Eksperimentinė archeologija – tarsi kelionė į praeitį

Naršydami internete ar naudodamiesi kitais XXI a. technikos stebuklais šiandienos žmonės sunkiai įsivaizduoja, kaip mūsų protėviai gyveno praėjusio amžiaus viduryje, jau nekalbant apie tai, kaip jų buitis atrodė prieš pusantro tūkstančio metų. Šiandien duris į praeitį padeda atverti eksperimentinė archeologija.

Puodų glazūra – rūgpienis

Senovinių puodynių meistras Vladimiras iš Kaliningrado pagal profesiją – ugniagesys, tačiau laisvalaikiu lipdo puodus. Tokiu hobiu jį užkrėtė žmona Irina, kuri šio amato moko vaikus. Abu jie – neseniai surengtos senųjų amatų šventės Nidoje svečiai.

"Mes lipdome puodus tokia technika, kaip tai buvo daroma IX–XI a. Įdomu tai, kad jie buvo glazūruojami raugintu ar riebiu pienu", – pasakojo Vladimiras.

Meistrai bando rekonstruoti tokią techniką, kuri buvo įprasta vikingų laikais. Tuo metu puodai jau buvo žiedžiami ir naudojant ratą, ir lipdomi rankomis.

"IX–XI a. glazūra nebuvo labai populiari, nes paprasti žmonės šios technologijos nemokėjo. Mes atgaiviname populiarią to meto tradiciją, kai buvo "glazūruojama" riebiu arba raugintu pienu. Gaminys būdavo truputį apdžiovinamas krosnyje, tada 5–10 min. pamerkiamas į pieną", – aiškino meistras iš Kaliningrado.

Pienas įsigerdavo į indo poras, kai jį išdegdavo krosnyje, vanduo išgaruodavo, o pieno riebalai arba rūgštis likdavo moliniame puode, sudarydama sutrūkusios glazūros įspūdį. Taip puodus mūsų protėviai gamino prieš tūkstantį metų.

Aukso vertės radinys

Archeologė Birutė Salatkienė iš Šiaulių universiteto jau beveik 20 metų užsiima eksperimentine archeologija, tai yra mėgina tiksliai rekonstruoti archeologinį radinį ir išmokti jį pagaminti, kaip tai darydavo senieji mūsų gentainiai.

"Šiauliuose yra tokia senovės gyvenvietė Lieporiai, datuojama IV–VIII a. Kasinėjau tą teritoriją ir radau 5 šulinius. Man pavyko aptikti unikalų dalyką – medinių konstrukcijų šulinį, o vieno jų dumble – sveiką senovinį liepų karnų kibirėlį", – pasakojo B.Salatkienė.

Mokslininkė pabandė pagaminti analogą ir mano, kad anais laikais tai nebuvo moteriškas darbas, nes susukti liepos karną ir ją susiūti reikia nemažai jėgos.

"Pirminė kibirėlio paskirtis buvo semti iš tų šulinių vandenį, jis veikiausiai nutrūko ir nuskendo, dumble, kaip kokioje pelkėje užsikonservavo ir išliko iki mūsų dienų", – spėja archeologė.
Šuliniai, kurių viename aptiktas retas radinys, datuoti radiokarbono metodu, vienas jų yra 350 m. po Kristaus, kitas naudotas nuo 560 metų po Kristaus.

"Pirmą maždaug 9 l talpos kibirėlį radau 1992 m., nuo to laiko analogų aptikti nepavyko, jų niekas nėra suradęs visame Baltijos regione", – teigė B.Salatkienė.

Kibirėlis įmirkdavo vandenyje ir tapdavo labai sandarus. Mokslininkė mano, kad jais tik sėmė vandenį, o į būstus nešdavosi moliniais puodais.

Tokiam kibirėliui pagaminti buvo naudojama jauna maždaug 20 cm skersmens liepa, storesnės esą netiko, nes tokių žievė jau nelanksti, medis turėjo būti kertamas pavasarį, o žievė gerai nusilupa tik iki Joninių.

Kibiro siūlės – iš karnų, siūdavo be adatos. Tam buvo naudojama yla.

Visa tai mokslininkė išmoko pati ieškodama, bandydama ir mėgindama suvokti, kaip tai buvo daroma. Tai esą ir yra eksperimentinė archeologija.

Susapnavo apeigas su luotu

Statybininkas Česlovas Talačka iš Ukmergės rajono Nidos senųjų amatų šventėje skobė luotą. Anot jo, tai pati seniausia vandens transporto priemonė dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

"Jis buvo skobiamas iš vientiso medžio kamieno. Tokius luotus išmoko gaminti geležies amžiuje, kai atsirado pirmieji geležiniai įrankiai. Aš savo pirmąjį luotą išskobiau prieš 14 metų, bandžiau plaukti, puikus laivas", – pasakojo meistras.

Tokiems luotams buvo naudojamas vienas irklas ir ilga kartis pusiausvyrai išlaikyti.

"Luotus pradėjau skobti labai keistomis aplinkybėmis. Susapnavau laidojimo apeigas su luotu. Rytą atsibudęs galvojau, kas tai galėtų būti. Susiradau rąstą ir pamėginau sumeistrauti luotą, kokį regėjau sapne. Po to mano darbu susidomėjo istorikai, pats rinkau žinias apie tai", – teigė laivadirbys.

Mistiniai regėjimai sapne Č.Talačkai padėjo atkurti luotus, kuriais žmonės plaukiojo prieš pusantro tūkstančio metų. Tai dar vienas stebuklas, padėjęs pažvelgti į mūsų protėvių buitį.

Bučiukų pynimas nenutrūko

Senųjų amatų dienose lankytojai gausiai būriavosi prie jauno vyro, kuris iš žalių vytelių pynė keistas "puodynes" – bučiukus. Jais senieji pamario žvejai gaudydavo žuvis.

"Mane nustebino, kad Erviną (Prūsą – aut. past.) lig šiol atsimena visai nepažįstami žmonės. Mūsų meistras mirė prieš dvejus metus. Vadinasi, tai, ką jis darė, įdomu ir reikalinga", – sakė Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro vadovė Birutė Servienė.

Garsusis bučiukų pynėjas, pamario žvejys ir krašto senbuvis E.Prūsas savo amato vis dėlto suspėjo išmokyti sekėjus.

Šiandien yra keletas jaunų žmonių, kurie įvaldė senovinių gaudyklių gaminimo vingrybes. Vaidas Gricius iš Rusnės daugiau nei 10 metų mokėsi, kaip teisingai nupinti tokį krepšį žuvims gaudyti. Jis žinių sėmėsi iš meistro, kuriam tai buvo jo gyvenimo būdo dalis. Šiandien mokinio darbai niekuo nesiskiria nuo senųjų žvejų bučiukų, džiaugėsi B.Servienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių