Filmas „Saldžių sapnų“: anapus nenusakomų jausmų

Lietuvos kino teatruose Motinos dienos išvakarėse pristatytas italų kino režisieriaus Marco Bellocchio filmas "Saldžių sapnų". Šį filmą "Tarptautinė sinefilų draugija" įtraukė į geriausių 2016 m. kino darbų sąrašą.

Šeima – kaip pasaulio modelis

M.Bellocchio priklauso vadinamajai antrajai italų "Naujosios bangos" režisierių grupei (kartu su Pier Paolo Pasolini, Bernardo Bertolucci, Paolo ir Vittorio Taviani, Elio Petri, Francesco Rosi ir kt.) į didžiuosius ekranus atėjusiai po pokarinio neorealizmo. Jų filmai išsiskyrė savo radikalumu, politiniu angažavimusi, dėmesiu socialinėms problemoms.

Vis dėlto, kaip pastebi Clodagh Brook knygoje "Marco Bellocchio: kinematografinis "Aš" politinėje sferoje", M.Bellocchio politiškumas nėra lengvai nusakomas. Viena vertus, jo filmai susiję su konkrečiais politiniais įvykiais ar ideologijomis (pvz., garsiausias "Labas rytas, naktie" – apie "raudonųjų brigadų" įvykdytą žinomo politiko pagrobimą), bet, antra vertus, yra ir daug platesnė bei subtilesnė šio režisieriaus politinių filmų reikšmė.

M.Bellocchio temos – tai kova tarp asmenybės ir visuomenės, individo ir institucijos, jį nuolatos domina galios santykiai, savo darbais jis išsako valdžios, kuriai jo filmuose dažnai atstovauja bažnyčia, švietimas, šeima kritiką. M.Bellocchio, nors save ir vadina ateistu, yra ne kartą pripažinęs katalikiško auklėjimo ir ypač krikščioniškojo meno ikonografijos poveikį savo gyvenimui ir filmams.

Ne vieno M.Bellocchio filmo siužeto epicentre yra šeima ir motinos vaidmuo joje. Pvz., debiutiniame kino pasaulį sukrėtusiame "Kumščiai kišenėje" (1965 m.) jaunuolis (akt. Lou Castel) išžudo savo šeimą (šiuo už savo šeimos pinigus pastatytu filmu M.Bellocchio ne tik susidorojo su neorealizmo humanizmu, bet ir numatė jaunimo nuotaikas, perraugusias į 1968 m. studentų revoliuciją), o priešpaskutiniame "Mieganti gražuolė" motina (akt. Isabelle Huppert) kovoja už  ištiktos komos dukters eutanaziją.

Netekties randai

M.Bellocchio yra minėjęs, kad labai brangina savo kūrybinę laisvę, dėl kurios gali papasakoti nebūtinai jam asmeniškai artimą istoriją, išsakyti požiūrio tašką, nebūtinai sutampantį su jo paties pažiūromis.

Palyginti su ankstesniais filmais, "Saldžių sapnų" yra nuosaikiausias italų režisieriaus darbas, kuriame jis rizikingai neria į sentimentų gelmę. Tačiau, kaip ir anksčiau, čia puikiai dera autoriaus vizualinis stilius ir nebijojimas kalbėti temomis, ne tik nepopuliariomis, bet ir tokiomis, kuriomis daugeliui jau nėra ko pridurti, pasakyti kažką naujo.

Filmas "Saldžių sapnų" pasakoja apie mažo vaiko, devynerių metų Massimo patirtą brangiausio žmogaus – motinos – netektį, retrospektyviai iš jo, jau suaugusiojo požiūrio taško prisimenami kiti svarbūs gyvenimo įvykiai. Filme akcentuojamas tolesnis motinos mirties poveikis jo gyvenimui, giliau plėtojami dvasinio suluošinimo ir skausmo padariniai ir jų trukmė žmogaus gyvenime.

Tai Italijos rašytojo ir laikraščio "La Stampa" žurnalisto Massimo Gramellini autobiografinės knygos (išverstos į 14 kalbų) ekranizacija. Motinos netekties ir brandos tema yra labai asmeniška, tačiau istorijoje yra ir nemažai išgalvotų detalių, o autoriui šios knygos rašymas tapo savotiška terapine priemone.

Reikia išmokti gyventi nepaisant didžiausių tragedijų, nepaisant nieko, reikia stengtis būti stipriam.

Rašytojas teigia norėjęs duoti praktinį pavyzdį, ką reiškia gyventi su psichologine žaizda ir kaip jam pavyko ją įveikti. Pasak M.Gramellini, tai universali istorija visi mes vienu ar kitu būdu tampame našlaičiai, visi kažko brangaus netenkame.

Filmo "Saldžių sapnų" pavadinimas – tai paskutiniai mamos žodžiai, ištarti prieš miegą savo vaikui, po to jis daugiau niekada jos nebepamatys. Šis jaudinantis atsisveikinimas tampa ir savotiško užkerėjimo simboliu: nuo tos dienos Massimo pasaulis pasikeičia, jo emocinis, vidinis gyvenimas tampa panašus į gilų miegą, iš kurio jis sugebės pabusti tik praėjus 40 metų.

Matome pagrindinį veikėją, jau suaugusį (akt. Valerio Mastandrea), įžengiant į tuos pačius namus, savo vaikystės kambarį, atsigulantį į savo – vaiko lovą ir klajojantį prisiminimais. Herojaus vaikystė, jo praeitis atmintyje atgyja kartu su įvairiais vizualiniais ir istoriniais laikotarpio ženklais: svarbūs šalies ar pasauliniai įvykiai, televizijos laidos ir filmai (taip sugretinti vaikystės prisiminamai – šio filmo pagrindas – patys tampa lyg asmeninio, privataus kino metafora).

Filme parodomi našlaičiu tapusio pagrindinio veikėjo savisaugos ar saviapgaulės mechanizmai, padėję jam išgyventi: įsivaizduojamas sargas – mitinė demoniška būtybė Belfegoras (iš su motina žiūrėto kultinio 7-ojo dešimtmečio prancūzų TV serialo apie Luvro vaiduoklį), melavimas aplinkiniams, kad jo motina nemirusi ir pan.

Matome svarbią filosofinę pamoką licėjuje apie Dievo, arba kitaip – šviesos (kurią anksčiau ar vėliau išvys gyvieji ir mirusieji) egzistavimą, kurią smalsiam ir per anksti suaugusiam berniukui suteikia profesorius. Pasak jo, reikia išmokti gyventi nepaisant didžiausių tragedijų, nepaisant nieko, reikia stengtis būti stipriam.

Kaip ir sporto žurnalistu bei karo reporteriu dirbęs M.Gramellini, taip ir M.Bellocchio pasakoja tikro, realaus gyvenimo istoriją. Šio pasakojimo detalės toli nuo dramaturginių klišių, tikros ir gyvos, jos perteikiamos su kiekvienos scenos pagrįstumu. Pvz., vaizduojama M.Gramellini karjerą nulėmusi scena: verslo magnatas išdidžiai klausia, ar talentingas žurnalistas nenorėtų parašyti jo gyvenimo istorijos? Tačiau dar nespėjus atsakyti, scenos kryptį pakeičia nelauktas skambutis į duris (filme ne kartą tokiems staigiems perėjimams naudojami garsiniai dirgikliai), ir verslininko gyvenimas brutaliai nutrūksta. Žurnalistui belieka paskubomis sukurpti sensacingų naujienų reportažą, nulemsiantį tolesnę jo karjerą.

Tačiau tik daug vėliau filme parodyta panikos ataka, emocinis sąmyšis, kurį išprovokuoja paštu atkeliavęs vokas su jo motinai priklausiusia degtukų dėžute (ji sukelia jam asociacijas su motinos karstu), išjudina sunkų užmaršties luitą, prislėgusį pagrindinio herojaus jausmus. Ši dinamiška scena, nors ir vaizduojama staigiais montažiniais šuoliais, pradeda vis labiau nuspėjamą, melodramatišką dabarčiai, o ne klaidžioms (ir intriguojančioms) reminiscencijoms skirtą filmo pusę.

Filmo pabaigoje motinos su vaiku žaidžiamos slėpynės metaforiškai reziumuoja nagrinėjamas netekties, baimės, atminties ir betarpiško žmogiško ryšio temas. Massimo mama pradingo staiga, išnyko netikėtai, palinkėjusi saldžių sapnų. Ir tik visiškai su ja atsisveikinęs, ją paleidęs, pagrindinis veikėjas sugeba ją susigrąžinti – užmegzti emocinį ryšį su savo jausmais ir artimiausiu žmogumi. Jam tai padeda padaryti prisiminimai, kurie yra kaip ir vaikystėje žaistos slėpynės – tamsi, nepastebima, nors ir visada šalia esanti vieta, į kurią bet kada gali užeiti ir pasilikti, kiek tik nori laiko. Režisierius M.Bellocchio ten vedasi ir mus.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių