E.Špokaitė: nacionalinei baleto mokyklai iškilo grėsmė

Atsisveikinusi su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena primabalerina Eglė Špokaitė dėkojo mokytojams, tačiau prabilo ir apie skaudžius dalykus.

Per 20 metų prestižiškiausioje šalies scenoje daugybę įspūdingų vaidmenų sukūrusi, garbingiausius apdovanojimus pelniusi artistė su apmaudu kalba apie tai, kad išėję iš teatro jos kolegos, kuriais visi ką tik žavėjosi ir vadino beveik nacionalinėmis vertybėmis, valstybiniu požiūriu jaučiasi nebereikalingi.

„Baleto artistams valstybė neužtikrina oraus nužengimo nuo scenos“, – įsitikinusi primabalerina. E.Špokaitė pastebi ir kitas Lietuvos šokio scenos problemas: gabiausiems Lietuvos baleto artistams išvykstant gyventi ir kurti į užsienį iškylančią grėsmę nacionalinei baleto mokyklai; strateginio planavimo nacionaliniame teatre nebuvimą, tam tikrą baleto artistų diskriminaciją kitų atlikėjų atžvilgiu.

Išėjusi iš teatro trapi moteris neužsidarė tarp keturių sienų. Dėl interviu su ja susitarti sunku: 9 val. vakaro namo sugrįžtančią vilnietę teko gaudyte gaudyti. Didžioji E.Špokaitės dienos dalis prabėga jos vardu pavadintoje baleto mokykloje: kuriant ją, profesijos paslapčių mokant vaikus ir jaunimą. „Noriu perduoti savo žinias, noriu, kad vaikai suprastų, jog šokti reiškia ne tik judėti“, – užsimena.

– Jūsų kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų. Neseniai jums įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, vardinė valstybės stipendija. Ką Jjums reiškia toks pagerbimas?

– Jaučiu palaikymą, kad tai, ką darau, yra teisinga, ir turiu tai tęsti. Balerinos karjera baigta. Atsisveikindama su baleto scena dėkoju visiems, kurie gyveno kartu; kurie palaike ir padrąsino mane, kai buvo sunku; kurie džiaugėsi kartu, kai man pavykdavo; kurie mokė mane, padėjo, laikė už rankos ir nešiojo ant rankų. Dėkoju tiems, kurie, analizuodami mano darbą, pozityviai kritikavo ir taip padėjo man tobulėti; tiems, kurie vertino ir įvertino mano kūrybą; kurie išjausdavo kartu scenoje vykstantį stebuklą. Ačiū visiems. Aš jau dabar ilgiuosi ir visada ilgėsiuos savo mokytojų, partnerių, kolegų, visų teatro žmonių ir, žinoma, žiūrovų. Ilgėsiuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenos kvapo...

Apytikriai mano amžiaus baleto solistai atsisveikina su scena. Išėjau iš teatro nebaigusi sezono, nes nebegalėjau tame teatre daugiau būti. Fiziškai dar galėjau šokti, protingai sumažinus krūvį, bet pasidarė labai sunki atmosfera, nebemačiau perspektyvų.

– Kodėl susidarė tokia atmosfera?

– Baleto trupės repertuaras formuojamas visiškai chaotiškai. Strateginių planų nėra, šiuolaikiškai nežiūrima į priekį, niekas nežino, koks baletas bus statomas kitais ar dar kitais metais. Šiais laikais, kai ekonominė situacija šalyje sunki, planavimas turėtų būti kaip niekad svarbus.

Atmosfera – bloga. Krūviai baleto artistams smarkiai per dideli. Nė viename kitame teatre tokio apkrovimo nėra. LNOBT spektaklių pavadinimais užsienio nacionalinius teatrus lenkia keturis kartus, o pagal baleto spektaklių, parodomų per mėnesį, skaičių – 2–3 kartus. Tai reiškia, kad artistas scenoje šoka kiekvieną arba kas antrą dieną. Ir vieną dieną – „Bajaderę“, kitą – „Gulbių ežerą“, trečią – „Romeo ir Džiuljetą“. Realiai per tokį laiką neįmanoma pasiruošti gerai sušokti spektaklį, šokio kokybė stipriai prastėja. Krūvis toks, kad apie aukščiausio lygio pasiruošimą spektakliui negalima nė kalbėti. Žmonės tiesiog dirba, dirba ir dirba. Jauni artistai nebenori eiti į mūsų trupę, nes jie nemato savo kūrybinių perspektyvų čia, nežino, ko tikėtis. Jie tiktai žino, kad čia daug ir sunkiai dirbs.

Anksčiau tik talentingi baleto artistai išvažiuodavo, dabar išvažiuoja beveik visi. Jų vietą užima jaunimas iš Rusijos, Baltarusijos. Šiuo metu darbas baleto trupėje daugiau nei 50 proc. vyksta ne nacionaline kalba.

Šiais laikais M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventas gali rinktis iš visų Europos teatrų, kur tik šokamas baletas. Ir, pasirašydamas kontraktą, jis žino, ką šoks ateinančius kelerius metus, ar techniškai jis ten tobulės, ar ne. O pas mus ne tik repertuaras neaiškus. Lietuvoje, kaip ir kitose srityse, taip ir balete, daug lemia pažintys ir asmeninės simpatijos. Gabumų nustatymo kriterijų nėra. O kriterijų egzistavimas mūsų profesijoje yra ypač svarbus. Nėra ir meno tarybos, sprendžiančios, kam skirti vaidmenis. Yra vienintelė baleto trupės meno vadovė, šias pareigas einanti kelioliktus metus. Neteko girdėti, kad per tuos keliolika metų būtų rengiami konkursai šioms pareigoms užimti. Ar bent jau jie nevyko viešai.

Repertuaras – didžiulis, ir viskas vyksta planuojant vieninteliam žmogui – trupės meno vadovei. Tai yra sovietinis vadovavimo teatrui modelis, kai vienas žmogus, nesivadovaudamas jokiais patvirtintais kriterijais, viską sprendžia. Net Rusijoje dirbama kitaip! Jauniems žmonėms svarbu suprasti, kad vadovas žino, kas vyksta šiuolaikiniame baleto pasaulyje. Dabar to nėra. Daug jaunų artistų jau mažiausiai penkerius metus laukia, kad kas nors pasikeis. Tačiau kol kas niekas nesikeičia. O pagal ištvermingumą, lankstumą, charakterį mūsų baleto trupė – nuostabi. Atsisveikinti su ja man buvo labai sunku.

– Apie šias problemas anksčiau nekalbėdavote…

– Dirbdama teatre negalėjau viešai reikšti savo nuomonės, kritikuoti, tai būtų buvę neetiška. Be to, būčiau iš karto netekusi vietos teatre. Tai nereiškia, kad mane būtų atleidę. Tau gali „nerasti“ partnerio, tu gali neturėti savų spektaklių. Mano buvimas teatre jau kurį laiką buvo tik simbolinis. Geriausius penkerius metus aš šokau tik senuose spektakliuose, neturėdama nė vienos premjeros. Taip buvo planuojami spektakliai. Tiesa, gruodį įvyko Leo Delibes „Kopelijos“ premjera, šokau Olimpiją. Tai – naujas vaidmuo, kurio laukiau ilgus metus, ir jį palikti man buvo labai labai gaila. Turėjau apsispręsti: išeiti iš teatro ir užsiimti tuo, kas man svarbu, ar pasilikti ir du kartus per metus sušokti „Kopelijoje“.

Man gera šokti, aš labai myliu žiūrovus, ir žiūrovai myli mane. Ir tai dar galėjo tęstis, bet aš nebemačiau prasmės. Kur kas didesnę prasmę dabar matau dirbdama su vaikais. Mokau juos ne tik ištempti kelį. Kalbu apie šokio prasmę, apie tai, ar mes balete galime būti tik rusais ir prancūzais, ar vis dėlto yra nacionalinė baleto mokykla. Bandau kurti savitą baleto mokyklą, įgyvendinti savo idėjas.

– Balerina Miki Hamanaka prieš dvylika metų atskrido į Lietuvą, norėdama pasisemti žinių lietuviškoje baleto mokykloje. Ar ta mokykla dar gyva?

– M.Hamanaka pamatė mus, keletą Lietuvos baleto artistų, viename tarptautinių konkursų. Dabar į konkursus beveik nebevažiuojama, į juos vyksta nebent mokiniai. Ir paprastai tie, kurie konkursuose laimi, į Lietuvą nebegrįžta. M.K.Čiurlionio menų mokykloje dirba puikūs pedagogai, tačiau talentingiausi jų išugdyti artistai iš Lietuvos išvyksta. Todėl kalbėti apie nacionalinę baleto mokyklą tampa sudėtinga – šiame cikle jau trūksta vienos grandies, ir ateityje gali nebebūti tų žmonių, kurie galėtų geriausiai perduoti baleto žinias jaunajai kartai.

– Ar valstybė rūpinasi anksti sceninę karjerą baigiančiais šokio profesionalais?

– Esame vienintelė šalis Europoje, kurioje neišspręstas rentų baleto artistams klausimas. Tų 500 litų, kuriuos gauna su scena atsisveikinę mūsų profesijos atstovai, nepriklausomai nuo nuopelnų, stažo, nevadinu renta, nes, vos tik jie susiranda darbą, ši suma mažėja, lieka orumą žeminantys pora šimtų litų. Susidaro įspūdis, kad sceną palikęs baleto artistas visuomenei nereikalingas, nėra mechanizmo, užtikrinančio galimybę įgyti kitokį išsilavinimą, kitą profesiją. Užsienyje renta mokama pagal scenoje įgytą statusą, pagal metų, šoktų nacionalinėje scenoje, skaičių. Ir nepriklausomai nuo to, ką artistas veikia. Daugelyje valstybių palikęs sceną baleto artistas dar trejus metus gauna atlyginimo dydžio rentą. Taip žmogus per keletą metų gali oriai pakeisti profesiją.
Dabar 20 metų nacionalinėje scenoje šokęs žmogus, kurio pasiekimais ką tik viešai žavėjomės, tikinome, kad jis yra Lietuvos pasididžiavimas, gražiai išlydimas, ir jis išeina į niekur. Žmonės palaužiami, ne vieno likimai, kaip Jono Katakino, Vijolės Parutytės, susiklosto tragiškai.

Kalbant apie darbo vietas, mums Lietuva taip pat nelabai ką gali pasiūlyti. Yra keletas darbo vietų M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai šios srities dėstytojų šiuo metu nereikia, LNOBT baleto repetitoriai, atrodo, taip pat nereikalingi. Lieka vidurinės mokyklos su choreografijos pamokomis. Bet iš to juk nepragyvensi. Tačiau niekas mūsų valstybėje apie šias problemas nekalba, o publika išeina iš nacionalinio teatro sužavėta, besididžiuojanti aukštu meniniu baleto lygiu.
Baleto artisto profesija tampa nebepatraukli.

Sunku šokiui gabių vaikų tėveliams paaiškinti, kas lauks jų vaikų, kai jie baigs sceninę karjerą. Beje, ir dirbantys baleto artistai negali didžiuotis gerais atlyginimais. Pagal dabar galiojantį įstatymą jų bazinis atlyginimas dažnai yra mažesnis už choristo. Mat daugelis choristų turi aukštąjį išsilavinimą, o baleto artistai scenai paruošiami M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Būsimi baleto artistai ir užsienyje ruošiami 7–8 metus, paraleliai viduriniojo ugdymo programai. Visame pasaulyje toks išsilavinimas prilyginamas bakalauro studijų programai, tačiau ne Lietuvoje. Pas mus pačios aukščiausios kvalifikacijos, pasaulinį pripažinimą pelnęs artistas vis tiek prilyginamas darbuotojui be aukštojo išsilavinimo.

Žinoma, yra priedų sistema, bet objektyvumas juos skirstant, kai nėra profesionalumo kriterijų, yra neįmanomas. Mano atlyginimas Operos ir baleto teatre pastaruosius 5–6 metus buvo daug mažesnis nei kitų solistų.

Suprantu, kad problemų yra daugelyje organizacijų ar sferų, bet mūsų, baleto, didžiausia problema yra tai, kad jau seniai nesijaučia noro spręsti tas problemas. Po truputį dingsta pasikeitimų viltis. Apima apatija, o mene tai labai blogai. 

– Ar, atsiradus galimybei, grįžtumėte į LNOBT eiti kitas pareigas?

– Jokių pasiūlymų iš LNOBT negavau. Trejus metus iš eilės prašiausi repetitorės darbo, kad savo žinias galėčiau perduoti jauniems artistams. Nors teatre repetitorių beveik nėra, šis mano prašymas teatro vadovams praėjo pro ausis.

– Kada ir kokioje scenoje Jus vėl galėtume išvysti šokančią?

– Jei noras šokti atsiras, aš dar tikrai šoksiu, tik ne Operos ir baleto teatre. Yra scenų, kuriose galima statyti šiuolaikinius spektaklius, užsiimti projektine veikla. Galima šokti pas Anželiką Choliną, galima jos teatre statyti spektaklius.

Kol kas gyvenu išėjimu iš teatro, nes tai buvo įvykis, svarbus žingsnis mano gyvenime. Kitam žingsniui dar reikia susikaupti. Nes šokis nėra vien judesiai pagal muziką. Šokis yra tada, kai nori kalbėti judesiu ir turi ką pasakyti. Žiūrovas, atėjęs į teatrą, turėtų išgyventi tai, ką mato. Ir, dar svarbiau, jam turėtų kilti minčių. Tikiu, kad menas, kultūra yra skirti tam, kad žmogus tobulėtų.

– Profesionalus, aukšto lygio baletas ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje – ar tai įmanoma?

– Įmanoma, matau ir tam tikrų bandymų tai padaryti. Tačiau viena svarbiausių problemų yra scena. Nei Kaunas, nei Klaipėda neturi profesionaliam baletui šokti tinkamos scenos – jų scenos yra per mažos. Kitas klausimas būtų finansavimas. Lietuva negali sau leisti turėti dar vieną didelę profesionalią baleto trupę. Tačiau, jei būtų scena, trupė susiburtų savaime. Todėl Kaunui ir Klaipėdai linkėčiau baletui tinkamos scenos. Taip atsirastų sveika konkurencija Vilniui. Ne kiekviena trupė privalo statyti „Gulbių ežerą“ ar „Bajaderę“. Galima statyti kitokio plano spektaklius ir įdomiai dirbti.

Pabaigai norėčiau pridurti, kad visa tai, ką pasakiau, yra mano subjektyvi nuomonė, susiformavusi paskutiniais metais dirbant teatre.