Fotografijos epocha prie vieno stalo

Neseniai sostinėje pirmą kartą įvyko keturgubas fotomenininkų Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir Romualdo Požerskio kūrybinis vakaras. Susitikę šalia savo portretų ir autorinių darbų originalų meninės fotografijos grandai leido prisiliesti prie savo kūrybos ir gyvenimo paslapčių.

Stebuklu virtusios akimirkos

Kažkur Dzūkijoje du broliai fotografavosi žydint obelims. Paskutinė fotojuostelė aparate jau buvo beveik baigta ir berniukai traukė savo keliais. Vienas jų savo glėbyje nešė triušį. Būtent ši akimirka buvo sėkmingiausias tos dienos kadras ir trijų fotojuostelių rezultatas, pamena legendinio ciklo "Žydėjimas" autorius R.Rakauskas.

1974 m. Povandenėje pasibaigus atlaidams ir besiskirstant žmonėms, moteris pribėgo prie savo kaimyno ir atsisveikindama pabučiavo į žandą. Už jų vežime obuolį valganti mergaitė nustebusi žiūrėjo į sceną fiksuojantį fotografą R.Požerskį. Šis momentas suspėtas įamžinti paskutiniame juostelės kadre.

O 1965 m. viename iš Lietuvos turgų vyras, persimetęs per pečius, ant nugaros nešė vežimo ratą. Kitą – tiesiog rideno grindiniu. Kai jis prasilenkė su vaiku, fotografas A.Macijauskas įamžino šį momentą. Taip buvo sukurta vienas ekspresyviausių formos prasme kadrų per Lietuvos socialinės fotografijos istoriją. "Ratas" puošė legendinio katalogo "Devyni Lietuvos fotografai" viršelį. Su juo 1969 m. važiuota į Maskvą, kur Lietuvos fotografijos mokykla buvo aptarinėjama rusų kritikų ir visam laikui įsitvirtino pasaulinėje arenoje.

Į Ignaliną A.Sutkus atvažiavo fotografuoti žvejų. Vakare vyrai nusipirko butelį, išsivirė žuvienės ir smagiai pasėdėjo. A.Sutkus ryte nubudo anksti ir su fotoaparatu patraukė į miestą. Čia jis pamatė einančius vaikus su gėlėmis. Šie, paklausti, kur traukia, atsakė: "Dėde, šiandien Rugsėjo 1-oji." Fotografas palydėjo juos iki mokyklos. Prieš mokiniams išsilakstant, A.Sutkus nuspaudė tris kadrus. Taip 1964 m. buvo užfiksuota pasaulyje žinoma fotografija "Pionierius".

Tą patį rytą, per labai trumpą keliolikos minučių laiką, buvo įamžinti ir dar du momentai, virtę legendinėmis nuotraukomis. Tai "Tėvo ranka" ir "Mama su dukra".

"Esame iškasti mamutai"

Tai keturios kiekvienam lietuviui žinomos fotografijos. Keturios akimirkos, kurias kiekvienas iš mūsų matėme daugybę kartų gatvėje, kaime ar turguje. Jos daugelį kartų apskriejo visą pasaulį ir net ribotais sovietų geležinės uždangos laikais, charakterizuodamos humanistinę Lietuvos fotografiją, rado vietą žymiausiuose planetos fotografijų albumuose.

Už šių keturių nuotraukų slypi keturi fotografai, draugai. Visus juos, laikančius rankose minėtus darbus, savo studijoje užfiksavo fotografė Monika Požerskytė.

"Norėjau, kad jūs pajustumėte tą bendravimo malonumą, tą ypatingą bioenergetiką, kuri atsiranda, kai šie keturi fotografai susirenka kartu. Atskirai jie visai kitokie nei drauge", – į susitikimą Vilniuje susirinkusiai publikai sakė vakarą inicijavusi M.Požerskytė.

R.Požerskis prisipažįsta, kad visi drauge susirenka ypač retai: "Taip atrodo, kad mes visi kartu – skambinamės dažnai, palaikome ryšį. Tačiau susitikti mums ne taip paprasta. Net ir šiandien iki pat renginio nežinojome, ar pavyks visiems susirinkti."

"Esame iškasti keturi mamutai, – prideda A.Macijauskas. – Yra vienas paprastas žodis, kuris mus, Lietuvos fotografus, jungia. Tai humanizmas. Humanizmas plačiąja prasme – meilė tautai, tradicijoms, Tėvynei ir žmonėms. Mes šias vertybes nešiojamės viduje, jų garsiai nedeklaruojame, tačiau kažkaip išeina taip."

Visi šie keturi fotografai, užpildantys visą Lietuvos fotografijos spektrą, yra kilę iš Kauno ar jo rajono.

"Bostone yra išleistas albumas "XX a. garsiausi pasaulio fotografai". Du latviai, estas ir aštuoni lietuviai. Septyni iš jų yra iš Kauno arba iš Kauno rajono", – apie išskirtinai kaunietišką fotografijos talento fenomeną prideda R.Požerskis.

Fotografijos muškietininkai

R.Požerskis prisimena kolegų latvių nuostabą, kurie išvydo šiuos keturis lietuvius vienoje nuotraukoje: "Latvijoje tai neįmanoma – pas mus visi yra patys geriausi, todėl fotografuojasi nebent po vieną." Lietuvos fotografijoje buvo visuomet kartu, fotografus vienijo bendravimas, kritika, bendras tikslas.

"Sovietmečiu, kai reikėjo spręsti daug problemų – politinių, socialinių, mes važiuodavome į valdybą. Dažnai pykdavomės, kritikuodavome vienas kitą, tačiau atvažiavę balsuodavome vienbalsiai. Tai kaip šeimoje: broliai mušasi tarpusavyje, tačiau kai reikia vieną iš kurių ginti, visi puola jam į pagalbą", – taip šio etapo Lietuvos fotografiją apibūdina Romualdas Požerskis.

Fotografas tikina, kad 40 metų trunkanti jų draugystė apsiėjo be išdavysčių ir melo: "Nesame nė karto vienas kito išdavę, nesame melavę vienas kitam. Turėjome auksinę taisyklę, kurią man įdiegė A.Macijauskas: jei tavo kolega imasi kažkokios temos, niekuomet nelįsk prie jos."