E.Parulskio knyga „Kasdienybės kunstkamera“: apie kai ką ir apie nieką

Netikėtai į rankas patekusi Ernesto Parulskio knyga „Kasdienybės kunstkamera“ privertė mane atitrūkti nuo savosios kasdienybės ir pasinerti į literatūrinę. Iš pirmo žvilgsnio, knyga – kaip knyga: pavadinimas apie kasdienybę (kaip netikėta!), bet nekasdieniškas, todėl intriguoja ir paskatina atsiversti turinį.

Smalsu, ką autorius savo kamera fiksuoja kasdieniame gyvenime. „Anekdotai ir romanai“ – akys užkliūva už šio pavadinimo. Pagalvoju, kad ir pro mano kunstkamerą tokie dalykai nepraslysta: anekdotus šiaip profilaktiškai vartoju vitamino C atsargoms papildyti, o romanus... į juos gilintis verčia aplinkybės. Pasidaro įdomu: ką dar naujo galima pasakyti apie šiuos du literatūros korifėjus? Perskaitau tekstą, ir paaiškėja, kad šuo pakastas kur kas giliau nei maniau.

Pasak E. Parulskio giminaičio, kurio svarstymai pateikiami minėtoje esė, šie du literatūros žanrai turi savo atitikmenis sporto srityje: anekdotą jam primena krepšinis, o detektyvinį romaną – futbolas. Dėl pastarojo palyginimo nesiginčysiu. Jeigu žmogui taip atrodo, tegul, bet dėl krepšinio ir anekdoto asociacijos, atsiprašau, negaliu nutylėti. Bent vieną skirtumą tarp jų, priešingai nei E. Parulskio giminaitis, tikrai įžvelgiu: anekdoto pabaiga nėra aiški – gali juoktis, jei bus juokinga, gali ir nesijuokti, jei nebus iš ko.

To negalėčiau pasakyti apie krepšinį, nes jo baigtis visada vienoda – būna linksma (aišku, tai galima traktuoti ir kaip mano asmeninį negalavimą, bet dabar ne apie tai): vienu atveju nusišypsoti iš laimės priverčia pergalė, kitu atveju – sirgaliai. Tikriausiai, Gerbiamas skaitytojau, galvoji, kuo čia dėti ištikimieji krepšinio arenų tribūnų užkariautojai. Kantrybės. Tuoj viską suprasi. Turbūt manai, kad šituos pakeverzojimus čia raitau šiaip sau, bet iš tikrųjų bandau vystyti naratyvą ar kažką panašaus... Nors, tiesą sakant, iš kur normalus skaitytojas gali žinoti, kas dedasi ketvirtus metus filologijos žalojamos studentės galvoje, jei ji pati to nesupranta.

Nepyk, Gerbiamasis, jei tarp mano aprašomų sirgalių atpažinsi ir save. Ignoruok tuos kliedesius, manydamas, kad tai – jau minėtos žalos padarinys. Arba ne...

Palieku E. Parulskio giminaičio samprotavimus ramybėje ir pereinu prie savųjų, nors kažkoks ryšys tarp jų vis dėlto yra...

Sakyčiau, mūsų „lietaus šalies“ gyventojai kai kada būna labai linksmi žmonės, netgi tokie anekdotiškai linksmi. Smagu. Kam liūdėti? Kaip ten bebūtų, niekas nedrįs ginčytis, kad mes tikrai išsiskiriame savo tvirtu nacionaliniu charakteriu ir, žinoma, tuo, kad išpažįstame dvi religijas. (Masinė mūsų tautiečių psichozė (kaip švelniau išsireikšti, nesugalvojau) dėl įvykusio Europos krepšinio čempionato jau nurimusi, tai tikiuosi, jog nebūsiu užmėtyta akmenimis, kad vėl apie tai užsiminsiu). Dabar pažiūrėkime, kas išeina, kai savo nacionalinį charakterį bei antrąją religiją uždarome į vieną narvą: 1937 m. lietuvių veidus nutvieskė šypsenos, nes pirmasis Europos krepšinio čempionatas baigėsi laimingai – MES laimėjome, 2011 m. čempionato baigtis kitokia – JIE pralošė (taip už mus kalba mūsų tvirtas nacionalinis charakteris), bet vis tiek linksma. Ačiū sirgaliams už tai. Deja, (čia, tikriausiai, vėl mano asmeninė bėda) iš to linksmumo kažkaip juoktis užsimiršta arba netgi verkti norisi... Tokiose situacijose pradedu galvoti: ar čia man vienai taip, ar kur nors atsirastų bendraminčių? Jei ir yra tokių, tai tikėtina, kad daugiausia jie bus „įsikūrę“ ten, kur pranešamos karščiausios naujienos apie praūžusią pralaimėjimo audrą. Taip sakant, tokiais atvejais lietuviui neduok pavalgyti, duok pasireikšti delfyje, tačiau, kaip žinia, alkanas žmogus būna piktas, todėl geriau ten nekišti nosies: delfinų tokioje vietoje tikrai nesutiksi, o su rykliais bendrauti nesinori. Taip ir lieku viena su savo dvejonėmis.

Pergalės atveju taip pat aplanko dvejopi jausmai: iš vienos pusės džiaugiuosi laimėjimais, smagu matyti vieningą tautą (tegul ir laikinai), bet tuo pačiu pradedu svarstyti, ar tokia vienybe galėtume pasigirti ir pralaimėjimo atveju (skaityti ankstesnę pastraipą). Ir kas gali supaisyti tuos „lietaus šalies“ gyventojus: jei blogai, nori, kad būtų gerai, jei gerai – nori dar geriau. Sakyčiau, perfekcionistai. Gal ir nieko...

Tai sakykite: argi tokiais atvejais mes nepateisiname savo „lietaus šalies“ vardo? Manau, kad pateisiname. Juk būname panašūs į šen bei ten stiprių vėjų ir audrų blaškomą vieną didelį (daugiau ir įvairesnių epitetų galima patiems susigalvoti, priklausomai nuo to, kas kam šauna į galvą) laivą. Viliuosi, Gerbiamas skaitytojau, kad apie Vytauto Petkevičiaus vartotą epitetą nepagalvojai (gal dar viskas ne taip beviltiška?). Tiek to, galima ir neatsakyti. Kaip ten bebūtų, čia tik asmeniniai mano pasvarstymai apie kai ką ir apie nieką: kadangi, kaip minėjau, akys užkliuvo būtent už E. Parulskio esė „Anekdotai ir romanai“, tai ir pasamprotavimai išėjo tokie, kokie išėjo. Koks nors kitas tekstas, savaime aišku, ir mintis sukeltų kitokias.

Jaučiu, kad jau reikėtų papildyti vitamino C atsargas. Einu paskaityti anekdotų..