Brestas: tarpukario modernizmo deimantai ir kritika A. Lukašenkai

  • Teksto dydis:

„Manau, kad ne visi Bresto gyventojai supranta, kad jie gyvena apsupti funkcionalizmo ir modernizmo“, – LRT Plius laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 80 – Baltarusija. Brestas, II-oji dalis, pasakoja istorikė Irina Maroz.

Prieš beveik 600 metų, Baltarusijai tapus LDK dalimi, Brestas buvo pervadinas į Brest-Litovską ir tokiu pavadinimų įsirašė į pasaulio istoriją. Breste veikė pirmoji šioje teritorijoje spaustuvė, kurioje buvo išspausdinta  garsioji Bresto Biblija, čia paskelbiama Bresto bažnytinė Unija. Tačiau šiandien grįžkime į tarpukario periodą, kuomet Breste klestėjo modernizmo stiliaus pastatai.

Tekstilės fabrikas – modernistinės architektūros pavyzdys

Baltarusijoje domėtis savo  šalies istorija, galima sakyti, yra gero tono ženklas. Prieš porą metų Breste susibūrė jaunimo grupė, besidominti miesto modernizmo  pastatais – „Bresto konstruktyvizmas“. Maršrutą pradėsime su šios grupės istorike I. Maroz, keliaudami į tarpukario tekstilės fabriką. Fabriko savininkė, Janina Urbanovicz žemės sklypą nusipirko 1937-aisiais metais. Fabriką architektas Jozefas Baranja pastatė per dvejus metus, 1939-aisiais, ir po kelių dienų prasidėjo karas. Šiandien čia įsikūrė biurai. Pasak specialistų, tai vienas geriausių Bresto modernistinės architektūros pavyzdžių, o  pastato renovaciją galima laikyti pavyzdine. „Pastatas įkvėptas tais laikais madingo „Streamline“ stiliaus. Šio stiliaus bruožai – apvalūs kampai, primenantys laivus arba portikus“, – teigia istorikė.

Vitražai – be biblijinės simbolikos

Su istorike taip pat lankysimės evangelikų – liuteronų bažnyčioje, pastatytoje 1936-aisiais. Nedidelė Bresto liuteronų bendruomenė žemės sklypą įsigijo iš vietinio miestiečio. Bažnyčią projektavo tas pats Jozefas Baranja – populiariausias to meto Bresto architektas. „Modernistiniuose pastatuose vitražai nevaizdavo biblijinių temų. Visi piešiniai buvo paprasti, geometriniai“, – pasakoja I. Maroz.

Tarpukario Brestas – žydų centras

Breste tarpukariu buvo pastatyta ištisa medinių namų kolonija, kurioje  – net dvylika vienaukščių namų su kolonomis. 1923-aisiais kolonija skirta žydų varguomenei, praradusiai namus Pirmojo pasaulinio karo metu. Kolonijos steigėjas – Feliksas Moritzas Warburgas, Amerikos Nukentėjusių nuo karo žydų šalpos organizacijos vadovas. 1941 metais Warburgo kolonijos gyventojai buvo uždaryti į getą, o pati kolonija paversta rusų belaisvių stovykla. Šiandien kolonijos nebėra. „Brestas labai stipriai vystėsi kaip žydų miestas, centras“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis. Tiesa, 500 metų Bresto žydų istoriją naciai sunaIkino per trejus metus: suvaryti į getą Bresto žydai buvo išžudyti, jų namai sudeginti.

Amžininko prisiminimai ir skirtingos tikybos pamokos

LRT Plius laida „Stop juosta“ taip pat aplankys Bresto priemiestyje gyvenantį 87 – erių amžininką Konstantiną Zdanevič. „Pamenu, kad mokykloje kartą per savaitę vykdavo skirtingos tikybos pamokos. Pas lenkus ateidavo kunigas, pas žydus – rabinas, o pas mus, pravoslavus – šventikas“, – prisiminimais dalinasi amžininkas.

Maniežas ir statybininkų improvizacijos

Bresto centre – dabartinė Lenino aikštė, kurioje 1939-aisiais vyko abiejų kariuomenių – sovietų ir hitlerinės Vokietijos draugiškas paradas. Aikštės pakraščiuose skirtingais tarpukario periodais buvo pastatytas Lenkų bankas ir Vaivadijos pastatas. Toje pačioje gatvėje taip pat stovi maniežas, pastatytas 1931-aisiais. Pastatas statytas kaip kareivių šaudykla. Statybų metu darbininkai nesilaikė brėžinių ir suimprovizavo. Architektas supyko ir nepasirašė po projektu.

Bresto modernizmo deimantas

Iš Lenino gatvės pasuksime link Komunizmo, kurioje stovi Bresto modernizmo deimantas. Tai – konstruktyvistinis pastatas, pastatytas 1930-aisiais. Namas – laivas pastatytas tuo metu Lenkijoje populiariu jūriniu stiliumi, net su kapitono tilteliu. Pastatas statytas vienai šeimai.

Gyvenimas 12-tame name

Laidos pabaigoje – dar vienas pastatas, kurio numeris 12. „Anksčiau šiame name buvo įsikūręs ginekologijos kabinetas, o iš kitos pusės gyveno advokatas, taip pat turėjęs savo kabinetą. Dabar čia gyventi visai gera. O lenkų laikais – nežinau, kaip gyveno žmonės. Spėju, kad jie gyveno, kaip dabar. Kas netinginiauja ir dirba – tas gerai gyvena, o kas tingi – šiaip sau“, – pasakoja namo gyventoja.

Nepriklausomos Baltarusijos simbolika

Taip pat laidoje – pasakojimai apie nepriklausomos Baltarusijos simboliką, kuri dingo į valdžią atėjus A. Lukašenkai. „Baltarusijoje 1920-aisiais metais vėliava buvo balta-raudona-balta, mūsų herbas – Vytis. Daugelis baltarusių mano, kad turime bendrą istoriją su LDK. Nuo XIII amžiaus šis herbas ir baltarusių liaudies respublikos laikais, kada buvo nepriklausomybė nuo Rusijos ir Lenkijos, baltarusiai labai norėjo savo valstybės. Vėliau atėjo sovietų sąjunga, pakeitė herbą į sovietinį ir kuomet Baltarusija 1991-aisiais tapo nepriklausoma, baltarusiai grąžino Vytį ir baltą-raudoną-baltą vėliavą. Bet po 1996 metų referendumo Lukašenka herbą pakeitė ir grąžino sovietinius simbolius. Mums skaudi ši istorija, nes kai buvo rinkimai – pirmieji ir vieninteliai tikri rinkimai Baltarusijoje 1991-aisiais – buvo toks kandidatas Šuškievič, kuris teigė, kad jeigu jis taps prezidentu, Baltarusija bus europietiška. O Lukašenka sakė, kad jeigu jis taptų prezidentu, Baltarusija grįžtų į sovietų sąjungą. Daug kas žinojo, kas yra sovietų sąjunga, bet nežinojo, kas yra Europa. Baltarusiai neįsivaizdavo, koks ten gyvenimas ir išsirinko Lukašenką su TSSR, todėl Lukašenka grąžino sovietinius simbolius“, – baltarusių simbolikos istoriją pasakoja organizacijos „Bresto konstruktyvizmas“ narys Valentinas Tur.

Laidą „Stop juosta“ žiūrėkite sekmadienį, balandžio 14 d. 13.00 val., per LRT Plius.

Visas šio maršruto naujienas sekite „Stop juostos“ ir LRT „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.

Laida kuriama bendradarbiaujant su spaudos ir radijo rėmimo fondu, patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių