Botanikos stebuklą kūrė ir kariuomenė

Kultūros paveldo zonoje štai jau 90 metų veikiantis VDU Kauno botanikos sodas nuo įsikūrimo iki karo pabaigos išgyveno margaspalvį laikotarpį, paženklintą dideliais darbais ir rūpesčiais.

Įsikūrė J.Godlevskio valdose

Sunku pasakyti, kurią datą reikėtų laikyti VDU Kauno botanikos sodo įkūrimo diena: 1923 m. vasario 15-ąją Lietuvos Vyriausybė paskyrė Botanikos sodui įkurti 74 ha teritoriją, o liepos 8-ąją šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis padėjo kertinį akmenį į būsimos oranžerijos pamatus.

Pasak dabartinės Botanikos sodo vadovės prof. Vidos Mildažienės, anuometėje Lietuvoje tokiam stebuklui kaip Botanikos sodas buvo parinkta dalis dvarininko Juzefo Godlevskio žemių, įsigytų XVIII a. Aukštojoje Fredoje.

Botanikos sodui atiteko viena iš dvaro oficinų, ūkinis pastatas, salos paviljonas, 30 ha parko teritorijos su tvenkiniais, kalneliais, pelkėmis, įvairiais medžiais, dalis Kauno tvirtovės gynybos įrenginių – visa tai įvairino kraštovaizdį, tiko sodo planui.

Valstybės garbės reikalas

Nors 1923 m. pavasaris buvo šaltas ir vėlyvas, tačiau iki liepos 8-osios, kai buvo numatytos oficialios sodo atidarymo iškilmės, spėta atlikti daugybę darbų.

"Anuomet Botanikos sodo įkūrimą ne vien žodžiais rėmė dauguma ministerijų. Net ir Krašto apsaugos ministerija leido panaudoti kariuomenės arklius, įkuriant Vaistinių ir techninių augalų skyrių. Be minėtos paramos šis skyrius tikrai nebūtų spėjęs vos per kelis mėnesius įsikurti jam numatytoje maždaug 1,5 ha teritorijoje, nusėtoje kelmais ir duobėmis", – pasakojo V.Mildažienė.

Visų nuostabai sodo atidarymo dieną minėtas skyrius veikė – lygiai surikiuotose lysvėse augo kelių šimtų rūšių augalai, kurių sėklų buvo atsivežta iš įvairių pasaulio šalių.
Beje, krašto apsaugos ministras Balys Sližys pavasarį atsiuntė talkininkų ir susisiekimo priemonių į didžiulę medžių sodinimo šventę Botanikos sode.

Kūrė garsūs specialistai

Idėja įkurti Botanikos sodą priklauso prie Lietuvos universiteto lopšio stovėjusiems profesoriams Liudui Vailioniui, Tadui Ivanauskui. Jiems entuziastingai pritarė Matematikos-gamtos fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis.

Įkurti Botanikos sodą buvo pakviestas Tartu universiteto profesorius botanikas Konstantinas Regelis. Šis Šveicarijos pilietis sutiko kęsti daug nepatogumų (aštuonis mėnesius gyveno universiteto Zzologijos kabinete, kur dienomis dirbo su Tadu Ivanausku), kad įkurtų ne tik Botanikos sodą, bet ir Botanikos kabinetą. Beje, K.Regelis greitai išmoko lietuvių kalbą ir dėstė studentams lietuviškai.

K.Regelis pasikvietė iš užsienio garsų anuomet parkų ir sodų architektą Karolį Rauthą, kuris parengė detalųjį sodo planą.

K.Rautho planas netrukus pradėtas įgyvendinti: 1923–1938 m. pastatyta pirmoji oranžerija, įkurtas dendroparkas, medelynas, rozariumas, alpinariumas, Augalų sistematikos skyrius, tvenkiniuose įrengta balų ir vandenų augmenijos ekspozicija, parengti pirmieji išaugintų augalų sėklų mainų katalogai.

Kauno sodui įsikurti padėjo Berlyno, Karaliaučiaus ir Sankt Peterburgo botanikos sodai. Beje, pastarajam vadovavo K.Regelio senelis.

Pamažu augo visuomenės susidomėjimas Botanikos sodu, kurį K.Regelis kūrė kaip visos Lietuvos botanikos mokslų centrą, pratęsdamas 1831 m. uždaryto Vilniaus universiteto profesoriaus Ž.E.Žilibero darbus šioje srityje. Kauno botanikos sodas buvo skirtas ne tik studentams mokyti, bet ir moksliniams tyrimams atlikti: 1931 m. sodo kolekcijas sudarė 5987 augalų rūšys, šiltnamių lankytojų knygoje pasirašė 7131 žmogus.

Gelbėjo nuo šalčio ir karo

1940 m. K.Regelis su šeima pasitraukė į Vakarus, o universiteto Gamtos-matematikos fakultetas, kurio žinioje buvo Botanikos sodas, buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. Vėliau Botanikos sodo priklausomybė buvo keičiama dar ne kartą.

K.Regeliui pasitraukus į Vakarus, prie Kauno botanikos sodo vairo stojo jo bendramintis ir bendražygis farmacininkas bei botanikas prof. Kazimieras Grybauskas, ypač daug nuveikęs vaistinių augalų auginimo ir jų tyrimo srityje. Šiam vadovui karo metais teko didžiulė atsakomybė, ypač siekiant žiemą išsaugoti oranžerijos augalus.

Kaune gyvenanti prof. K.Grybausko dukra Vita Pavilionienė prisimena, kad sunkiausiu Botanikos sodui metu – karo žiemą – darbuotojai nešė iš aplinkinio rajono visa, kas dega, o pats profesorius važiuodavo rinkti apylinkėse sausuolių, atkakliai mynė anuometės Kauno valdžios kabinetų slenksčius, prašydamas kuro Botanikos sodo šiltnamiams šildyti.
Oranžerijos augalams gelbėti buvo paaukota ir graži medinė pergolė (ją dabar norima atstatyti). Nepaisant šių pastangų, nemažai lepių augalų nušalo.

Išlikusius po kelių speiguotų žiemų augalus teko gelbėti dar ir nuo vokiečių – jie, traukdamiesi iš Kauno, užminavo ne tik tiltus, strateginius pastatus, bet ir Europoje garsėjusio Botanikos sodo oranžeriją. Ją nuo susprogdinimo išgelbėjo prof. K.Grybauskas ir vienas jo pavaldinys.

Prašo nuotraukų

Karo metais labai nukentėjo Botanikos sodo rožynas, herbariumas, biblioteka, Botanikos muziejaus eksponatai, minų sprogimai visai sunaikino Augalų sistematikos skyrių. Tačiau ši tarpukariu įkurta įstaiga jau buvo palikusi gilų pėdsaką Lietuvos botanikos ir Kauno miesto istorijoje.

Botanikos sodas, rengdamas savo 90-mečiui skirtą senų fotogarfijų parodą, prašo kauniečių atsiųsti j.navickaite@bs.vdu.lt skenuotų nuotraukų, menančių tarpukario laikus Botanikos sode, arba atnešti jų kopijas, tai labai praturtintų esamą archyvą.