Ginklu nuo vaikų patyčių tampa ir knygos

Patyčios – didelė ir opi vaikų problema. Būtent dėl šios bėdos vaikai dažniausiai keičia mokyklas. O tėvams neduoda ramybės keistas vaikų elgesys namuose: uždarumas (kai vaikai prigrasinami nesiskųsti), baimė (stropūs arba lėtesnio temperamento vaikai nenori eiti į mokyklą, ir visai ne dėl to, kad jiems nesiseka mokytis), jautrumas (vaikai pernelyg jaudinasi dėl niekų) ir pan. Šią problemą mokyklos psichologai padeda įveikti, bandydami padėti ir skriaudžiamiems, ir skriaudėjams, bet ar sėkmingai?

Vaikai jau pastebi neteisingą elgesį ir pasisako už solidarumą, draugystę. Draugystė jiems reiškia gerumą, nuoširdumą, supratingumą, "panašiai mąstyti ir nesipykti". Tai buvo matyti Kauno Juozo Grušo meno vidurinės mokyklos pradinukų sukurtose knygelėse, kurios buvo pristatytos KAVB Vaikų literatūros skyriuje veikusioje parodoje.

Štai tokios vaikų mintys iš jų kūrybos knygelių: "Niekas neturi teisės tavęs įžeidinėti, žeminti, naudoti smurtą" (Ūla); "Noriu turėti draugų, kurie manęs neskriaustų, silpnesnius ir mažesnius gintų" (Rokas); "Kai iš tavęs tyčiojamasi, pravardžiuojamasi, nesinori eiti į mokyklą" (Miglė); "Kodėl nusisuku ir nueinu, nors ir kaip norisi padėti?" (Agnė); "Visada gali sulaukti pagalbos, kad ir kokia sudėtinga situacija būtų" (Linas).

Dar daugiau apie patyčias mokykloje ir už jos ribų galėtų papasakoti paaugliai (juk ši negerovė esant jų amžiaus – dar reikšmingesnė).

Perregistruodama savo skaitytojus pastebėjau, kad paaugliai keičia mokyklas. Pasikalbėjusi su jais išgirdau tokias jų nuomones: "Noriu pereiti į kitą mokyklą, nes iš manęs juokiasi" (penktokė L.); "Klasėje berniukai nedraugiški, užgaulioja" (šeštokė R.) ir pan.

Berniukai šiuo atžvilgiu tylesni ir paslaptingesni. Užtat pasiguodė jų tėvai, kad mokykloje daug padaužų, kurie terorizuoja ramesnius ir gerai besimokančius vaikus: prašo nusirašyti kontrolinius ir namų darbus, užgaulioja, apkumščiuoja, reketuoja ir grasina.

Vaikų ir paauglių literatūroje surasime nemažai pasakojimų apie patyčias, fizinį ir emocinį priekabiavimą, brutalų elgesį mokykloje ir už jos ribų. Šios problematikos knygos jau sudaro atskirą teminį žanrą ir, lyginant su nevykėlių tematikos literatūra, nėra linksmos.

Personažai priekabiautojai – piktavaliai, jų humoras pasireiškia išradingomis patyčiomis ir kankinimais, o pavyzdys demoralizuoja aplinką ir dažnai kuria kolektyvinį priekabiautoją. Skaitytojai skaitydami, analizuodami, diskutuodami, per personažų vaizdavimą, įvairių situacijų aprašymą suvokia patyčių žalą, mokosi kritiškai vertinti kitų poelgius.

Šio žanro romanai ir apysakos stiprina skaitytoją psichologiškai, skatina ieškoti sprendimų, duoda impulsų užimti aktyvią poziciją savo socialinėje grupėje ir stabdyti blogį.
Tikėtina, kad skaitytojai ne tik šiurpsta nuo aprašomų epizodų, bet ir peržengia pasakojimo ribas: stodami aukos pusėn, mąsto, kaip demaskuoti priekabiautojus, sukurti solidarią aplinką klasėje, laikytis principo "visi už vieną, vienas už visus". Svarbiausius personažus (patyčių, smurto aukas) suskirstyčiau į dvi kategorijas: nugalėtojus ir pralaimėtojus.

Kas kaltas, kad vaikai, užuot buvę geranoriški kitų atžvilgiu, nori konfliktuoti, savaip reikštis? Tikėtina, priežasčių reikia ieškoti šeimose, kuriose klesti nepagarba, dažnos konfliktinės situacijos. Neteisingas elgesys su vaikais taip pat sukelia jų agresiją, kurią jie nukreipia kitur.

Iš pokalbių sužinojau, kad vaikų tėvai kaltina nepastabius ir abejingus mokytojus. Mat dar pradinėse klasėse vaikams įteigiama, kad skųstis negražu, per pertraukas jie paliekami be priežiūros, kaltininkai nenubaudžiami, o jų bjaurus elgesys toleruojamas  toliau. "Kai tave muša, duok atgal" – argi tokia pedagogika neskatina smurto?

Lars Saabye Christensen. Hermanas
Vilnius: Gimtasis žodis, 2012; iš norvegų k. vertė Aušra Bagočiūnaitė

Hermanas brangina tai, kas namuose šventa, – jaukumą ir ramybę, daiktus kaip ryšį su tėvais: žvilgančias tėčio šukas, mamos numegztą kepurę. Jis – mylimas tėvų, jautrus, linksmas ir sąmojingas namuose, atidus seneliui. Bet mokykloje Hermanas jaučiasi nesaugus: čia jis – tylus, drovus, nemokantis meluoti, todėl užkliūva kitiems, fiziškai stipresniems. Hermanui netikėtai ima slinkti plaukai, jis plinka, tad jaučiasi bjauriai ir, negana to, ištveria daugybę niekšingų ir šiurkščių patyčių: reikalaujama atiduoti šukas, nusiimti kepurę. Hermanas gali tik fantazuoti, kaip atkeršys savo skriaudėjams. Kad berniuko neužgauliotų, prireikia direktoriaus įsiterpimo. Tačiau Hermanui – ne ką geriau: visi jo ima vengti, tarsi jis būtų užkrėstas. Ir Hermanas tampa "nematomas"...

Louis Sachar. Berniukas mergaičių tualete
Vilnius: Obuoliukas, 2013, 2 leidimas; iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus

Džefas penktoje klasėje – naujokas. Tylus ir mandagus berniukas nori susidraugauti su Bredliu – klasėje vyriausiu ir stipriausiu, atžagariu mušeika, kuris labai didžiuojasi tuo, kad visi klasėje jo bijo, ir dažnai elgiasi kaip tinkamas (pvz., tik grąžintą mokytojos rašinį klasės vaikų akivaizdoje lyg niekur nieko sukarpo į smulkius kvadratėlius). Ypač nemėgsta mergaičių. Išpaikintas vaikas šeimoje ir nemėgstamas mokykloje. Namie Bredlis meluoja, išsisukinėja, nes žino kietą tėvo būdą. O iš tiesų po vaizduojančio kietą Bredlio kauke slepiasi berniukas, kuris namuose žaidžia su... minkštais žaislais. Jauna psichologė Karla, kurios atžvilgiu nuo pradžių Bredlis buvo priešiškai nusiteikęs, randa temų, apie kurias Bredlis nori kalbėti, ir jai pavyksta pakeisti jo įpročius ir požiūrį į aplinką. Džefas irgi savotiškai padeda naujam draugui Bredliui: savo elgesiu moko jį mandagumo ir padeda mokytis.

Vladimiras Železnikovas. Baidyklė
Vilnius: Alma littera, 2008, 2 leidimas; iš anglų k. vertė Viktoras Miliūnas

Lenai, kurią apsiėmė globoti senelis, paveikslų kolekcininkas, – dvylika metų. Bręstanti paauglė išstypusi ne pagal savo metus, nėra graži, tačiau – geros širdies. Bet ji nepritampa prie bendraklasių. Lena vadinama Baidykle. Ypač negailestingos  mergaitės. Iš pradžių naivuolė Lena nepyksta ant jų, stengiasi jiems įtikti, prie jų pritapti. Pabėgus klasei iš pamokos, šeštokams uždrausta vykti į ekskursiją. Lena užstoja demaskuojamą ir jai palankų berniuką, vietoj draugo prisiima kaltę sau ir taip sukelia bendraklasių didelę panieką ir patyčias. Klasė nusprendžia įvykdyti jai žiaurų moralinį teismą: sudeginti ant laužo jos atvaizdą – iš mergaitės suknelės, su jos veidu sukurtą baidyklę, inkviziciją stebint pačiai Lenai. Įžeista mergaitė nebegali atleisti klasės draugams už patyčias ir geram draugui Dimkai už išdavystę ir nusprendžia išvykti. Klasė supranta savo poelgį, tačiau per vėlai.

Elisabeth Zöller. Ir vis dėlto... šausiu!
Vilnius: Alma littera, 2009; iš vokiečių k. vertė Birutė Lipavičienė

Apysakoje vaizduojami komplikuoti, nelygiaverčiai paaauglių (14–15 metų) santykiai tarsi žaidime "Trise prieš vieną". Pasakojimas prasideda teismo procesu. Teisiamasis Matijas pagaliau pažvelgia savikritiškai: pradeda kūkčioti, raudoti ir žengia žingsnį atsiprašyti nukentėjusiojo Niko ir jo tėvų. Likę kiti du jo nusikalstamų veiksmų bendrai Kevinas ir Rafaelis tik niekinamai šypsosi, lyg ir nesupratę savo kaltės: juk jie, tyčiodamiesi iš bendraklasio Niko, atseit tik pokštavo. Veiksmas grįžta atgal, atveriama dramatiška ir skaudi baugštaus Niko gyvenimo istorija. Sprendžiant iš jo dienoraščio, berniukas kentė patyčias daugiau nei du mėnesius, bet užteko ir tiek, kad jis palūžtų. Pagaliau patyčios perėjo fizinį smurtą: Niką muša, spardo ir prigrasina niekam nesiskųsti. Nikas žiauriame paauglių žaidime tampa tarsi taikiniu. Jis siekia atkeršyti savo skriaudikams, mokosi veiksmų, treniruojasi: iš pradžių – virtualioje erdvėje žaisdamas kovinius kietus žaidimus, o vėliau – įsigijęs ginklą, vos pats neįvykdo žiauraus nusikaltimo klasėje, norėdamas įbauginti ir susidoroti su savo skriaudikais.

Jan Guillou. Blogis
Vilnius: Gimtasis žodis, 2005; iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw

Apie apysakos idėją kalba knygos viršelis – sugniaužtas kumštis, nežinia kieno: skriaudžiamojo ar skriaudiko. Atrodo, kad pasakojama istorija nėra įtikinama, pernelyg paaštrinta (ar taip gali būti?), kadangi joje – ypač daug žiauraus smurto. Erikas auga šeimoje, kur tėvas sadistas smurtauja ir žemina vyresnįjį sūnų. Vėliau Erikas pakliūva į internatą, kur vyrauja mokinių savivalda: vadovaujamą vaidmenį nustatant mokinių elgesio taisykles, gyvenamųjų patalpų tvarką reguliuoja taryba. Mokyklos administracija nesikiša į tarybos įstatymus. Sportiškai atrodančio ir jau smurtą patyrusio Eriko laukia išbandymai: fizinės ir psichinės ištvermės patikrinimas, teroras. Erikas kenčia šią žiaurią sistemą, vadinamą penalizmu, ir imasi maištininko vaidmens. Pagaliau jam, stiprėjant tiek fiziškai, tiek psichologiškai, po daugelio išbandymų, patyčių, įžeidinėjimo pasiseka laimėti prieš sadistinę sistemą. Erikas nugali bukumą ir smurtą, įveikia jos lyderius vien psichologiškai.

Anne-Sophie Brasme. Aš kvėpuoju!
Vilnius: Alma littera, 2004; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė

Šioje knygoje – mergaitės išpažintis. Istorija pasibaigusi tragiškai. Psichologinio romano viršelis – mergaitė su kauke – kūrinio idėja ir pagrindinė mintis. Istorija ne tiek apie patyčias, kiek apie manipuliavimą kitu. Mokyklose iš tikrųjų pasitaiko tipiškų atvejų, kai draugas, pasirodo avis vilko kailyje, kaip atsitiko pagrindinei apysakos personažei. Penkiolikametė Šarlena jaučia esanti negraži, nuobodi, be to, turi sveikatos sutrikimų, tad ne itin pritampa prie klasės draugių. Tačiau kartą uždaro būdo Šarleną pastebi ir tarsi užhipnotizuoja efektinga naujokė Sara. Ši vaizduoja patikimą ir ištikimą draugę, tačiau iš tiesų ji manipuliuoja savo silpnesne patikėtine. Šarlena aklai vykdo draugės komandas, pasitikėdama ja pasipasakoja visas paslaptis, – taip leisdama dar labiau ją užvaldyti. Jos veikiama, Šarlena jaučiasi praradusi save, gyvenanti tarsi pagal įgaliojimą. Šarlena supranta, kodėl gudri Sara pasirinko ją. Bando išsilaisvinti, bet jai nepavyksta. Meilė bendraklasei virsta neapykanta. Pati to nesuvokdama, ji įvykdo nusikaltimą: susidoroja su tariama drauge.

Jerry Spinelli. Žvaigždė
Vilnius: Alma littera, 2004; iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė

Tai knyga apie pavydą ir kerštą. Ir apie tvirtą paauglės būdą. Istoriją pasakoja dešimtokas Leo. Į Mikos vidurinę mokyklą atvyksta naujokė – ypatinga ir keista mergaitė. Mokykloje ir klasėje ji padaro didelį įspūdį. Ją pramina Žvaigžde, nes ji  individuli, originali, turinti daug talentų ir labai dosni, nuoširdi. Iki jos pasirodymo mokyklos dešimtokai gyvena ramiai ir vienodai. Ir ši geranoriška mergaitė, užuot klasėje buvusi pasigėrėjimo ir traukos centru, užkliūva kai kuriems pavyduoliams, ne tokiems gabiems (liežuvininkei Hilarei, Perui, Kevinui), o šie pritraukia sąjungininkų, ir Žvaigždė (jos tikrasis vardas Siuzana) vietoj dėkingumo sulaukia išbandymų, priešiškumo, patyčių. Įvairiais būdais stengiamasi sumenkinti, pasityčioti ir sužlugdyti populiarią naujokę. Tačiau, kaip teigia pasakotojas Leo, "prie jos nelipo niekas bloga, prie jos nelipo nė jai skirtas blogis". Žvaigždė ir toliau lieka nuoširdi ir visokiais būdais stengiasi su visais sutarti, ji tyliai ir kantriai kenčia patyčias. Atrodo, atomazga turėtų būti Žvaigždės kerštas, tačiau sulaukiame jos atlaidumo ir bendraklasių nuostabos.

Jay Asher. Trylika priežasčių kodėl
Vilnius: Alma littera, 2011; iš anglų k. vertė Lina Būgienė

Psichologiniame romane pasakojama apie patį skaudžiausią patyčių padarinį – savižudybę. Hana palieka atsisveikinimo dovaną savo buvusiems draugams – įrašytas septynias kasetes – iš viso trylika įrašytų istorijų su prašymu: perklausęs vieną pusę siųsk kitam. Jie visi turi sužinoti jos gyvenimo istoriją ir suvokti priežastis, pastūmėjusias ją pasitraukti iš gyvenimo savo noru. Papasakotos istorijos – gera pamoka tiems, kurie žaidžia žmogaus jausmais (o juk paauglių jie – patys trapiausi). Klėjus, pradėjęs draugauti su ja, ima girtis kitiems, pasipila apkalbos (o juk jai pirmoji meilė – šventas jausmas). Su gražia mergaite Hana draugavo daugelis, ir ji buvo vertinama kaip prekė, įtraukta į Dailiausių ir Prasčiausių sąrašą. Manipuliuojama mergaitės jausmais, įvairiais būdais gadinama jos reputacija. Kol iš merginos tyčiojamasi, Klėjus užsideda abejingumo kaukę – tiesiog stebi situacijas ir nieko nedaro, nors, pažinęs ją, įžvelgia, kaip mergaitė pasikeičia. Klausydamasis jos balso ir eidamas žuvusiosios nupasakotais takais, Klėjus bando įsivaizduoti epizodus, situacijas ir suvokti, kur prasidėjo jo kaltė, sukėlusi liūdnų padarinių. Kokių  priemonių reikėjo Hanai imtis prieš bendraklasių šmeižtą – atviras klausimas paliekamas skaitytojui. Beje, ši knyga – viena skaitomiausių paauglių knygų sąraše. Kiekvienas ją perskaitęs skaitytojas, grąžindamas knygą, pasidalija mintimis, kad knyga, nors ir liūdna, asmeniškai paveikė jį patį.