A.Sutkus: nėra geros fotografijos recepto

Antanas Sutkus fotoaparatą įsigijo atsitiktinai. Už pirmo sunkaus darbo užmokestį jaunystėje norėjo nusipirkti dviratį, tačiau jam šiek tiek pritrūko pinigų.

Įsigijęs pirmuosius "įnagius", fotoaparatus "Jupiter" ir "Smena", fotografas karštomis vasaros dienomis bėgdavo į laukus fiksuoti vilnijančius rugius, o žiemą - apšerkšnijusius laidus.

"Kai pradėjau dirbti Tarybinėje moteryje, pirmoji mano fotolaboratorija buvo Miesto partijos komiteto tualete. Indeliai stovėdavo tiesiog ant unitazo dangčio: vienur ryškalas, šalia fiksažas. Tik kaip tokiomis sąlygomis išgauti geros kokybės nuotrauką?" – teiraujasi garsus Lietuvos fotografas.

Šiandien A.Sutkus nebevadovauja Lietuvos fotomenininkų sąjungai, nevarsto Kultūros ministerijos durų ir retai kada į rankas paima fotoaparatą. Tyliai namuose su savo fotografijos archyvu dirbantis kaunietis fotografas mielai sutiko pasikalbėti.

- Papasakokite, kokios buvo jūsų pirmosios fotografijos?

Naivios, primityvios ir prastos – tokios buvo mano pirmosios fotografijos. Kai tik įsigijau fotoaparatą, fiksavau klasės gyvenimą, paneles gatvėse bei gamtos reiškinius. Gamta, lapų šlamėjimas, rugių vilnijimas ar lietaus lašai – šie vaizdai, augant kaime, mane paveikė.

Kai atvykau į Vilnių su „Jupiteriu“ ir „Smena“, man pavyko įsigyti „Zenitą“ ar „Fedą“ - tiksliai nepamenu. Jokių plačiakampių objektyvų tuomet dar nebuvo. Pirmosios nuotraukos studijų metais buvo užfiksuotos Universiteto gatvėje, kur vyko studentų maratonas. Mane laikė už kojų visu ūgiu, aš buvau virš visų susirinkusiųjų. Tada spėjau padaryti tris kadrus, nes buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą. Daugiausiai fotografijų ir buvo iš studentų gyvenimo, kolegų fotografavimų ar kolūkio darbų.

- Ar šiandien randate atitikmenų jaunosios fotografų kartos pateikiamuose darbuose?

Dabar fiksuoti miesto gyvenimą tapo nebemadinga, menininkai tampa per daug konceptualūs ir besistengiantys nustebinti. Vis dėlto, fotografijos tąsa yra. Jauniesiems gyvenimo vaizdų fiksuotojams aš linkėčiau ieškoti gražių vaizdų savo viduje, santykyje su tikrove bei gyvenimu. Pati svarbiausia – pirmoji ir paskutiniuoji fotografija....

Gal yra geros fotografijos receptas?

Jo nėra ir negali būti. Jeigu toks receptas būtų – ateitum kaip pas gydytoją ir jis tau jį išrašytų, o tu darytum tik gerus kadrus.

Aš manau, kad fotografijoje svarbiausia surasti akių kontaktą su kitu žmogumi. Su personažu – kaip su panelėmis. Jei žvilgteli į ją ir jos akys žybteli – suradai kontaktą, galima fotografuoti. Vėliau su ta panele gali kalbėtis valandą ar dvi. Svarbiausia – vidinis ir dvasinis ryšys. Kuomet nufotografuoji kaimo žmogų, tu į jį kažką įdedi, nuotrauka yra it koks veidrodis, tu sieki parodyti kitiems paprastą kasdienybę.

- Kaip manote, ar Lietuvoje yra didelis geros fotografijos poreikis? Juk kasdien tūkstančiai žmonių spragsi fotoaparatais, kurių dabar ne taip jau sunku įsigyti, dažnai svarbesnė ne kokybė, o kiekybė...

Kuomet nuėjau į Žurnalistikos katedrą, manęs paprašė įrodyti, kad galiu ir noriu būti žurnalistas. Aš pasakiau, kad rašau į laikraštį, fotografuoju. Tada, matyt, jiems labai reikėjo ir trūko fotografų, todėl buvau priimtas. Tais laikais gerai fotografijai poreikis buvo didžiulis. Pamenu, sutikdavo mane redaktorius gatvėje ir prašydavo nuotraukos žurnalo viršeliui. O ir mokėdavo tada už ją gerus pinigus...

Šiandien situacija pasikeitė. Žinoma, fotografija kartu yra didelis verslas. Juk fotografijos galerijose yra ne tik rodomos, bet kartu siekiama jas parduoti. Nežinomam autoriui yra daug sunkiau – jis gali padaryti nepaprastai gerus darbus, bet jo darbai nebus perkami. Galerijos padeda reklamuoti menininką, perkama ne pati fotografija, o autoriaus vardas. Pasakyti sau, kad aš nusipirkau „tą“ autoriaus darbą reiškia daug. Taigi, svarbu ne tik kokybė, bet ir vardas.

Kaip tame fotografijos versle sekėsi jums?

Kartais per vieną dieną padarai kelias geras fotografijas, kurios vėliau eina per pasaulį. Fotografijos versle turėjau dalyvauti ir aš, norint užsidirbti pinigų bei pragyventi. 1991-aisiais Amerikoje, Čikagoje, Jonas Dovydėnas nusivedė mane į Čikagos insituto "Fine Art" galeriją, kuri išsirinko apie dvidešimt mano nuotraukų. Jie pasiteiravo, kiek aš už jas norėčiau gauti. Tada maniau, kad pasakiau baisią sumą - po penkiasdešimt dolerių už kiekvieną. Vėliau J.Dovydėnas mane sukritikavo, kad reikėjo sakyti bent po du šimtus dolerių – galerija būtų tikrai sumokėjusi.

- Ar nekilo minčių kilti užsienyje? Ten juk ir moka daugiau, vertina labiau...

Kuomet nutariau išstoti iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos, susimąsčiau, koks aš esu. Jeigu būčiau genealus – nesėdėčiau Lietuvoje, būčiau kur nors Londone ar Niujorke. Žinau, kad turiu sentimentų Lietuvai, todėl nepavyksta išvažiuoti. Paradoksalu: neišvažiuoju kur nors toliau – užpuola niežai, pabūnu užsienyje penkias ar šešias dienas – užuola tie patys niežai, kad reikia traukti namo.

- Galbūt dabar, kai tykiai dirbate archyve, kyla minčių parašyti knygą?

Kartais pasvarstau parašyti knygą apie savo nuotraukų herojus, nes daugelis muziejų to prašo, bet tada susimąstau, kad žmogus nuotraukoje gali pamatyti daug daugiau, nei aš galiu pasakyti. Baisiausia kritika man – žmonių abejingumas, bet tai yra abipusė – mano ir žiūrovo kaltė. Likau kvailas teisybės ieškotojas, kuris ieško teisybės, bet galiausiai atsimuša kakta į sieną ir sužino, kad jos niekada taip ir nesuras.


Šiame straipsnyje: Antanas Sutkusfotografija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių