Erotinio romano kūrėja: leiskite gyvenimui šokti

Nuo mokyklos laikų pažindama originalią, intelektualią ir stebėtinai smalsią Ritą Užtupaitę-Banienę vėliau nenustebau dėl jokios jos veiklos: ar ji dirbo žurnaliste, ar mokė sąmoningo sapnavimo, ar gilinosi į toltekų magiją ir šamanizmą, ar rengė saviugdos seminarus, ar parašė erotinį romaną. Pastarasis ir paskatino susitikti, tačiau įprasto interviu šįkart nebus. Drauge vartome Ritos Bany pseudonimu pasirašytą knygą "Viskas įskaičiuota" ir kalbamės apie tai, kas skaitytoją gali suintriguoti, nustebinti, sugluminti.

Įdomu, ar baroko eroje Lietuvoje tik aukštuomenės damos alpdavo įsimylėjusios? Jos žarstė laiką kaip auksą savo ižde, plaukiojo laiko mariose. Ar dėl korsetų ankštumo (deguonies trūkumas), ar dėl meilės svaigulio įsimylėjusios kokį ūsuotąjį ar barzdotąjį (dopamino ir serotonino hormonų perteklius) griūdavo pakirstos it damos su kamelijomis ir jų pūsti sijonai susiskliausdavo kaip ateities parašiutai? Visi iki mūsų dienų gyvenusieji gentainiai paliko savo meilės įrašus – skausmą, kančias, ekstazę... Ji užrašyta kolektyvinės pasąmonės tinkle vibruoja ir – žybt – įsibrauna į mūsų kūnus, smegeninę, dvasią neprašyti. Skausmo lukštai nereikalingi – išsilukštename pamažėle ir liekame nuogi, iš prigimties skaistūs ir atviri. Štai tuomet alsuojame meile be jokių pastangų – savaime.

– Rita, tavo knyga – erotinė, bet skirta brandžiai moteriai. Tai tarsi grifas "S"... Jau treniravaisi prieš kelerius metus vienam moteriškų žurnalų rašydama pikantiškas meilės istorijas, tačiau romanas? Kaip ir kodėl pasiryžai jam?

– Esu ganėtinai prisitreniravusi rašydama. Parašiusi knygų sapnų tematika – "Sapnų dienoraštis" ir "Sapnų takais", taip pat knygas "Niujorko dekameronas", "Abipus slenksčio", "Kaip atspėti ateitį", "Meilės burtai". Tarp jų jau buvo ir novelečių meilės tema, ir nedidelis romanas. Taip pat esu išvertusi iš anglų kalbos dešimtį knygų saviugdos temomis įvairių leidyklų užsakymu.

Pats likimas lėmė, kad atsirastų "Viskas įskaičiuota". Šalia vertėjavimo, autorinių tekstų rašymo, "ghost" rašytojos darbo, kai rašai kyngas kitiems jų vardu, tam tikrą laiko tarpą gyvenau iš sapnų terapijos, nes mokiausi Niujorke pas sapnų mentorių ir rašytoją Robertą Mossą holistinės sapnų terapijos. Iki šiol dėlioju Taro, Lenormand ir psichologines kortas, kartais individualiai konsultuoju, vedu magiškus vakarėlius, vertėjauju. Dažniausiai į mane kreipiasi moterys, jos atvirai išsipasakoja savo istorijas. Žiūriu – prisikaupė tiek įdomybių, kad iš kiekvienos galima parašyti po knygą. Tačiau sudėjau kelias istorijas į vieną romaną.

Rašytojai, beje, yra didžiausi melagiai. Bet jie meluoja (tarp jų ir šių eilučių autorė), norėdami padėti, palengvinti kančias. Kartais moterys iš santykių pernelyg daug tikisi, turi per didelių lūkesčių. Daug paprasčiau gyventi tiesiog pasitikint savimi ir visata. Lengva pasakyti – sunku padaryti. Vis dėlto kai kurios bičiulės romane atpažins save.

– Ir tos herojės nepaduos į teismą už garbės ir orumo įžeidimą? Juk turime pavyzdžių, kaip reaguojama, kai kas nors pasižiūri pro miegamojo rakto skylutę.

– Su pasakotojomis susitarėme. Gavau jų leidimą aprašyti nuotykius. Ir jau sulaukiau puikių jų atsiliepimų: viena ištisai kvatojo, skaitydama romaną naktį neatsitraukusi, kita sakė, kad reikėtų "Viskas įskaičiuota" moterims išrašyti kaip vitaminus.

Aš esu moterų pusėje, jas palaikau, o šia knyga noriu priminti, kad negraužtų savęs dėl to, kad trokšta meilės. Juk ta meile jos laiko pasaulį ir savo vyrus: pakelia, sustiprina, padeda gyventi. Jos pačios patikėjo man intymiausias paslaptis ir neprieštaravo, kad tas istorijas aprašyčiau. Dažniausiai tai vidutinio amžiaus, vienišos, kai kurios ištekėjusios, tačiau širdyje jaunos ir aistringos moterys, trokštančios dėmesio, nuotykių, išskirtinių potyrių. Išsipasakojusios juos išsivaduoja – tas paslapties venzliukas slegia ir spaudžia, uždaro narvan. O skaitydamos romaną jos gali tarsi iš šalies į save pasižiūrėti ir nusišypsoti ar pasijuokti.

Vieną dieną tas jaunuolis prišokavo prie baro, kur aš siurbčiojau kokteilį (pirkau kelionę "viskas įskaičiuota"). Netrukus pareiškė norįs su manimi, karališko stoto dama, pabendrauti. Paskyrė pasimatymą už viešbučio teritorijos prie žydinčių krūmų. Sutikau. Ko čia laužytis, kai tau 45, o vaikinukas dailus, įdegęs, raumeningas, gražus kaip Apolonas (sliekas iš po velėnos, kaip vėliau supratau). Širdyje palaikydama lengvą dykinėjimo meno tonaciją, neskubėjau ir mėgavausi buvimu. Oru, savimi, saule – visu pasauliu. Atsipalaiduoji, ir lieka tik budrus buvimas, kai kūnas ilsisi, o sąmonė fiksuoja ir atmuša aplinką veidrodine išmintimi: šmirinėjančią rainą katę, spalvotus maudymukus, baseine plaukiojančius poilsiautojus, žolės kirpčiukus, nuolat laistomus prie viešbučio, ir bananų medžius. Veidrodis netampa nei gražesnis, nei labiau apšiuręs, atspindėdamas benamę katę ar dailią merginą, ar bežadį bananmedį. Manoji sąmonė – bekraščio dangaus platumo, nesuteršta.

– Kodėl knygos veiksmas vyksta užsienyje, dažniausiai – pajūrio kurortų viešbučiuose? Gali pasirodyti, kad tu sąmoningai griauni moralės nuostatas, pastūmėdama moteris į lengvabūdiškus ir trumpalaikius meilės nuotykius...

– Kodėl užsienyje? Todėl, kad Lietuvoje po keturiasdešimties žmogus nurašytas, o po penkiasdešimties – jau grabų grabas, kriošena. Pas mus vyresnio amžiaus moteriai leidžiama mokytis Trečiojo amžiaus universitete, tobulėti savipagalbos kursuose, megzti arba tapyti, bet mylėti ir mylėtis – ne. Be to, liūdna Lietuvoje statistika. Vienam vyriškiui nuo 30 iki 60 metų tenka keturios moterys. Taigi galima sakyti, kad moterys netgi savotiškai priverstos ieškoti nuotykių svetur... Be to, Vakaruose kitaip žiūrima į moterį. Mačiau su Isabella Rossellini filmą "Vėlyvi žiedai" ( "Late bloomers"). Aktorė vaidino 60 metų moterį, kuri susiranda beveik perpus jaunesnį mylimąjį. Ir mano herojės kaip žibuoklių žiemą leidžiasi ieškoti to, ko Lietuvoje negauna. Dažniausiai – į Viduržemio jūros regionų kurortus. Tai neišgalvota. Pažįstu daugelį moterų, tarp jų – ir šeimos, kurios ten važiuoja neva su draugėmis paatostogauti, o iš tiesų – numalšinti meilės, dėmesio ir seksualinį alkį.

Nenorėjau romane kurti jokių charakterių ir dramų, mano istorijos kaip meteoritai – užgimsta ir akimirksniu praskrieja. Negali sakyti, kad tai tik kūniška šventė. Tos istorijos ir sieloje palieka įspaudą, paliečia jausmus, tačiau pajutusios moteriškumo jėgą moterys daug kuo gali sau padėti. Taip, jos ieško gyvenimo skonio už šeimos ribų, jos vartoja vyrus, kaip vyrai vartoja moteris, tik kažkodėl jiems tai leistina. Patyrusios trumpalaikį romaną mano herojės grįžta namo kaip palaistytos gėlės, sulaukusios taip išsiilgto dėmesio. Juk Lietuvoje ir jaunos moterys retai iš vyrų komplimento susilaukia. Santykių kultūros stoka...

Aš neskatinu pasileidimo ar ištvirkavimo, tik noriu, kad moterys nejaustų gėdos ir kaltės dėl to, kad trokšta meilės. Laikas bėga nenumaldomai, leiskite sau flirtuoti, žaisti, o gyvenimui – šokti! Jei tu leidi sau būti seksualiam, tai nereiškia, kad esi palaidas. Lietuvoje seksualumas arba suvulgarinamas, arba į jį žiūrima per celibato prizmę.

Jaunasis panas mirksėjo godžiomis akimis. Mylėtis nenorėjau. Bet jis, švelnuolis gudruolis, suviliojo prisilietimais – ir mano širdis, ir mano kūnas atsileido... Buvau pamiršusi, kaip nuostabu mylėtis, kai tau dvidešimt su trupučiu. Kokia saldi seksualinė dievo Kamos energija, kuri kliudo medumi pateptomis strėlėmis visas erogenines ir patogenines zonas. Galėtume voliotis iki pasaulio pabaigos, net jei Etna užbertų pelenais viešbutį ir mūsų kūnus, pamaniau, jausdama gomury saldų Pano seilių nektarą.

– Ar reikėjo drąsos aprašyti pikantiškas scenas? Knygoje apstu svaiginančių aistrų, erotinių scenų, intriguojančių meilės nuotykių.

– Visada norėjau rašyti pasakas vaikams, tačiau parašiau pasakų suaugusiems. Tai natūralu. Mūsų visuomenė yra susivaržiusi nuo "Paskenduolės" laikų. Aš nejaučiu jokių vidinių susivaržymų. Nemanau, kad reikia kokios ypatingos drąsos rašyti apie tai, kas natūralu. Kada nors sugrįšiu prie pasakų vaikams. Kol kas lietuviškam kaimiškam mentalitetui pakanka vienos leidyklos pabaisiuko brendo, kurio vardas lietuvių liaudies kalboje reiškia "šūdina mašna". Niekam negėda dėl to. Ir aš nesu kokia bolševikė ir nepuolu važiuojančio traukinio su šakute. Tegu sėkmingai rieda, jei tik patinka tokie herojai. Visiems užtenka vietos po saule. Mano erotinis romanas su humoro doze suaugusiems irgi nėra joks drąsus žygdarbis. Tiesiog atvirai rašau tiesą apie brandžių moterų seksualinius nuotykius. Ne verkdama, o juokdamasi. Juokas ir tiesa išlaisvina. O pasakų rašymo vaikams apie mielus herojus aš neatsižadu.

Kiekviena mano klientė gydo ir jaukina mano pabėgusią sielą, atšokusią nuo kadaise išsigandusio, nuplikyto kūno ir vėliau jo nepripažinusi. Mylinčios damos nevalingai prašo manosios sielos sugrįžti atgalios. Tų moterų dėka aplink mane kasdien daugėja meilės, švelnumo bangos skverbiasi į mane pasakojimais, atsidūsėjimais, ilgesiu. Klientės šaukia manąją sielą namo – švelniai atsiverdamos, nuoširdžiai išsipasakodamos.

– Pagrindinė knygos herojė, pasakotoja, kaip ir tu, – lektorė, pranašautoja, tampanti didžiule ausimi moterims ir padedanti jų sielai gyti. Savo ruožtu ir klientės gydo sielos gydytoją. Sutapimų pernelyg daug, kad nepaklausčiau, ar ir tave galima atpažinti romane?

– Pagrindinė veikėja, protagonistė, – mano tetulės, a.a. mamos sesers, prototipas. Ji gyveno pirmame mūsų namo aukšte. Tik suaugusi sužinojau jos skaudžią istoriją: ji tapo aseksuali dėl patirtos traumos. Dabar suvokiu, kaip ji buvo sužalota. Romane pasakotojai suteikiu laimingą istorijos pabaigą – klausydamasi klienčių meilės potyrių ji galiausiais ir savyje atgaivina seksualinę energiją. O seksualinė energija – tai antras Dievo veidas.

Mylintis ir atjaučiantis žmogus nedarys blogo nei sau, nei kitiems. Taigi tai – svarbiausia.

Jei vertinčiau save šalia savo herojų, turiu pasakyti, kad visa tai aš patyriau anksčiau, kai gyvenau Niujorke, važinėjau po Europą visokiausiais reikalais. Man asmeniškai tokie nuotykiai jau nėra įdomūs. Dabar man knieti, kaip nuraminti savo protą. Važinėju pas vieną dzeno meistrą į Vokietiją, Bremeną. Dzenbudizmas padeda pasiekti dvasinę ramybę ir vidinį tikėjimą. Nesakau, kad to nėra abraomiškose religijose: judaizme, krikščionybėje ar katalikybėje, islame, bet man artimas dzenas, tinka meditacijos, galiausiai tai net ne religija, o gyvenimo būdas. Norėčiau nukeliauti į Japoniją, į mūsų Rinzai dzeno meistro vienuolyną. Paradoksaliai skamba? Erotinio romano rašytoja ir dzenas? Taigi neverta prie nieko prisirišti ir dramatizuoti gyvenimo, tiesa?

Meilė galingiausia: paverčia įsimylėjėlius tauriais ir bebaimiais, kilniaširdžiais laisvūnais. Valdyti baime paprasčiau. Bet čia ir dabar, nusimetus senuosius baimės įrašus, įmanoma ištatuiruoti kūną prosenių meilės energija įkrautais šimtamečiais meilės užkalbėjimais ir džiaugsmingais šūkiais, įmanoma mirkti palaimingoje meilės šviesoje, įmanoma įkvėpti ir iškvėpti meilę. Gyventi kvėpuojant meile čia ir dabar. Kvėpuoti pilvu, nes pilve glūdi jūsų stiprybė. Girdėjau pasakojimų, kad prie Gangos upės sudeginamų palaikų bamba nesudega, lieka suanglėjusi kone deimantinė kremzlė. Pilvo apačioje slypi mūsų valia. Nesunaikinama.

– Ir vis dėlto – pasaulį valdo meilė?

– Bent jau moteris – tikrai. Visos moterys, kurios kreipiasi į mane pagalbos, prašo atsakymų į klausimus, susijusius su meile. Jos nerimauja tik dėl meilės, nebent vertybių skalėje būna susipainiojusios ir pradeda teikti pirmenybę darbui. Tokiu atveju jos dažniausiai bėga nuo santykių. Vyrams labiausiai rūpi pinigai, valdžia. Bet jiems labai svarbus seksualinis gyvenimas. Užspaudę savyje seksualinę energiją jie nepasieks jokių karjeros aukštumų ir nepatirs visaverčio gyvenimo malonumo. Taigi bamba ir tai, kas žemiau juostos, yra metafora.

Meilės radiacija stipriausia. Ir ji nesunaikina – atveria, gydo ir duoda gardžiausių vaisių. Mūsų kūnai, kadaise užsimezgę iš meilės šokių skysčių, brandinti drėgmėje ir prietemoje, nuolat ilgisi teliūskuojančio meilės valso: ląstelių meilės sūkurių, jų pergalingos meilės ir dosnaus dalijimosi. Meilės monarchija valdo mūsų kūnus. Stebuklingai mylisi mūsų ląstelės: molekulės, atomai, smulkiausios dalelės iš meilės viena kitai save dovanoja, pereina viena kiton, susiglaudžia ir susilieja, senoms numirus atgimsta, atsinaujina... Nes meilės dievas Erosas –  bebarzdis: jam neželia ūsai, jis amžinai jaunas.

– Tu akcentuoji Erosą, nors graikai išskyrė ne vien erotišką meilę. Yra kitų meilės rūšių. Kuri tau dabar svarbiausia?

– Senovės graikai išskyrė chrestomatines meilės rūšis. Filija – seseriška arba broliška meilė, eros – seksualinė meilė, agapė – meilė Dievui, storge – empatija, tėvų meilė vaikams, pragma – vedybinė meilė, filautia – meilė sau. Šiame gyvenimo etape man rūpi visos meilės rūšys, labai svarbi meilė sau, kuri reiškia ir savigarbą, ir savivertę. Tačiau gyvenimo nesuklasifikuosi. Dzeno požiūriu labai svarbi atjauta. Atjauta prasideda nuo savęs ir sklinda į aplinką, į visa tai, kas tave supa. Mylintis ir atjaučiantis žmogus nedarys blogo nei sau, nei kitiems. Taigi tai – svarbiausia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Tūkstančiai žydų maldininkų susirinko prie Raudų sienos
    Tūkstančiai žydų maldininkų susirinko prie Raudų sienos

    Izraelyje tūkstančiai žydų maldininkų ketvirtadienį susirinko prie Vakarų (Raudų) sienos Jeruzalėje vadinamojo Šventikų palaiminimo, kuris yra vienas iš savaitę trunkančio žydų Pesacho (Perėjimo šventės arba Paschos) ritual...

    2
  • Rumšiškėse – margos Velykų linksmybės
    Rumšiškėse – margos Velykų linksmybės

    Lietuvių liaudies ir buities muziejus, pirmadienį pakvietęs į pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventę, visus pažadus išpildė su kaupu. Nuostabus oras, gamtos apsuptis jau savaime garantavo geros nuotaikos dozę, o surengtų išrad...

    1
  • Ką pasakoja margučių raštai?
    Ką pasakoja margučių raštai?

    Ar žinote, kokia spalva buvo dažomi margučiai XX a. pradžioje? Nustebsite! Dauguma jų buvo juodi – tokių pavyzdžių saugoma M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Kodėl juoda? Juk tai žemės spalva. O kodėl skutinėjo ir margino svastikomis, spiral...

    4
  • Aukso amžiaus literatų eilės – kvapų dėžutėse
    Aukso amžiaus literatų eilės – kvapų dėžutėse

    Parodoje, pasakojančioje apie Kauno aukso amžių – pieno baltumo Ievos Simonaitytės rankinė, Bernardo Brazdžionio akiniai, ir literatūros klasikų eilėraščiai, paslėpti kvapų dėžutėse. ...

    1
  • Apie milijono vertės kultūrą
    Apie milijono vertės kultūrą

    Minėdami Pasaulio kultūros dieną, balandžio 15-ąją, Kauno menininkų namai (KMN) paskelbė apie akciją #kurkultura, pristatančią kultūros gausą, vertę ir potencialą Kaune ir miesto rajone. Pirmą kartą surengta tokio turinio akcija gali tapti sva...

    1
  • Kur veda skulptoriaus B. Pundziaus pėdsakai?
    Kur veda skulptoriaus B. Pundziaus pėdsakai?

    Prieš 60 metų, 1959-ųjų balandžio 11 d., mirė vienas iškiliausių Lietuvos skulptorių Bronius Pundzius. ...

    3
  • Gloria muzikos patriarchui J. Naujaliui
    Gloria muzikos patriarchui J. Naujaliui

    Juozo Naujalio 150-osios gimimo metinės skambiu akordu prabilo Raudondvaryje, tą pačią balandžio 9-ąją, kai ir gimė Lietuvos šviesuolis. ...

    2
  • Nacionalinio pašto ženklo šimtmetis: Berlyno laidos
    Nacionalinio pašto ženklo šimtmetis: Berlyno laidos

    Paroda "Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklui – 100. Berlyno laidos" yra jau trečia paroda, skirta visuomenei supažindinti su pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos pašto ženklais ir žmonėmis, stovėjusiais prie nepriklausomos ...

    1
  • Kitokia pažintis su A. Giniočiu: jei spektaklis „veža“, ko daugiau reikia?
    Kitokia pažintis su A. Giniočiu: jei spektaklis „veža“, ko daugiau reikia?

    "Jei spektaklis visus veža, ko daugiau reikia?" – šiuo sakinius daugybę žanrų įvaldęs Aidas Giniotis, regis, atskleidžia savo kūrybos džiaugsmo esmę ir sėkmės priežastį. Ne vieną aukščiausią teatro apdovanojimą p...

  •  33 mąstymo apie tekstilę būdai
    33 mąstymo apie tekstilę būdai

    Šiuolaikinė tekstilė nebetelpa į taikomojo dailės žanro rėmus. Kūrinių idėjoms įkūnyti menininkai renkasi įvairias medžiagas, skirtingas technikas, taip sukurdami visumą, kurios pagrindu  išlieka medžiagiškumas. Tačiau...

    1
Daugiau straipsnių