Ateiviai iš kino planetos

Jie patys būtų visai neblogi "Svetimo" herojai – dažnai bevaikštą į kiną, bet tik tam, kad linksmai praleistų laiką, dėl pramogos. O "perskaityta" literatūra tampa viena sofistikuotos mados savybių. Jei kada Kaune būtų rodoma Albert'o Camus ekranizacija, pvz., italų kino režisieriaus Luchino Visconti filmas "Svetimas" (su Marcelo Mastroiani, atlikusio Merso vaidmenį), daug kas eitų į filmą dėl "perskaitytų" knygų, dėl garsių vardų. Bet ar yra skirtumas, kas atves žiūrovą į kiną, ar pamirš jį, ar ne?

Kine, nors tai ir masinis menas, viskas subjektyvu – nepaisant to, kas nutiks vėliau, užsidegus salės šviesai, lemiamas bus tas privataus susitikimo su nepažįstamu, tam tikra prasme svetimu kino kūriniu įspūdis. Kinas nėra toks efemeriškas kaip gyva muzika ar teatras, tad filmo žiūrovas neretai turi pakartotinės, identiškos peržiūros galimybę.

Yra filmų, kurie įsimena ilgam tarsi be jokių atminties pastangų. Tai filmai, kurie išprovokuoja tam tikrą žiūrovo atidumą, budrumą. Toks yra ir šiemet mirusio kino avangardisto A.Żuławskio kinas. Kritikas Jamesas Hobermanas apie šio režisieriaus kūrybą yra sakęs: "Jo filmai retai yra daugiau nei per žingsnį nuo liepsnojančių bedugnių, su savo aktoriais (ir auditorija) drebančiais ant krašto. Nufilmuoti su siautulinga, dažnai subjektyvia judančia kamera prisodrintomis spalvomis, sukuriančia ryškų chemiškai sukeltos haliucinacijos pojūtį, šiuos filmus gali būti sunku žiūrėti ir dar sunkiau pamiršti."

Šiais metais A.Żuławskio kūrybą pristato ne vienas svarbus pasaulio kino festivalis. Atsisveikinęs su publika svaiginančia Witoldo Gombrowicziaus "Kosmoso" ekranizacija A.Żuławskio vardas ir po mirties neišnyksta iš kino naujienų puslapių. W.Gombrowicziaus ir A.Żuławskio "Kosmosas" neatsitiktinai kartais panašus į A.Camus "Svetimą" (pvz., knygoje pagrindinis veikėjas be jokios priežasties, apimtas kvaitulio, nužudo žmogų, filme – katiną), tarp abiejų rašytojų kurį laiką vyko susirašinėjimas, jie žinojo ir vertino vienas kito kūrybą, nors stilistiškai ji ir labai skiriasi.

Paskutiniame A.Żuławskio interviu teigiama, kad A.Camus romaną "Svetimas" jis pavadino geriausia kada nors sukurta moksline fantastika. Tai nereiškia, kad absurdo klasiką jis vertino nepakankamai rimtai (nors kaip ir daugelis šią knygą skaitė tik paauglystėje), atvirkščiai, A.Żuławskiui fantastikos žanras yra erdvė, kurioje galima nevaržomai parodyti žmogaus egzistencijos prieštaravimus ir sudėtingumus. Tai jis, beje, padarė viename įspūdingiausių savo filmų "Ant sidabrinio gaublio" (1977–1988). Tai laisva režisieriaus prosenelio Jerzy Żuławskio, XX a. pradžios Lenkijos filosofo ir rašytojo fantastinės trilogijos ekranizacija (knyga sovietmečiu išleista "Zenito" serijoje pavadinimu "Penkiese į Mėnulį"). Didingi filmavimai, vykę įvairiose pasaulio vietose (Baltijos jūra, Krymas, Kaukazo kalnai, Gobio dykuma ir t.t.) buvo nutraukti tuometės Lenkijos valdžios, įžvelgusios šioje abstrakčioje egzistencinėje distopijoje antikomunistinių poteksčių. Filmas buvo iškarpytas, dalis sunaikinta, vis dėlto po gero dešimtmečio, pasikeitus politikai, A.Żuławskis galėjo užbaigti šį darbą, užpildydamas trūkstamas dalis dokumentiniais intarpais. Pasak A.Żuławskio, tiek klasikinis fantastinio kūrinio veikėjas ateivis, tiek ir A.Camus herojus svetimas, turi daug bendro, ir, netgi jei jie prabyla, dažnai nieko svarbaus negali pasakyti.

A.Żuławskio filmų veikėjų, sukrėstų, neramių arba nugalėtų, dialogai – tai ilgas ir skausmingas išsisakymas, skirtas ne pašnekovui, o į juos nukreiptai kamerai. Geismo ir traukos santykis tarp kameros ir veikėjo A.Żuławskio kine abipusis. "Ant sidabrinio gaublio", kaip ir ne viename kitame filme, iš išvirkščios pusės parodomas siužeto dalimi tapęs pats filmavimo aktas (pvz., kamera įtaisyta kosmonautų skafandruose, kuriuos jie dažnai nusiima, padeda ant žemės), o filmuojamas kūrinys tampa gyvenimo metafora. Kamera seka ar aplenkia veikėjus, svaiginamai sukasi aplink juos, pritraukia ir nuo jų nutolsta, stengiasi užčiuopti chaotišką, pavojingą erdvę, "kosmosą" aplink. Net ir fantastinis, daugybę smulkių poteksčių slepiantis A.Żuławskio filmas atskleidžia gyvenimo tragiškumą, egzistencijos kančią, su jos amžinais palydovais – meile, neapykanta ir tarp jų amžinai besisukančiu erosu.

A.Żuławskio filmų veikėjai yra lyg ateiviai įprastos logikos ir nusistovėjusių taisyklių pasaulyje. Iš dalies, bent jau kine, toks buvo ir pats A.Żuławskis, kuris ir spaudoje nevengdavo savo mintimis provokuoti pašnekovus, pvz., tvirtinti, jog filmuose kūrėjui norėti pasisakyti kokia nors "svarbia" tema – politine ar socialine – tai blogiausia, kas gali nutikti (A.Żuławskis: "Nuostabiausi filmai yra apie nieką, apie kosmosą."). Tačiau "Scanoramos" metu rodyti lenkų režisieriaus darbai parodo, kad ne madingos temos, filmo biudžetas ar technologinės revoliucijos nulemia filmo reikšmingumą. Galbūt tokie – svetimi ar net šokiruojantys filmai ne kiekvienam, bet susitikimas su jais gali būti nepamirštamas ir svarbus lyg kokia mūsų gyvenimo tiesa, kurios dažnai nenorime išgirsti.