G. Padegimas: gyvenimas beskonis ir bekvapis

– Pastatėte septintąjį spektaklį pagal amerikiečių dramaturgo Thorntono Wilderio pjeses. Ar jis – jūsų favoritas? Kuo jis įdomus?

– Jis man įdomus savo stoicizmu. Tai žmogus, per Antrąjį pasaulinį karą dirbęs karo lakūnu, jaunystę praleidęs Kinijoje, studijavęs kinų filosofiją ir gyvenseną. Dažniausiai jis gyvendavo viešbučiuose, nebuvo prisirišęs prie materialaus pasaulio. Jis lyg ir žinomas rašytojas, bet kartu nėra labai mainstream. Th. Wilderis Amerikoje buvo visai neamerikietiškas ir tokia savo laikysena, konkrečiai nesusieta su viena politine ideologine srove, jis man ir yra artimas.

Rodos, kad ėjo metai, keitėsi mados, santvarkos, pasaulėžiūros, o jis išliko gyvenime kaip kokia uola – turėjo savo aiškias vertybes, paremtas gal kartais nemadingu, bet humanistiniu požiūriu į žmogų ir istoriją. Toks požiūris, nors labai negailestingas, be jokių papuošimų, visai nėra depresyvus. Atvirkščiai – bet kurioje akimirkoje, bet kokio iššūkio ar net išėjimo iš pasaulio akivaizdoje neprarandantis orumo, žmogiškumo, gebantis laikytis stojiškai.

Spektakliai pagal Th. Wilderio pjeses lankyti ir populiarūs, nes sovietmečiu tai buvo laisvo žmogaus laikysenos pavyzdys – savo kasdienio gyvenimo ir kiekvienos akimirkos vertės suvokimu.

Nesitikiu, kad naujasis spektaklis „Upės po žeme“ turės tokį rezonansą, nes dabar ir pats teatrų veikimas susiaurėjo, yra begalė galimybių. Tačiau vyresnei kartai, mačiusiai anuos spektaklius, šis sukels daug reminiscencijų ir pratęs pažintį su Th. Wilderiu. Jaunajai kartai, nemačiusiai ankstesnių spektaklių ir nežinančiai Th. Wilderio, tai bus mažos durelės į labai įdomų teatro pasaulį. Man atrodo, kad mūsų sumaišties, šizofreniškais laikais, kai tų baimių vis daugiau, Th. Wilderio stojiška, rami, ori, vyriška laikysena labai svarbi.

– Viename interviu esate sakęs, kad atrodo, lyg Lietuvos teatrai būtų paskelbę varžybas, kaip įvaryti kuo daugiau depresijos. Kaip manote, gal ne tik teatre vyksta tos varžybos?

– Man tikrai atrodo, kad įvairiose srityse patys keliame tokią paniką. Th. Wilderis yra nuostabiai pasakęs, kad neprotinga gyvenimą nepaprastai garbinti, jei sekasi. Kaip neprotinga keikti, kai nesiseka ir yra blogai. Gyvenimas beskonis, bespalvis ir bekvapis, kaip oras ir vanduo. Kokiu tiki jį esant ir pasidarai, toks jis ir yra. Todėl laikausi tokio Dalai Lamos principo, tokio laikėsi ir Th. Wilderis – akcentuoti ir matyti pozityviąją gyvenimo pusę.

Jei bandai įnešti šviesos, pozityvaus mąstymo, to pasaulyje ir daugėja. Nes jei viskas matoma pro juodus akinius, žiūrima ciniškai, niekinančiai, tai aplink save ir sukuriama tokia aura. Ir tos tuštumos darosi vis daugiau ir daugiau. Taigi, mes kuriame arba pilnatvę, arba tuštumą. Aš noriu, kaip ir mano mylimas autorius, prisidėti prie kuriančių pilnatvę.

Michailas Čechovas, kurį aš dėstau savo mokiniams Kauno dramos teatre, yra sakęs, kad žmogus, kuriantis meną, turi rinktis, – ar jis taps gėrio ar blogio adeptu. Geriau rinktis tapti gėrio adeptu, nes manau, kad atimti iš žmonių viltį –  didelė nuodėmė. Tokie spektakliai, po kurių tiesiog nesinori gyventi, mylėti, turėti vaikų, nors ir talentingi, bet nereikalingi.

– Galbūt, jei yra rinka, turi būti ir pasiūla. Gal ta depresinių nuotaikų rinka rodo, kad žmonėms to reikia?

– Nežinau, ar to reikia žmonėms, bet jiems tai kišama, manipuliuojama. Žmonės visą laiką kalba ir sako, kad jie nenori to juodumo, nenori, kad teatre atsispindėtų tos pačios problemos, kaip ir gyvenime. Žinoma, tiek teatras, tiek visas menas neturi meluoti ir kviesti į rožinę ateitį, kurios nėra. Jis turi vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra. Tol, kol esame gyvi, yra viltis, kad gyvenimas keisis.

Man įstrigo viena moteris – tremtinė, išgyvenusi labai sunkų gyvenimą. Nepaisant to, kad jai 90 metų, ji vaikšto į koncertus ir spektaklius, kiek tik gali. Aš paklausiau, kaip ji išlaikė tokį nepaprastą optimizmą iki dabar, nes juk gyvenimas – labai sunkus. Ji atsakė visada tikėjusi, kad rytoj bus geriau nei šiandien.

Tai požiūris – visada galima tikėti, kad rytoj bus blogiau, tuomet ir bus blogiau. Bus imta klupti lygioje vietoje. Bet jei bus viliamasi, kad šviesa ateis – iš Dievo, kosmoso, aplinkos, žmonių,  pasąmonės, sielos – tai ji ir ateis.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mato daugiau tamsos nei šviesos?

– Reikia mažiau koncentruotis į save, mažiau savęs gailėtis, daugiau žiūrėti į kitus. Ir suvokti, kad yra žmonių, kuriems gerokai sunkiau ir blogiau, kuriems reikia paramos ir pagalbos, pavyzdžiui, apleistiems vaikams ar senukams.

Kai pradedi taip gyventi ir galvoti apie kitus, tau pačiam nelieka laiko. Man atrodo, kad tikrai laimingi yra tie, kurie gali užimti tokią aktyvią poziciją. Tie, kurių darbas, profesija sutampa su jų pomėgiais. Tada jie veikia savo interesų, gabumų ir kompetencijos ribose. Jie laimingi – ir užsidirba sau, savo šeimai, ir didina bendrąjį gėrį.

Reikia rasti savo vietą gyvenime. Jaunam žmogui svarbiausia surasti savo pašaukimą, bet tą žodį mes pamiršę. Kuo žmogus pašauktas būti – kunigu, krovėju, politiku, poetu, o gal tiesiog labai gera mama. Jei žmogus tai suvokia ir supranta, jis gyvena harmonijoje su pasauliu ir savimi.

Depresija – frustracija, kai mūsų norai neatitinka galimybių, kai susiduriame su nepalankia aplinka ir kovojame. Ta kova veda į byrėjimą, destrukciją. Savigraužos ir griovimo turime labai daug, ne tik Lietuvoje, bet ir šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje. Todėl, kaip kalba šviesiausi protai, jei pasaulis nesuras atspirties taško, mūsų planeta nustos egzistuoti anksčiau, nei po milijardo metų, kaip turėtų nutikti savaime.