Austrų kritikai apie O. Koršunovo „Dugne“: Vienos festivalyje – didis teatras

Po pasirodymo beveik 200 tūkst. žiūrovų kasmet pritraukiančio festivalio programoje austrų kritikai buvo vieningi – tai šiandien kaip niekad aktualus teatras.

„Kad ir kaip būtų liūdna, „Dugne“ tampa vis aktualesnis. Ir tai mes jaučiame ne tik Lietuvoje, bet ir sulaukdami reakcijos bei kritikos tarptautinėje erdvėje. Viena vertus, aš džiaugiuosi dėl tokio aktualumo, kita vertus, man dėl to darosi šiek tiek baugu“, – teigia režisierius Oskaras Koršunovas.

Jūsų dėmesiui – austrų kritikų atsiliepimai, pasirodę spaudoje iš karto po Vienos festivalio.

*****

O. Koršunovas neprašo užuojautos dėl kažkieno žiaurios lemties. Jis be jokio gailesčio rodo vis agresyvesniais tampančius asocialius asmenis, tai yra žmogų, kokiu jis virsta, kai nebepajėgia nei suvokti savęs, nei atsakyti už save. Tai slegia, įtikina ir yra sunkiai pakeliama.

Tariamai vieningos Europos veidai ir kaip mažai mes pažįstam vieni kitus, kaip nežinojimas veda prie nesupratimo. Apie visa tai kalba Oskaras Koršunovas, nors konkrečiai to neįvardija. O tarp aktorių išsivysto diskusija apie tai, kas yra tiesa. Labai filosofiškai nusiteikę benamiai aiškinasi, ar tiesa nėra susijusi su tikėjimu. „Tiesa – laisvo žmogaus Dievas“, – sako Dainiaus Gavenonio Satinas. Jis – šios grupės vadas ir kurstytojas – subūrė aplink save bedarbius apaštalus, kad pasidalintų su jais Lukos alegorijomis. Lyg ostijas dalina sausainius, numeta jų ir žiūrovams, su kai kuriais išgerdamas bruderšaftą – nieko neturintys dalinasi tuo, kas jiems dar liko, o su promilių kiekiu didėja ir dosnumas. Vienas šalia sėdintis žiūrovas sušnibžda: „O kaip jie rytoj išsiblaivys?“ Tokios mintys žmogui kyla dėl kaip reta natūralistinio spektaklio.

Kur žmogus, ten dūžta indai. Nastia daužo lėkštes tiesiogine šio žodžio prasme, nes įsižeidžia, kad vyrai juokiasi iš jos kičinio romano. Rasa Samuolytė – ši raudonplaukė gorkiškoji būtybė yra vienas ryškiausių spektaklio įvykių. Ir apskritai visi aktoriai nuostabūs: Julius Žalakevičius kaip amžinai girtas kailininkas Bubnovas, Darius Meškauskas kaip rezignavęs Baronas, Jonas Verseckas kaip ramybės ieškantis Kleščius, Rytis Saladžius kaip policininkas Medvedevas ar Giedrius Savickas kaip Alioška besikabinėjantis prie šokti kviečiamų žiūrovių.

Nelės Savičenko našlė Kvašnia perspėja vieną moterį: „Ar jis tave muša? – Ne? - Muš!“ O visame tame triukšme Tomo Žaibaus Totorius klūpėdamas meldžiasi Alachui. Ir tai ne trupė sugalvojo, tai – iš Gorkio originalo. Kyla ginčai, juos keičia puikavimasis priklausymu tam tikrai visuomenės klasei ir pavydo scenos. Įsisuka smurto spiralė, aktoriai geria, rėkia ir mušasi, kol net ir pačiam geraširdiškiausiam doram piliečiui kyla noras bėgti. Greičiau iš čia, kaip gerai, kad man tai neaktualu, kad esu saugioje visuomenės pusėje.

Ir štai ateina metas kultūrai. Ji – mirusi, ji – vaiduoklis. Aktorius – Darius Gumauskas su savo slegiančiu tylios nevilties performansu – pasikorė, o jo dvasia deklamuoja ištraukas iš „Hamleto“. Būti ar nebūti? Tokioje situacijoje reikia baigti „šou“, gesinti šviesas, nuleisti uždangą. Oskaras Koršunovas sako, kad Lietuvoje dėl dabartinės teatrų finansavimo padėties neįmanoma pastatyti „normalaus“ spektaklio. Ir tada supranti, kad šis ribinis reginys buvo kvietimas į Paskutinę vakarienę, į visas socialines metaforas peržengiančius teatro šermenis. Paaiškėjo, kad visos gražios kalbos apie kultūrą yra tuščios, nes gražiais žodžiais sotus nebūsi, todėl kultūros politika kviečiama į sceną. Festivalio programos sudarytojos Marinos Davydovos sprendimas į Vieną pakviesti šį spektaklį buvo tikrai geras, nes šis spektaklis – tai vakaras, per kurį žmogui gimsta protingos mintys (Michaela Mottinger „Kvietimas į Paskutinę teatro vakarienę“, „Bühne“).