Briuselis – alaus ir stažuotojų miestas

Vakarais čia barai sausakimši šėlstančio jaunimo, o pievos nusėstos kostiumuotų stažuotojų, gurkšnojančių ir belgišką alų. Nors iš pirmo žvilgsnio Briuselis – blankokas, yra daugybė smulkmenų, dėl kurių būtų galima jį pamilti. Neskaitant alaus, nuostabaus šokolado ar kitų tradicinių atributų.

Savaitgaliais ramiau

Nors daugelis mūsų aukščiausių politikų Briuselyje jau nėra svetimi, artimiausią pusmetį ši kryptis bus bene populiariausia nuo pat Lietuvos įstojimo į ES. O kaipgi atrodo kita, neoficialioji, vieno iš ES administracinių centrų pusė?

Turistų srautas Briuselyje nėra stebuklingai didelis. Atvykstančių pamatyti miestą čia, aišku, daugiausia vasaros laikotarpiu. Kad ir kaip būtų keista, čia atvyksta nemažai azijiečių, kurie ilgai neužsibūna – miestą apžiūri greitomis. Tačiau Briuselio centras aktyvus visada ir čia gyvenimas teka sava vaga: žmonės traukia į restoranus, užkandines bei įvairias pasilinksminimo vietas.

Tiesa, Briuselis savaitgaliais kiek ištuštėja, nes namo išvyksta visi Europos Parlamento (EP) ir Europos Komisijos (EK) darbuotojai. Vadinamasis europinis rajonas aktyvus tik darbo dienomis, tačiau tuščias vakarais ir savaitgaliais. Toks miesto ištuštėjimas turi ir nemažą pliusą turistams – Briuselyje savaitgaliais kai kurių viešbučių kainos nukrenta kone perpus.

Imigrantai neramūs

Nors teko girdėti kalbų, kad miestas gana saugus, budrumo prarasti nereikėtų. Gyvenantys Briuselyje sako, kad eiti į tam tikrus rajonus nėra reikalo. Ypač didelė tikimybė sutikti asocialių žmonių ar benamių – aplink traukinių stotį ir centrinėse miesto gatvėse. Tačiau kitur – saugu ir ramu.

Tiesa, itin nustebino, kad benamiai šiame Vakarų mieste gyvena itin "prabangiai": einant viena senamiesčio gatvele teko pamatyti benamių girtuoklių kompaniją, kurie linksminosi klausydamiesi muzikos iš ne taip ir prastai atrodančio nešiojamojo kompiuterio. Kiek vėliau sužinojau, kad aš ne vienintelė, mačiusi tokių vaizdų.

Apskritai kalbant, vakarietiškuose miestuose žmonės ne tokie agresyvūs kaip Lietuvoje. Tačiau sako, kad čia agresyviausi imigrantai: turkai, marokiečiai, rusai ir kiti, atvykę iš Rytų Europos. Dieną vaikščiojant pagrindinėmis miesto gatvėmis būtent jų daugiausia ir galima sutikti – rytiečių moterys su vaikais apgula parduotuves.

Kiekvienam – savas rajonas

Briuselyje skirtingų tautų žmonės, kaip ir daugelyje Europos didmiesčių, turi "savus" rajonus. Pavyzdžiui, afrikiečiai čia turi savo atskirą seną rajoną, kurį susikūrė būtent atvykėliai iš Belgijos kolonijos Kamerūne, – jie čia neblogai prisitaikę.

Prie naujesnių atvykėlių būtų galima priskirti turkus, arabus. Tačiau šie ne tik tam tikruose savo rajonuose gyvena, bet ir įkūrę didelį skaičių kebabų užkandinių visame mieste.

Patys belgai čia irgi susiskaldę: Briuselis padalytas į valonų (prancūzakalbių) ir flamandų (kalbančių olandiškai) savivaldybes. Kiekviena savivaldybė renka savus mokesčius, nustato savas taisykles, kai kur ties savivaldybių ribomis net gatvių ženklinimas ar šaligatvių plytelės skiriasi. Kas yra tikrasis Briuselio gyventojas, atvykusiam sunku nustatyti, nes čia daug atvykėlių ne tik iš kitų šalių, bet ir iš įvairiausių Belgijos regionų.

Alų geria ir parkuose

"Place du Chatelain" ir "Place du Luxembourg" yra vietos, kuriose galima viešai vartoti alkoholį. Kas netingi, čia gali atsinešti savų gėrimų. Ypač šia galimybe Briuselyje naudojasi stažuotojai – juk taip pigiau. Palyginkime: toje pačioje aikštėje esančiame bare alaus kaina – maždaug 4 eurai už puslitrį, o parduotuvėje tą patį kiekį alaus galima įsigyti ir už pusantro euro.

Jaunimas čia alkoholį vartoja ir kituose parkuose. Tiesa, "etatinių" girtuoklių, kaip ir visame pasaulyje, galima sutikti įvairiose Briuselio vietose, ypač centrinės stoties rajone, ten esančiame požeminiame metro. Taip pat tokiose vietose, kur įprastai dalijamas ir nemokamas maistas bei įkurti benamių nakvynės namai.

Vietoj stalų – karstai

Vietų laisvalaikiui Briuselyje gali rasti kiekvienas pagal savo skonį – yra daugybė unikalių erdvių. Pavyzdžiui, yra baras "Le Cercueil", kuriame alaus galima gerti iš kaukolėmis dekoruotų bokalų, prisėdus prie stalų karstų. Apšvietimas čia sukuria gana šiurpų vaizdą: žmonių akys ir dantys atrodo lyg zombių. Tačiau galima rasti ir kur kas "tradiciškesnių" erdvių.

Centre – visa galybė airiškų barų, kur jaunimas susirenka ne tik alaus išgerti, bet ir pašokti. Vadinamajame europiniame rajone yra ir itin modernių vietų, pavyzdžiui, tarptautinio tinklo viešbutyje "Aloft" esantis itin šiuolaikiško dizaino baras, garsus savo itin išpuoselėtais kvepiančiais tualetais, – taip pat pamėgtas stažuotojų.

Vietos restoranai įdomūs tuo, kad kartais net neturi iškabų. Dauguma atrodo nedidukai, kuklūs, tačiau jaukūs. Ir kainos kai kuriuose restoranėliuose čia nesikandžioja – galima puikiai papietauti už patiekalą vidutiniškai mokant 13 eurų, o, pavyzdžiui, už mažą alaus bokalą – 2 eurus.

Jeigu norisi paragauti ko nors iš vietos patiekalų, galima rinktis tradicinę kiaulės koją arba dešreles su bulvių bei kitų daržovių koše. Tikriausiai reikėtų nepamiršti ir tradicinių belgiškų bulvyčių, kurių rasti tikrai nesunku. Kaip atskirą valgymo tradiciją būtų galima paminėti ir žuvies patiekalus, tačiau šie patenka į brangesnių patiekalų kategoriją.

Kaip jau buvo galima suprasti, senamiestyje gausu graikiškų, rytietiškų restoranėlių (jeigu taip galima pavadinti) arba tiesiog užkandinių. Atsižvelgiant į jų skaičių, atrodo, kad greitai paruošiamas maistas, toks kaip kebabai, Briuselyje populiarus.

Beje, dar viena įdomybė – vadinamosios alaus užeigos miesto centre, nors ir turi didžiulį alaus asortimentą, klientams paprastai, be sūrių riešutėlių, nepasiūlo jokių elementarių užkandžių. Tačiau tai – jokia bėda: padavėjas tuoj pat pirštu parodo į greta esantį jūros gėrybių restoraną ar bulvyčių bei kebabų užeigėlę, esą maisto kuo puikiausiai galite atsinešti iš ten, niekas dėl to nepyks.

Vietos įdomybės

Briuselyje apsistoję itin daug europiečių – ES institucijų darbuotojų, bet jie ne itin bendrauja su vietiniais ir tarsi gyvena kitame, savo uždarame, pasaulyje. Tad, kalbant apie laisvalaikį ir skirtingų žmonių grupių lankytinas vietas, situacija panaši kaip ir su gyvenamųjų rajonų pasiskirstymu – kiekvienam savos vietos patrauklios.

Pavyzdžiui, kiekvieną savaitę, tradiciškai trečiadieniais, vietos jaunimas renkasi specialioje jau minėtoje Briuselio vietoje – "Place du Chatelain", kur vyksta mugė bei pasilinksminimai gatvėje: vieni atsineša savų gėrimų, kiti perka iš barų, o aktyvus bendravimas vyksta tiesiog gatvėje. Vienas Briuselyje gyvenantis lietuvis sakė, kad tokiais vakarais galima pasijausti lyg mūsiškėje Palangos J.Basanavičiaus gatvėje.

Ketvirtadieniais į gatves būriais plūsta ir europinių institucijų stažuotojai, kurie mėgsta rinktis Liuksemburgo aikštėje, priešais Parlamentą. Ten vėlgi viskas vyksta panašiai kaip ir "Chatelain" aikštėje.

Sekmadieniais daugelyje Briuselio vietų vyksta turgūs, kur galima įsigyti šviežių daržovių, paragauti marokiečių virtuvės patiekalų ir pan. Dažnai kiekviename rajone organizuojamos specialios mugės su muzika, užkandžiais bei atrakcionais.

Tačiau įspūdingiausios miesto šventės vyksta rugpjūtį, kada galima išvysti gėlių kilimus. Ieškantiems grožio Briuselis turėtų patikti ir gegužę, kai žydėjimo metu lankomi Karališkieji sodai. Tai 1873 m. sukurti Karališkieji Laekeno sodai, kuriuose galima išvysti visą galybę neįtikimai gražių žiedų.

Briuselio stažuotojų pasaulis

Stažuotojų, kurie irgi formuoja šiandienį Briuselio veidą, tikriausiai nederėtų užmiršti. Jų ten – išties daug. Ir neatrodo, kad atvykėliai iš visos Europos Briuselyje liūdėtų, reikalų ir veiklos – iki kaklo.

Stažuotojai neoficialiai net skirstomi į kelias kastas. Viena iš jų – EK stažuotojai. Šie, kad patektų į Komisiją, turi įveikti didžiulę atranką: įprastai kas pusę metų į 600 vietų taikosi 12 tūkst. jaunuolių. Laimingieji, patekę į stažuotę Komisijoje, gauna fiksuotą 1000 eurų atlyginimą per mėnesį. Vidutiniškai pusė tų laimingųjų turi bent po du magistro diplomus ir moka po keturias kalbas. Iš skirtingų Europos šalių suplūdusių stažuotojų amžiaus vidurkis – 28–29 metai, ir dauguma jų turi tarptautinės darbo patirties. Tiesa, iš Lietuvos stažuotojų EK ne tiek ir daug – per pusmetį čia atkeliauja tik 10–20 lietuvių.

Kad ir kaip būtų keista, EP stažuotojai laikomi kiek žemesnio lygio darbuotojais – jie dažnai dar net neturi aukštojo išsilavinimo, o ir atlyginimą gauna ne visada. Tai priklauso nuo paties Parlamento valios. Ir galiausiai žemiausio lygio stažuotojais laikomi kitose Briuselio organizacijose dirbantys stažuotojai. Jie atlyginimo dažniausiai apskritai negauna.

Komisijos stažuotojai elitu laikomi ne be reikalo. Sukurta net speciali stažuotojų valdoma nevyriausybinė organizacija, kuri organizuoja pačių stažuotojų laisvalaikį bei socialinę veiklą, – tai vadinamasis stažuotojų komitetas. Stažuotojams kas savaitę organizuojamos įvairios kelionės, ekskursijos. Pati organizacija turi savo biudžetą, kuris finansuojamas iš kelionių bei pramogų. Biudžetas skiriamas stažuotojų socialinei veiklai: karjeros mugėms, stažuotojų institucijų paramai, finansuojamiems trečiojo pasaulio šalių projektams ir taip toliau.

Briuselyje stažuotojai ne tik kolegoms padeda organizuoti pačias įvairiausias veiklas, bet ir nuolat rengia įvairiausius pasilinksminimus, šokius, vakarėlius namuose ir pan.