“Ąžuoliuko” vadovas V.Miškinis: mane iš čia išneš kojom į priekį

Vytauto Miškinio kabinetas apkrautas dokumentais, partitūrom, apdovanojimais, atributika. Berniukų ir vyrų choro „Ąžuoliukas“ pasakoja, kad tai tik aisbergo viršūnė, kolektyvo penkiasdešimto gimtadienio proga turėjo legalizuoti įvairių laikų afišas iš įvairių šalių, ir atidaro duris į baro dydžio kambarį.

Klausimų jam nereikia, jis kalba pranešimais spaudai, ir kai vedžioja mane po Vilniaus Mokytojų namų koridorių, kur vyksta afišų paroda, man tenka tik klausyti. Apie 10 tūkstančių vaikų per 30 metų išugdęs chorvedys kalba apie chorą kaip propagandos įrankį, muzikos poveikį smegenų raidai, išsekusius šiuolaikinius vaikus ir sovietinį antisemitizmą. Tačiau pradeda nuo ūkio reikalų.

---

Per dažnai keičiasi vyriausybės ir ministrai. Lygtai „Ąžuoliuką“ visi žino, bet kai prasideda pokalbis, jiems reikia aiškint – kodėl mes Mokytojų namuose, kodėl čia muzikos mokykla, ką bendro turi Mokytojų namai su muzikos mokykla. Galų gale aš sulaukiu tokio paradokso: „Berniukų choras... O ką ten vyrai daro?“. Mes ir esam koncertinis kolektyvas dėka vyrų, nes su vaikų sudėtim mes esam mišrus choras, kuris gali dainuoti viską, kas mišriam chorui parašyta.

Aišku, kas priimtina vaikų balsams, nes vaikų balsai specifiški, ne suaugusių, kokie sopranai ar altai, dėl to 30 metų gyvuojanti mokykla talpina tik vaikišką amžių – nuo pirmos iki aštuntos klasės. Iki to mes turim paruošiamąją mažylių grupę, ten apie 50 vaikų. Ir mes turim vyrų chorą – virš 50 vyrų. O tas vidury branduolys yra būtent mokyklinis amžius, kurie mokosi muzikos mokykloje, ir baigę niekur neišeina, o pereina į vyrų chorą. Arba laisva valia gali ateit. Dėl to mes lygtai dviguba struktūra. Didelio kolektyvos viduje yra muzikos mokykla, kuri tarnauja mūsų poreikiams, suteikia muzikinį raštingumą.

Iš tradicijos jau 48 metus glaudžiamės prie Mokytojų namų, nes anksčiau tai buvo klubinė įstaiga, klubinis choras. Kai Hermanas Perelšteinas, „Ąžuoliuko“ įkūrėjas, išvažiavo į Ameriką, mes įkūrėm muzikos mokyklą. Mokykla - atskiras juridinis vienetas. Mokytojų namai - irgi atskiras vienetas. Mes kartu susiglaudę esam vienas kolektyvas, priklausantis dviem struktūrom. Su Mokytojų namais priklausom tai pačiai savivaldybei.

Dėl to tokia mano įžanga apie valdžios vyrus, nes kartais nesusigaudo. Būdami muzikos mokykla mes esame vienodi kaip ir bet kokia kita, o ambicijos yra didesnės. Deja, realizuot savęs mažai galim, nes finansavimo prasme mus tiek pat skriaudžia, kiek ir padeda kabutėse, lygiai kaip ir visas kitas mokyklas, žinote, labai daug šnekama apie jų reformavimą, neformalaus ugdymo koncepcijos realizavimą, pagal kurią turėtų uždaryti muzikos mokyklas ir permesti prie vidurinių. Mums tas modelis netinka, mes esam nepriklausomi ir norim būti nepriklausomi, nes mes esam chorinė mokykla, suformuota kolektyvo sampratoje, o ne kaip bet koks vaikas gali ateit ir pamuzikuot savo malonumui. Ne. Mes esam choras, jo viduje yra aštuonios skirtingos amžiaus grupės, kurios pajėgios atskirai funkcionuot, viso 450 žmonių. Visos vyriškos lyties choras. Tiek berniukai atskirai funkcionuoja, tiek vyrai, tiek susijungę, mišrus. Ir nė vienos mergaitės. Aišku, čia lygių teisių pažeidimas, bet mes esam tokie specifiški.

Jūs turbūt buvote patenkintas operos solisto Deivido Staponkaus kandidatūra į Kultūros ministrus?

Mes formaliai priklausom Švietimo ministrui. Vaikiškoji dalis priklausytų švietimui, vyriškoji priklausytų kultūrai. Mes esam nei ten, nei ten. Mes esam visos Lietuvos arba viso Vilniaus. Žinot, man visi ministrai yra geri, kurie pozityviai žiūri į tą žanrą, kurį aš atstovauju, o tai yra ir chorinių tradicijų tęstinumas, visgi mes chorinė šalis esam, tai yra ir požiūris į Dainų švenčių tradiciją, kuris turi būti pozityvus, nes mes turim įstatymą Dainų švenčių įstatymą, „Unesco“ paveldo chartiją, kuri apsaugo tą tradiciją, tęstinumą.

Staponkus nėra draugas, kaip buvo buvęs Kultūros ministras, Prudnikovas, ir šiaip, ministras nėra draugas, geriausiu atveju kolega, nes pareigybė yra pareigybė. Aš apskritai kritiškai žiūrėčiau į ministro statusą, nes tai yra politinis postas. Visą gyvenimą aš traktuosiu, kad tai turi būti profesionalo postas. Jei Švietimo ministras, tai turi būti švietimo atstovas, o ne primestas iš viršaus ar šalies, politinių jėgų sprendimu.

Kultūros ministerijos pareiga yra kuruoti profesionalų meną. Mes, deja, į profesionalaus meno statusą nepatenkam, pas mus yra labai formalizuota situacija. Jeigu tu gauni pinigus už dainavimą – tu profesionalas. Mes su vyrų choru priklausom mėgėjų kastai. Ir apskritai, mes – mėgėjai. Nors aš, būdamas profesionalas diplomuotas, jiems vadovauju. Čia naivu būtų manyti, kad už kiekvieną koncertą aš reikalaučiau pinigų, o paskui dalinčiau vaikams. Tada mus traktuotų profesionaliais. Nors yra tokia institucija pas latvius, Blomo mokykla, jie save traktuoja profesionaliu berniukų choru. Ir už kiekvieną išėjimą į bet kokią sceną, kad ir penkioms minutėms, valandai, jie turi savo tarifus ir jie yra aukšti. Gal ir mes turėtumėm tokių ambicijų – gaut už kiekvieną pasirodymą ir gaut daug, nes mes verti, nes per 50 metų neva pasiteisinę visuomenei, bet mes vis tiek negalim savęs taip traktuot.

Ar “Ąžuoliuko” chorą baigę vaikai gauna kažkokį diplomą?

Muzikos mokyklą baigę, kadangi tai yra chorinė mokykla, jie gauna pažymėjimą su išdėstytais dalykais, kur yra nurodytas balas ir pažymėjimas yra galiojantis. Jis yra startas eit į muziką toliau, jeigu kažkas norėtų. Vaikai, kurie yra itin talentingi, ir nori tapti muzikantais, turi galimybę po baigimo dar pratęsti mokslus. Aišku, tik nedidelis kiekis, kadangi tai yra limituojama lėšom. Jie eina į kompozitorius, dainininkus, pianistus, dirigavimą, visas profesijas.

Iš mūsų mokyklos stoja ir į Akademiją labai sėkmingai, kadangi paruošiamasis turinys atitinka standartus, kurie yra reikalaujami stojant į aukštąją mokyklą, bet tai yra išimtiniai atvejai. Šiaip mes nesam ta mokykla, kuri stumtų daug vaikų į profesinį kelią. Jeigu Perelšteinas matydavo kažką vaike, jis sakydavo, žinai, tu galėtum ir muzikoj labai daug pasiekt, bet anais laikais buvo labai paprasta. Po aukštosios mokyklos baigimo būdavo paskyrimai ir tu būdavai garantuotas dėl darbo vietos, dabar niekas tau darbo vietos nesuras, ir dėl to, jei mes matom talentingą vaiką, mes labai kruopščiai kalbam su tėvais: ar tai bus geras kelias, ar nebus taip, kad jis mane prakeiks, kad įstūmiau į muziką.

Aš ne kiekvienam galiu padėt jo karjeros laiptais lipt. Arba turi būti supertalentingas, aš tada į krūtinę mušiuos, kad šitam vyrui reikia padėt.

Kodėl jūs galėtumėt pagadint ateitį?

O jeigu jūs nebus tiek sėkmingas ir jam konjunktūra ar aplinkybės bus nepalankios? Jis pergyvens, va, aš niekur nepritaikiau arba negaliu sau darbo vietos susirast. Ir paskui ieško įsidarbint kitur, ne pagal profesiją. Pažiūrėkit, kas darosi aukštosiose mokyklose su muzika. Juk ne kiekvienas pianistas dirbs filharmonijoj arba bus solistu. Juk ne kiekvienas pianistas suras darbo muzikos mokyklose, juk darbo vietų tuščių nėra, nelaukia niekas. Reikia pačiam susirast arba būt supertalentingu.

Daugelis keliauja į užsienį, nes ten lengviau užsikabint. Ten brangūs mokslai, to tinklo, kurį mes turim muzikos mokyklų, unikalaus, kuris neva sukurtas sovietmečiu, nėra. Tarybų valdžia buvo tiek protinga, kad sukūrė tą tinklą, nes iš to gavo naudos. Juk muzika – irgi politinis ginklas. Pavyzdžiui, dainų šventė irgi tarnauja politikai. Padaryk repertuarą kryptingai ir čia gausis ideologinio auklėjimo geras baras. Ir jie tai supranta. Dėl to atsirado sėkmingas muzikos mokyklų tinklas, bet, aišku, pagrindinis tikslas buvo ne politikuot, o suteikt žmogui muzikinį išsilavinimą, kadangi tai žmogų turtina intelektualiai. jis paskui visur gali žymiai produktyviau dirbt, jei jis vaikystę praleido su menais, su saviraiška, su kūryba.

Viskas nenueina veltui. Pažiūrėkit, kiek progresyviausios šalys investuoja į muziką, į muzikinį lavinimą, dėl to, kad tai vysto smegenis plačiaja ta žodžio prasme. Vaikai, kurie nesusilietę su muzika, jų ir atmintis kitokia, ir mąstymo kampas kitoks. Visiškai kitaip funkcionuoja. Yra tam tikri centrai, kurie vystomi, smegenėlėse, kur visi impulsai gaunami. Tam tikrus centrus vystai, atmintis lavėja. Muzikantai žymiai geriau šneka užsienio kalbom, geriau vairuoja, daug ką daro gerai, nes tam tikri centrai geriau išvystyti. Dėka meno, dėka muzikos, tai nėra paslaptis. Valstybė sako, tai brangus malonumas, bet norint valstybę padaryt turtinga, reikia investuot į ją, o ne sakyt - daug kainuoja, apkarpykit. Požiūrio klausimas.

Ar galit pasakyt, jog žmogus muzikuoja, vien į jį pažiūrėjęs?

Na, ne. Aš nesu kokia ragana, kuri gali viską iš akių išvaražyt, bet mene tarpęs žmogus yra kitoks, jo kitokia saviraiška, elgsena, bendravimo lygmuo. Jaučiasi, kai žmogus turi humanitarinį išsilavinimą, ir visiškai kitoks, kai jis turi tiksliųjų mokslų išsilavinimą. Kas prie menų prisilietęs, visiškai kitokia saviraiška, negu matematikas, kurio sausas bendravimas, nes jam rūpi skaičiai, jam nerūpi emocija, jam rūpi skaičiai, logika. Ir taip toliau.

O persimetęs trim sakiniais - galėtumėt?

Na, labai sunku, bet manau, kad taip, nes amplitudė šnekos yra žymiai platesnė, jis emocionaliau viską dėsto, jo šneka nėra monotoniška, kadangi muzika vysto frazės pojūtį, metroritmijos arba pulsacijos pojūtį, dėl to muzikavęs žmogus gerai ir eilėraščius skaito, jaučia eilėdarą pačią, kitas sausai išbarbena skiemenis ir viskas, o mene šiek tiek arba muzikoj prasilavinęs žmogus, jis jau jaučia frazės tėkmę. Žodinės frazės, logikos tėkmę, žino, kur yra pagrindiniai akcentai. Jis gali išdėstyt žymiai intensyviau ir emocionaliau ir suprantamesne forma. Aišku, tie žmonės, kurie muzikuoja su instrumentu, jie tik su savim šnekas, jie save realizuoja per instrumentą.

Mūsų profesija yra universali, mes turim šnekėt, mes turim būti įtaigūs, ne tik diriguodami, bet ir pateikdami žmonėms, kai su jais bendraujam. Jeigu tu nesi įtaigus šnekoj, tu nebūsi įtaigus ir dirigavime. Nors specialiai retorikos nedėstom, bet kiekvieną kartą, susijęs su muzikine logika, kuri yra ir žodinės logikos išraiška per muzika, tu vis tiek vystai ir savo mintis, ir savo galimybes tai išreikšti per visiškai kitokius pradus.

Kaip jūs atėjot į “Ąžuoliuką”?

Sėdėdamas ant puodo. Kai aš sėdėdavau ant puodo, būdavo laiko daug, ir aš niūniuodavau, dainuodavau, improvizuodavau. Tėvai pastebėjo. Pirmą klasę aš baigiau Zervynuose, Varėnos rajone, kur filmavo “Niekas nenorėjo mirti”.

Gimiau Pavilny, prie Belmonto, ten mano aplinka buvo baisiai pavojinga, visi arba kalėjimuose dabar, arba iš ten neišeidavo. Aš buvau penkerių metų ir tėvai pastebėjo, kad aš persiimu gatvės leksikoną, kuris ten buvo įprastas. Vartojau kaip lukštendamas saulėgrąžas, sakydamas, kad tai natūralu, čia kalbos dalis. To išsigandę tėvai mane atidavė į kaimą, ten baigiau pirmą klasę.

Kadangi mano tėvai turėjo Pavilny pirmieji įsigyję radijo, paskui televizijos aparatus, ten buvo rusiškos muzikinės laidos, kadangi aš gerą atmintį turėjau, aš dainas greitai išmokdavau. Tas man padėjo tapti paklausiu kaime. Pradinė mokykla, keturios klasės ir visiems vyksta muzikos pamoka, tik skirtingo lygio. Kai tik muzika – Vytai dainuok. O kaime rusiškai niekas nesuprasdavo. Kada iš kaimo tėvai sužinojo, kad Miškinis žvaigždė, dainuoja ir dainuoja, nes muzikos pamokoj nėra kam, paskaitė skelbimą, kad yra berniukų choro priėmimas, dar tada nebuvo “Ąžuoliukas”, ir atidavė. Pastebėjo, kad būdamas geros nuotaikos aš visada dainuoju. Mano saviraiška buvo dainuojamoji.

Buvot klasės žvaigždė. Kodėl netapot solistu?

Čia reikia duomenis turėt. Mano balso duomenys neprilygsta solisto. Aišku, gal išvysčius ir tapčiau kokiu nors solistėliu, bet ne Prudnikovu kokiu, ne Malikėnu. Vaikų galimybės skirtingos. Vienas turi vibrato, kitas neturi vibrato, vienas aukštą balsą, kitas žemą balsą. Net geras balsas – dar ne solisto kompleksas. Turi būti scenos pojūtis. Net su gerais balsais netampa solistais, nes yra scenos jaudulys, negali intonuot, jie negirdi, pasimeta, jie pradeda visai kitaip funkcionuot.

Aš tokio komplekso, kuris mane įgalintų tapti solistu, neturėjau. Aš buvau pirmūnas, man lengvai viskas sekėsi ir aš buvau net ne aukštas balsas, o vidurinis. Dažnai solistia būna aukšti balsai arba žemi. Aš nei ten, nei ten. Nors intonavau švariai, viskas tvarkoj. Diktantus lengvai rašiau, gerą atmintį turėjau, intonavau gerai, plius, pas mus yra kasmetinė stovykla, kurią mes dar iki šiol organizuojam. Ten yra vadovai, kaip anksčiau pionieriškos stovyklos – auklėtojas, vadovas, “plavrukas”, “fizirukas”… Ir pagal mūsų struktūrą buvo vadovas ir vadovėlis, jaunesnis vadovo pagalbininkas. Ir aš labai anksti, keturiolikos metų, tapau vadovėliu. Nes aš subrendau, mutavau, perėjau į vyrų chorą ir mane paskyrė vadovėliu. Ir tais laikais tas vadovas turėjo truputį meilės ryšių su auklėtoja, ir amžiais nebūdavo prie vaikų, ir aš su jais terliodavausi, palikdavo juos man. Tų vaikų – trisdešimt, mažiukų. Ir vadovas, pamatęs, kaip aš su jais terliojuos, paskyrė mane: aha, šitas mėgstamas vaikų, moka elgtis su vaikais, plius dar muzikiniai duomenys.

Antra vertus, aš stovykloj mėgdavau drožinėt… Aš nenoriu apie save sakyt, bet yra taip – jeigu Dievas lepteli, tai visuose galuose. Jei tu muzikantas, gali eiles rašyt, nes samprata yra, tu gali ir tą, ir tą po truputį daryt. Kai artėjau prie brandos, stojau į aukštąją mokyklą, man buvo kryžkelė, ar man tapt skulptorium, nes aš mėgau drožinėt ir visokius velnius daryt, mano mama dirbo dailės kombinate, molio atnešdavo, aš namie turėjau mašiną puodus žiest, tai man buvo arba ten, arba ten pasukt.

Aš save mačiau muzikantu. Baigiau tuometinę konservatoriją, pas Perelšteiną dirigavimo klasėj. Visą gyvenimą aš jį prieš nosį turėjau, visą gyvenimą aš jį kaip pavyzdį mačiau, visą gyvenimą jis mano mokytojas buvo ir tiesiogine, ir perkeltine, ir visom prasmėm. Tada jam atėjo gyvenimo kryžkelės etapas išvažiuot. Nes jo statusas buvo labai sudėtingas. Jis apsidairė aplinkui ir bakstelėjo į mane pirštu, nes tuo metu aš jam buvau parankiausias, matyt.

Jis turėjo politinių priešų?

Jis buvo nepartinis, iš žydų šeimos, kuri buvo ištremta į Sibirą, jis pats ten buvo. Tada buvo didelė emigracijos banga, daug žydų išvažiavo į Izraelį, kai truputį prasivėrė sienos. Jis neišvažiavo, jį pradėjo atakuot: tu toks talentingas žydas, kodėl tu neišvažiuoji į Izraelio valstybę daryt kažką gero, o ne čia Lietuvoj kažkur tai. Be to, politinė valdžia jį varžė – nei „Ąžuoliukui“ leido išvažiuot į užsienį, nei jam asmeniškai. Sako, tai ko tau čia, yra užsienis visas, demokratija, kur nori važiuok po pasaulį, čia kaip už sienos jautiesi.

Jis porą kartų lankėsi pas brolį JAV išimties keliu, be to, jam pradėjo sveikata šlubuot nuo visų tų atakų. Pagrindinis dalykas – kaip tu, būdamas žydas, Lietuvai tiek dau gero darai. Tu gali tokį patį berniukų chorą Izraely sukurt. Antra vertus, kaip čia lietuviškam kolektyvui vadovauja žydas? Tai buvo ir nacionalinė pusė, ne tik politinė, kad jis tremtinys, nepartinis. Dėl to susidėjo visų rūšių atakos ir jį ištiko mikroinfarktas. Jis suprato, kad čia jo neišpumpuos, jeigu išpumpuos, tai amerikonų medicina.

Čia savo laiku buvo labai daug apmąstymų, kokie argumentai jį paskatino išvažiuot. Lyg jis buvo šlovės olimpe, įvertintas, bet pasirodo, nepakankamai. Net išvažiuodamas neturėjo docento vardo, nors ilgus metus dirbo akademijoje. Jam neleido – ach tu žydas, ach tu Perelšteinas. Aš žinau tuos žmones, kurie jam užkirto kelią. Be to, buvo tais laikais daug vaikų chorų, kad ir Čiurlionio menų gimnazijos, vis tiek atsirado „Ąžuoliukas“, kuris pradėjo su orkestru dainuot ir kažkaip šlavė į save, užtemdė anuos ir atsirado nepatenkintų. Visokių tais laikais būdavo. Surasdavo kelią susidorot per politiką. Ach, jis apolitiškas, tai ir muškim per šitą kampą. Ach, pas jį nėra, matyt, ateistinio auklėjimo, nes dainuoja visokius lotyniškus tekstus liturginiu pagrindu, ach ten, mes jam parodysim.

Tai jūs visą laiką nuo vaikystės praleidot su „Ąžuoliuku“?

Kaip pradėjau nuo septynių metų, taip ir nenutrūkau. Pradėjau dainininko statusu, paskui prie Perelšteino nuo pirmo kurso aš pradėjau dar dirbt ir chormeisteriu. Mano karjera buvo kitokia. Kadangi penktam kurse aš pradėjau dirbti profesionaliam, filharmonijos chore, aš derinau buvimą čia „Ąžuoliuke“, mokslą akademijoj ir dar važinėjau į Kauną, ten dirbau dirigento padėjėju, meno vadovo Petro Bingelio. Ten man buvo padaryta žalia gatvė studijuoti užsieny, Austrijoj. Aš galėjau išvažiuot.

Būdavo tais laikais kultūriniai mainai. Atvažiuodavo iš Vakarų, pavyzdžiui, į Maskvą, baleto mokyklą, kaip dabar „Erasmus“ programa pasikeitimų vyksta, ir atitinkamą kiekį siųsdavo į užsienį kitų specialybių. Kadangi tai buvo planinis ūkis, tai būdavo iš anksto kontroliuojama, planuojama ir aš patekau į planus, ir aš turėjau visus dokumentus, Kultūros ministerijos ir mūsų visų ministrų parašus, leidimą studijuot Austrijoj. Truputį sušlubavo situacija, ten Šaltasis karas prasidėjo, Kubos įvykiai, atidėjo metams ir aš neišvažiavau. Nutraukė metams tuos mainus, o kitais metais santykiai su Amerika atšilo, bet Perelšteinas man pasakė ultimatumą: arba tu išvažiuoji ir išvažiuoji, arba tu paimi „Ąžuoliuką“.

Būdamas profesionalaus kolektyvo dirigentu įgavau tą statusą, kadangi aš tiesiogiai buvau pavaldus Kultūros ministerijai. Jeigu būčiau buvęs eilinis choro vadovėlis, nieko nebūčiau gavęs, nes stažavosi Bingelis, stažavosi Algimantas Mišeikis, ir aš turėdamas dirigento statusą turėjau teisę į stažuotę. Ir atėjo mano eilė, bet aš nepasinaudojau, išėjau iš Kauno valstybinio, atėjau čia su visa galva, tapau muzikos mokyklos direktorium ir atsirado daugybė visokių rūpesčių.

Šiuo metu aš esu pririštas prie to, kas čia yra sukurta, čia ir mano įdėtas įdirbis, mano čia ir sielos, ir kūno, ir proto, ir smegenų, jau čia dalis tikrai nemaža. Tą viską palikt, nurašyt lengva ranka būtų neįmanoma. Mane tik kojom į priekį išneš iš čia. Aš turėjau visokių alternatyvų, laikinų darbų užsieny, pastovesnių. Aš sakydavau ne. Geriau būti karalium tarp šlavėjų, negu šlavėju karalių rūmuose. Galbūt čia aštri frazė, bet geriau čia aš turiu tokį statusą, kur esu vertinamas, galiu čia save realizuot pakankamai pagal galimybes negu ten būt priklausomam nuo kažinko. Velnias žino, kas būtų buvę, jeigu aš būčiau išvažiavęs į Austriją. Aš gal būčiau negrįžęs.

Kuo skiriasi dirigavimas chorui nuo dirigavimo orkestrui?

Yra principai tie patys, rankų judesiai tie patys, bet orkestre reikia žinoti daug instrumento specifikos. Pavyzdžiui, styginiams vienaip diriguojama, pučiamiesiems - truputį kitaip, mušamiesiems - dar kitaip. Popsą vienaip diriguoji, klasikinę muziką kitaip diriguoji.

Choras truputėlį panašus į pučiamųjų orkestrą, nes reikia valdyt kvapą, kvapą. Orkestrui užsimojai be jokio impulso, o chorui turi viduje su juo kvėpuot. Antras vertus, chorui dirigavimas yra detalesnis, nes tai susiję su žodžiu. Su labai greita kaita. Orkestrinėj muzikoj viskas daug lygiau, ilgesnėm frazėm. Arba simfonijoj. Tu kiekvienam takte nepadarysi kažkokių ypatingų dalykų, nes yra bendros frazės, bendros struktūros. Choriniame kūrinyje jis žymiai trumpesnis ir jame visko sudėta priklausomai nuo teksto, nuo žodžio. Čia dirigavimas daug detalesnis ir tai susiję su chorine specifika. Reikia kvapą kartu paimt. Kai choras neintuonuoja, jam reikia padėt intonuot. Juoda magija. Būna dirigentų, kurie nelabai kontroliuoja ausimis, bet jeigu jis gerą klausą turi, gerai žino kūrinį, jis padeda chorui intonuot. Orkestrui to nereikia. Orkestras groja švariai arba ne, ir tu dirigavime nieko jam nepadarysi. O chore dar galima gelbėt padėti ir intonaciškai daug ką tvarkyt. O rankų judesiai yra tie patys – yra tas pats metras, lygiai ta pati schema.

Lazdelė yra rankos prailginimas, kad taupyt mostą, su lazdele didesnė judesio amplitudė. Diriguoji simfoniniam dvi tris valandas operą, duosies, be rankų liksi, jie taupo save, suranda tam tikrą mostą, kad energija neišeitų. Dirigavimas yra informacija ir impulsai, impulsai, kuriuos tu duodi, o ne sportas. Jeigu dirigavime užsiimsi tik sportu, iš tavęs liks šlapia vieta. Valandą paskaldei ir viskas – be rankų.

Ar diriguojant chorą daugiau nervinimosi negu diriguojant orkestrui?

Tie patys nervai. Tik vienas dalykas –orkestras yra profesionalų. Ten dėl jų lygio nereikia pergyvent. Jie privalo mokėt grot švariai arba viso gero, iš darbo. Chore mes dažnai turim reikalą su mėgėjais, jo taip lengvai neišmesi ranka. Čia yra daug kitokios specifikos. Orkestre viskas tik nuo dirigento priklauso. Nuo dirigento lygio priklauso lygis orkestro ir rezultato, nes jie privalo gerai grot. Tik gali būti įdomu arba neįdomu, tai priklauso nuo mąsto paties dirigento, jis įdomus interpretatorius ar neįdomus, jis įtaigus ar ne, jis amatininkiškas ar kūrybiškas. O chore, kiek mes turim profesionalių chorų? Vieną, du, tris – viskas. Daugiau mes su mėgėjais, terliojamės, kabutėse. Ir, aišku, tas mūsų dirigavimas yra adaptuotas jų supratimui.

Kokį jums įspūdį paliko TV laida „Chorų karai“?

Prieš tai aš pirmininku buvau „Lietuvos balsų“ komisijos, kur chorų varžybos buvo. Nacionaliniame transliutojuje. Ten buvo rimtas žanras ir ten jie dainavo gyvai, o „Chorų karuose“ viskas pagal fonogramą ir vis tiek čia yra pramoginis žanras, vizualizuota muzika ir ji adaptuota vartotojui, kuris neišjungtų kanalo, reiškia, supopsinta, bet aš tai laikau geriu reiškiniu, nes visuomenės akyse choro kaip žanro statusas yra pakilęs. Eilinis žmogus, ne tiesioginis muzikos vartotojas, chorą laiko bažnytine muzika. Niūniuoja visi, meldžiasi, kažkas tokio.

Antra vertus, kai kuriems yra išlikęs negatyvus požiūris iš sovietinių laikų, kai kiekvienoj mokykloj būdavo privaloma turėti chorą. Tai buvo ideologijos dalis – per žodį veikti į tam tikras smegenų sritis. Būdavo privalomi tam tikri tekstai – apie partiją, apie Leniną, apei tėvynę, ne tik Lietuvą. Buvo privaloma dalis repertuaro, kuri turėjo auklėt. Daugelis susidarė neigiamą požiūrį, nes tai buvo prievartos aktas. Vis tik choras yra laisvų žmonių, o ten buvo varoma per prievartą, ir ne visi buvo talentingi dirigentai arba jų bendravimas su choristais nebūdavo toks, kad šiems būtų įdomu. Dėl to daugeliui, kurie brendo tais laikais, jiems choro sąvoka kelia kitą reakciją, nes jie buvo prievartos aukos ir dar nesėkmingų mokytojų, kuriems tai buvo privaloma daryti. Jie darė bet kokiom priemonėm, neatsižvelgdami į nieką.

Ar po „Chorų karų“ šiemet atėjo daugiau vaikų?

Pas mus nėra bėdos priėmime, mes tik šnekam apie kokybę. Ne visuomet tie vaikai kokybiški ateina. Antra vertus, mes pastebėjom dvi tokias tendencijas. Vaikai pradėjo anksčiau bręsti ir mutuoti. Trumpesnė vaikiško balso karjera. Pas mergaites truputį paprasčiau, o pas berniukus balsas lūžta į vyrišką. Kaip mes sakom, jau nebegali vaikišku dainuot, o vyrišku dar negali.

Anksčiau nebuvo toks ryškus procesas. Tokių negalinčių būdavo vienas, kitas, trečias, o dabar masiškai. Jie nespėja subręst vaikiškam balse, o jau pradeda bręsti lytiškai.

Lytinė branda ankstėja nuo maisto, pažiūrėkit, kiek mes turim hormonų, per vištas, per viską, maisto papildų, kiek mes turim egzotiškų vaisių žiemą, kai pas mus obuolių nebūna, ir staiga bananai, citrusiniai, ko tik nori. Tas viskas žadina organizmo vystymąsi. Jis bręsta anksčiau ir lytiškai subręsta anksčiau. Ir balsas į tai sureaguoja.

Antras dalykas, bendras užimtumas ir krūvis yra toks didelis, kad jie apspangę ir leisgyviai, ko anskčiau nebūdavo. Anksčiau būdavo 50 procentų aktyvių vaikų, 50 – ramesnio charakterio. O dabar 50 ramūs, o 50 išglebę, miegantys. Masinis psichinis ir fizinis nestabilumas. Labai trumpai išlaiko dėmesį. Jie nuvargsta, jie labai apkrauti ir jie vargsta. Jie nelaksto. Juk kas yra lakstymas? Tai organizmo atstatymas, jo gyvybinių jėgų. Lakstydamas vaikas nuvargsta fiziškai, bet jis atsistato protiškai, emociškai. O jei vaikas tik sėdi namuose, ir dar krūvis, ir dar kompiuteris, jis neišsilaksto, jam fizinio krūvio trūksta, jis nepasikrauna, jam būtina išsiliet, išsidūkt, išsilakstyt. Čia vaiko natūra, apskritai – gamtos reiškinys: protinė veikla turi būti kompensuojama fizine atsvara. Jeigu jis vargsta vargsta vargsta, tai susikaupia į neurozes. Pažiūrėkit, kiek pas mus savižudžių – pirmaujam. Tai yra viso šito pasėkmė. Pirmaujam ir jaunų žmonių tarpe.

Ar jūs tikite menu kaip terapija?

Be abejo, labai. Žiūrėkit. Kaip muzika mus kartais pagauna, iš niekur nieko. Muzika yra tiesioginis emocijų žadintojas. Muzika šešis kartus greičiau sužadina emociją negu vaizduojamasis menas, knyga ir kiti dalykai. Net nedalyvaujant tame procese.

Ar dažnai vaikui mutavimas būna tragedija?

Būna. Jei vaikais buvo labai sėkmingas, kai mutuoja, sako, na, va, mano karjera baigėsi, kada mano vyriškas balsas subręs, ir jie atšala, atšala nuo muzikos, nuo dainavimo ir išeina, nebeateina į vyrų chorą. Atsiranda ta nusivylimo gaidelė – o, marinuosiuos aš čia dabar dvejus trejus metus, kol mane pakvies į sceną, o dabar juodą darbą tik dirbsiu ir panašiai. Natūralu. Balsas subręsta ne po savaitės ar dviejų.

Ar jums svetima populiarioji muzika?

Aš pats ant jos užaugęs. Mano korifėjai yra „The Beatles“, „Bee gees“ ir taip toliau. Antra vertus, mes turime „Radiocentro“ apdovanojimus, gavau juose apdovanojimą „Už nuopelnus lietuviškai popkultūrai“.

Mes su daugeliu pop, žvaigždžių sakyt nemėgstu, žvaigždžių yra vienas kitas, kiti tik vadybos išraiška, su šitais pop atlikėjais mes turbūt su Radži nedainavom ir daugiau nežinau su kuo nedainavom. Vaikai taip pat klauso muziką ir mes neturim būt kaip davatkos, fariziejai – ne, tik klasikinė muzika, mes nieko neprileidžiam. Mes toleruojam, nes tai yra gyvenimas, kuris yra šalia, kartais įžengiam į jį, kartais iššžengiam, nors iš natūros mes esam rimtas kolektyvas ir mūsų pagrindinis dalykas yra rimta muzika. Rimta, aš nesakau klasikinė, tai gali būti barokas, šiuolaikinė muzika, bet rimtoji. Lengvam žanre mes irgi dalyvaujam. Kai mus kviečia į politines šventes, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, dažnai rodom ne rimtąją, o pramoginę muziką, kuri skamba eteryje.

Ar yra muzika, kurios negalit pakęst?

Turbūt metalas. Hardrokas irgi ne visas. Džiazrokas man labai artimas. Disko aš ne visą priimu. Bumčik, bumčik, bumčik. Anksčiau šiek tiek daugiau džiazu domėjausi. Pas mane yra klasikinės muzikos, džiazo, estrados apie 3000 plokštelių, vinilinių.

Kokia aparatūra stovi jūsų namuose?

Įsikišu kompaktą, kai automobiliu važiuoju, kai koks nors ilgesnis maršrutas. O specialiai aš klausau profesionaliai, kas man būtina, kas man reikia, jei aš su studentais dirbu, kad paaiškinčiau kažką. O lengvojo žanro aš tyčia neklausau, nors kartais namie užsidedu, kad fone skambėtų. Aparatūrą turiu gerą, „Technics“, labai gerą, o mašinoj, ta, kuri įdėta. Mašinoj reikia koncentruotis į vairavimą, muzika turi būti fone. Muzika vairuot nepadeda, galima nusigrybaut, jeigu tu įsiliesi į muzikos emocines būsenas visokias, tu gali prasiteriot.

Jums yra taip buvę?

Na, ne. Aš esu šitos srities profesionalas. Muzikantai girdi kitaip. Kai aš rašau muziką arba skambinu, man fone gali būti kita muzika, man ji netrukdo, aš moku atsijungti. Užsiblokuoja vieni centrai, atsiblokuoja kiti. Aš čia pat muziką galiu klaust, čia pat už sienos gali kas nors dainuot – man netrukdo. Kai aš rašau muziką, kartais fone skamba televizorius ar radijas.

Muzikantų klausos receptoriai kitaip auklėjami. Mes girdim ir muziką, ir kitus garsus aplinkui. Kai reikia, mes nieko negirdim. Fonas man reikalingas. Sterilioj aplinkoj aš negaliu būt. Spengiančioj tyloj aš galiu būti tik gamtoj. Yra kita medalio pusė: kai tu per dieną maudais muzikoj, vakarais kartais norisi tylos.

Tada skaitot knygą?

Deja, nelaimingas esu, grožinei literatūrai labai mažai laiko turiu. Aš turiu kiekvieną kartą šviestis šviestis, mokytis mokytis.

Kaip jūs palaikot formą, kad neateitumėt suglebęs kaip tie vaikai?

Aš esu hipertonikas, mano padidėjęs kraujospūdis. Būna krizės, būna galvą labai skauda, esu paveldėjęs iš motinos, kai fizinis veiksmas aktyvus, kraujo pliūpsnis į smegenis ir iškart dar labiau skauda, badymas toks. Bet būdavo taip, kad nėra vaistų aplinkui, o reikia eit repetuot. O galvą skauda, nežinai, ar rankas pakelsi. Kai tik atsistoju prieš chorą, dingsta skausmas. Tik baigiu repeticiją, nuleidžiu rankas ir pradeda vėl atgal kirst.

Gal jūs per daug iš savęs reikalaujat?

Ne. Kai tu pasineri į kažkokį procesą, ten kažkokie centrai užsiblokuoja ir veikia, kas turi veikt. Baigi procesą, atsiblokuoja ir grįžta skausmas. Bet būdavo ir prieš koncertą: o, velnias, galvą skauda, kaip aš diriguosiu, bet išeini – viskas, kaip nurašyta. Be vaistų. Čia terapija.

Ar yra vaikų, kurių vardus reikėtų stebėt kaip potencialius garsius solistus?

Yra trys vaikai, kurie šiais metais pareiškė norą tapti profesionaliais muzikantais. Su dviejų tėvais aš jau aktyviai šnekėjau, su trečio ne, bet matosi, kad bus muzikantas. Aš galiu išduot, vienas yra Konrado Kavecko proanūkis. Labai talentingas vaikas, jis turi gamtos dovaną, turi intuiciją frazei, jo nereikia mokyt. Frazės pojūtį ne kiekvienas muzikantas turi, jis yra išugdomas, o prigimtinį turi labai retas. Ką jis daro, jam labai sekasi. Ar diriguotų, ar grotų, ar dainuotų. Čia iš tų pavyzdžių, kai Dievas lepteli, tai visuose galuose.

Vienas apskritai nuo mažumės kliedi, matyt, labai nori būti dirigentu. Aš jam labai didelę įtaką padaręs: „Nenoriu pas jokį kitą mokytoją, noriu pas mokytoją Miškinį“.

Aišku, aš vertinu tokį norą, bet nenoriu grįžti į praeitį, kai aš tėvus atkalbinėdavau, o vaikas būdavo tiek užsispyręs, kad daug pasiekdavo muzikoje. Aš nenoriu išduot paslapčių. Na, jis būdamas vaikas nėra toks išraiškingas ar talentingas, kad pastebėtum. Normalus vaikas, normaliai sėdi, normaliai dainuoja, neišlenda. O paskui – aš noriu būti muzikantu. Aš vieną kartą šnekėjau su tėvais, antrą, bet jis buvo užsispyręs. Žvaigždė dabar.

Ar įmanoma žmogui visiškai neturėt klausos?

Būna ir su rega problemų, yra žmonių daltonikų, bet jie puikiai gali orientuotis ir mašinoj. Visiškai beklausiai yra kuršnebyliai, kurie neturi membranų ir nefiksuoja garso bangų. Medikai, psichologai ir tie, kurie tyrė klausos fenomeną, teigia, kad neturinčių klausos muzikai yra nuo 2 iki 7 procentų. Nėra koordinacijos tarp vidinio ir išorinio girdėjimo. Tai ką girdi, jie negali retransliuot.

Ar jums teko išlavint beklausį žmogų?

Daug žmonių save laiko beklausiais, o maži vaikai nelabai gali įvertint savo galimybes ir jie negali pasakyt, ar jie girdi, ar negirdi. Tai ką girdi, jie realizuoja, kaip supranta, o pataiko, ar ne, jis negali spręsti. Čia tu gali iš šalies spręst.

Negalvokit, kad čia visi talentingi įstoja. Jei 30 priimtumėm, tai 30 gabių, 30 su mintim vystytis, su perspektyva, o 30 – be kontingento. Bet jeigu mešką išmokini šokt, vis tiek išmokinsi ir intonuot daugiau mažiau ir klausą išvystyt, bet tai yra ilgo proceso pasėkmė. Kuo anksčiau pradedi, tuo procesas sėkmingesnis. Psichologai teigia, kad riba – maždaug devyneri metai. Jeigu iki to muzikai nelavintas ir dar turi nepilnavertę klausą, viskas, traukinys nuvažiavęs. Jeigu iki devynerių metų patenki į muzikinę aplinką ir ta terpė tave kažkiek ugdo, vis tiek yra galimybė, kad klausa išsivystys iki tam tikro lygio. Su dainavimu yra dar kitaip. Neturėdamas klausos gali groti fortepijonu, kur nuo tavęs nepriklauso intonavimas, tik nuo meistro, kuris suderina instrumentą.

Klausa gali analizuot tik paties garso kokybę, kad išgirstum intonavimą, proto įtempt nereikia. Kai dainuoji, turi teisingai padainuot, teisingai intonuot, ten yra kitoks klausos receptorių darbas. Ten turi gerai girdėt ir gerai retransliuot. Ten ausy yra mechanika, per Eustachijaus vamzdžius eina. Ausies aparatas yra sudėtingas nervų raizginys, kurie arba funkcionuoja, arba ne, priklauso nuo fiziologinių dalykų arba gamtos.

Gamtoje yra du fiziologiniai stebuklai: moters gimdymas, kai atsiranda gyvybė, o kitas – kai vyras mutuoja. Visas organizmas pasikeičia kardinaliai. Jei mes turim vaikystėj ligas, staiga po mutacijos nėra. Arba jeigu yra klausos defektas, staiga po mutacijos klausa atsistato. Lygiai kaip pas moteris: rekomenduoja, pavyzdžiui, dėl širdies ydos negimdyt, pagimdo ir staiga širdies ydos kaip nebūta.

Kaip „Ąžuoliukui“ baigsis jubiliejiniai metai?

Yra kasmetinė akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“. Aš sumaniau šią idėją ir mes jau 10 metų renkamės vis kitame Lietuvos mieste, dabar ratukas atsisuko į Vilnių. Šiaip mes būdavom Rotušės aikštėj, suvažiuoja mažiukų chorų, penkiasdešimt-šešiasdešimt, jaunučių, o mes bendrą repertuarą pagaminam. Dabar bus Mokytojų namų kiemely ir Šv.Jonų bažnyčioj su keturiais koncertiniais chorais: Klaipėdos „Vyturėlis“, Šiaulių „Dagilėlis“, Kauno „Varpelis“ ir Vilniaus „Ąžuoliukas“.

Mes darom finalinį koncertą. Sutampa taip, kad tai Tėvo diena ir viskas dedikuojama Tėvo dienai. Antra, sutapo, kad tai Perelšteino gimtadienis. Tėvo samprata čia gražiai dera. Ąžuoliukui - penkiasdešimt. Taip viskas sutampa ir birželio 6 dieną Mokytojų namų kiemely bus 30 berniukų chorų. Paskui mes prie Perelšteino ąžuolo, kuris pasodintas prie Mindaugo paminklo, apdovanosim geriausius vaikus ir vyrus. Paskui 18 val. Šv.Jonų bažnyčioj koncertas su brass band „Senjorai“, buvę profesionalai, susibūrę į pučiamųjų orkestrą, jie mums gros, o mes su tais keturiais berniukų chorais darom programą jau rimtos muzikos. Su šituo aktu birželio 6 dieną mes baigiam savo jubiliejinį sezoną. Nors mes koncertuosim ir vasarą, tačiau tie koncertai bus jau be dedikacijos.

Ateitis atrodo šviesi?

Aš visada optimistas. Anksčiau būdavo tokių kalambūrų: čiem chūže, tiem lūčše. Čia kinų patarlė. Pripranti prie visko. Bet jeigu atstovauji tokią sritį kaip muziką, kuri savaime yra pozityvi. Net ir tragiška būdama, ji teigiamas emocijas žadina. Nuo muzikos klausymo nenusižudysi. Antra vertus, mes dirbam su vaikais. Būdamas mokytoju turi būti optimistu. Tavo priedermė neleidžia tau traktuoti gyvenimo juodai ir apie tai šnekėt su vaikais. Tu turi juos auklėti optimistiškai. Trečias dalykas, mane Perelšteinas išmokė: nesidžiauk, kai didelė šlovė, ar didelis linksmumas eina, nes jis priges, ir neliūdėk per daug, kai būna tragiška situacija, nes ir tai praeis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių