Birutė Galdikas: džiunglėse man labiausiai trūksta karšto vandens

Praėjusią savaitę į Lietuvą atvykusi garsiausia pasaulyje lietuvių kilmės mokslininkė profesorė Birutė Galdikas nustebino daugelį.

Iš saulėtos, karščiu alsuojančios Indonezijos į pirmųjų pavasario dienų šaltį ji nėrė be palto. O batai buvo tokie, kad pažliugęs sniegas ir balos jiems - beveik neįveikiamas išbandymas. Tačiau tai, kas atrodo svarbu mums, čia gyvenantiems, Birutei - vien menkos nereikšmingos smulkmenos.

Keturiasdešimt metų laukinėse džiunglėse gyvenanti moteris seniai išmoko nepastebėti kokių nors buities trūkumų ar nepatogumų.

Tuomet, kai Birutė nusprendė savo gyvenimą skirti orangutanų tyrinėjimams, teko susitaikyti: sunkios ligos, nepriteklius, negyjančios žaizdos, alkis ir nuolatinis stygius net pačių paprasčiausių daiktų bus nuolatiniai jos palydovai Borneo saloje.

„Dabar miestuose yra internetas, žmonės naudojasi mobiliaisiais. Lėktuvai skrenda kiekvieną dieną. Kai aš atvykau į Borneo, lėktuvas skrisdavo tik kartą per savaitę ir jei tu praleisdavai lėktuvą ar jis neatskrisdavo, kito turėdavai laukti savaitę. Keliauti tada buvo galima tik krovininiais laivais. Nukeliauti iš Borneo į Javą, kur gyvena daugiausiai indoneziečių, užtrukdavo mėnesį”, - LNK laidai “Neišgalvoti gyvenimai” pasakojo B.Galdikas.

Moteris sakė pastebėjusi, kad per 40 metų, praleistų Borneo, šalis tapo modernesnė, tačiau iki šiol patogumų, be kurių sunku įsivaizduoti kasdienę buitį, vis dar trūksta. „Labiausiai man džiunglėse trūksta karšto vandens”, - LNK laidoje šio antradienio vakarą 20.25 val. prisipažins B.Galdikas.

Birutė papasakos ne tik apie tai, kaip, laikui bėgant, keičiasi egzotiškas kraštas, koks, gyvendamas su laukiniais gyvūnais, tampa žmogus. Kalbėsimės ir apie kur kas asmeniškesnius dalykus. Pavyzdžiui, apie tai, kodėl prieš daugybę metų ji, būdama vos dvidešimt penkerių, ryžosi palikti visus Amerikos patogumus ir kraustytis į laukines Borneo džiungles.

Kodėl, dar neturėdama savų vaikų, tapo motina daugybei orangutanų mažylių, kuriuos prie šono glausdavo ir dieną, ir naktį, visas dvidešimt keturias valandas. Birutė pasakos ir apie sunkias ligas, kuriomis sirgo. Apie mirtį, ne sykį žvelgusią į akis.

Apie tai, ką ištvėrė, kai sūnaus auklė, vos aštuoniolikos metų indonezietė, nuviliojo Birutės taip mylėtą vyrą. Kaip mokslininkė nepalūžo tuomet, kai po skyrybų laukiniame krašte liko absoliučiai viena. Ir kaip neišsigando orangutanų, apie kuriuos, vos atvykusi į Borneo, išgirdo kraują stingdančių istorijų.

„Jei orangutaną užaugino žmonės, jis gali išprievartauti moterį”, - sakė B.Galdikas, savo akimis regėjusi tokį incidentą.