E. Jackaitė: ne pirmus metus esu narstoma po kaulelį

Jaunatviška, patraukli ir įdomi – tokiais žodžiais galima apibūdinti šiemet 39-ąjį gimtadienį švęsiančią Klaipėdos dramos teatro aktorę Eglę Jackaitę, kuriai gyvenimas nepagailėjo skausmą keliančių akimirkų. Tačiau Eglė į praeitį žiūri filosofiškai ir sako, kad praėjusį gyvenimo tarpsnį užvertė taip, kaip užverčia perskaitytas knygas. Atviras žurnalo „Mieste“ interviu – su Egle.

- Egle, kaip nusiteikusi pasitikote naujus metus?

- Ne mus valdo aplinkybės, o mes turime susidėlioti jas taip, kad jos priklausytų nuo mūsų. Viską, kas įvyko mano gyvenime, aš priimu kaip pamoką, stengiuosi nesidairyti atgal, nieko neteisiu, nekaltinu ir nedejuoju. Žinau, kad viskas gyvenime kinta – nėra taip, kad visą laiką šviestų saulė ar už lango būtų naktis.

- Vieniems gyvenimo pamokos būna sudėtingesnės, kitiems – lengvesnės. Ar niekada nemąstėte, kodėl kaip tik su Jumis susiję tiek daug skandalų, užgauliojimų, nesibaigiančių teismų maratonų?

- Su laiku žmogus tampa brandesnis ir išmintingesnis. Supratau, kad negalima klausti „už ką“. Žinoma, kad kiekvienas įvykis nėra beprasmis. Viskas nutinka tam, kad kažką suprastumei, kažko pasimokytumei.
Patys didžiausi mūsų mokytojai yra tie, kurie mus „supurto“ ir per kuriuos patiriame daugiausiai skaudžiausių išgyvenimų. Manau, kad Dievulis pamatuoja, kiek žmogus gali pakelti. Turbūt mano pečiai nėra tokie smulkūs, kaip atrodo iš išorės (šypsosi).

- Šiuo metu esate laiminga?

- Taip. Aplink mane yra labai daug žmonių, kurie yra visada su manimi, mane palaiko ir kuriuos aš labai myliu. Taip pat džiaugiuosi, kad ir mano vaikai sveiki. Tiesa, neseniai palaidojom 96 metų močiutę (Eglės Jackaitės tėvo mama – aut.past). Ji nugyveno labai gražų gyvenimą, buvo visų mylima ir gerbiama.

Į gyvenimą esu linkusi žiūrėti kiek filosofiškai manydama, kad net ir sunkiausios akimirkos praeis. Tereikia įkvėpti, iškvėpti, į viską žiūrėti kiek plačiau ir jokiu būdu nesureikšminti tik savo problemų. Kartais pakanka nueiti ir pažiūrėti į beribę jūrą.

- Namuose auginate dvyliktoką sūnų Jokūbą. Kaip pavyko sūnui paaiškinti tiesą, kai visoje Lietuvoje atrodėte kone blogiausia?

- Nebesinorėtų grįžti į praeitį... Žinoma, kad mus visus tai paveikė, tačiau nemanau, kad tai blogai. Jokūbas mane visą laiką palaikė. Ne pirmus metus esu narstoma po kaulelį, todėl jei ir nugirsdavo apie savo mamą per televizorių nemalonių dalykų, jis net nereaguodavo, nes puikiai žino, kokia yra jo mama. Jam svarbiausia, kad mama šypsotųsi, būtų laiminga.  

- Daugelis Jūsų vietoje, kai kiekvieną dieną varstėte teismų duris ir buvote vadinama baisiausiais žodžiais, būtų tiesiog palikę Lietuvą. Niekada nekilo tokių minčių?

Niekur nuo savęs nepabėgsi. Ar būsi už tūkstančių kilometrų, ar būsi Lietuvoje – niekur nedingsi. Gali remtis tik į save ir į tikėjimą. Sako, kai esi pats blogas, tai ir kitus matai blogus ir atvirkščiai. Svarbiausia – atrasti laiko sau, ramybei, tylai ir maldai. Reikia išmokti vertinti dabartį, esamas akimirkas, nes tai, kas vyksta dabar, ir yra visų svarbiausia ir gražiausia.


Šiame straipsnyje: Eglė Jackaitėaktorėinterviu

NAUJAUSI KOMENTARAI

fyfa

fyfa portretas
o jergau jergau

Ji

Ji portretas
gerai laikosi.

sorena

sorena  portretas
...visa gyvenimo tiesa tuose žodžiuose.. " Gali remtis tik į save ir į tikėjimą." tai labai gerai suprantama reikšmė tiems, kurie daug gyvenimo smūgių ištvėrė vieni patys sielos viduje. Šaunuolė Eglė, ji nepalūžo. Ji tokia stipri, verta pagarbos...sėkmės jai.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių