Iš archyvų. L. Noreika: ar esu kvailys, jei jaučiuosi laimingas?

„Sakoma – nekalbėk apie laimę, kvailys yra laimingas. Galbūt garsiai to nereikėtų sakyti, bet aš nesijaučiu kvailiu, o esu laimingas“, – interviu LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ 2001 metais sakė aktorius Laimonas Noreika.

Joniškyje gimęs L. Noreika (1926–2007) baigė garsųjį GITIS`o institutą Maskvoje, dirbo Šiaulių, Kauno teatruose, tačiau didžiausia ir gražiausia kūrybinio gyvenimo dalis atiduota Akademiniam, dabar Nacionaliniam dramos teatrui Vilniuje. Čia sukurti ryškūs vaidmenys spektakliuose „Be kaltės kalti“, „Trys seserys“, „Kazimieras Sapiega“, „Karalius Lyras“, trys nepamirštami personažai Justino Marcinkevičiaus trilogijoje „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“.

L. Noreikos karjera kine taip pat siejama su lietuvių kino šedevrais. Suvaidinta filmuose „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Laiptai į dangų“, „Sodybų tuštėjimo metas“. Dar viena labai svarbi L. Noreikos kūrybos dalis – poezijos vakarai, kuriuose aktorius šimtus kartų skaitė savo pamėgtų poetų – Salomėjos Nėries, Maironio, Marcelijaus Martinaičio, Vinco Mykolaičio Putino eiles net mažiausiuose Lietuvos miesteliuose.

Nepamirštamus susitikimus su garsiausiais režisieriais, rašytojais, aktoriais menininkas įamžino savo prisiminimų knygoje „Aktoriaus dienoraščiai“, „Vidurnakčio užrašai“, „Čiurlionio 16“.

Šis pokalbis su L. Noreika įrašytas ramią 2001 metų lapkričio 27-osios popietę, rūkant cigaretę po cigaretės aktoriaus bičiulių paveikslais nukabintame kambarėlyje Čiurlionio gatvėje.

- Turbūt kiekvieną rudenį pasitikdamas savo gimtadienį susimąstote apie tą kelią, kurį Jums teko nukeliauti per gyvenimą. O šis lapkritis Jums ne eilinis. Kokios mintys šį rudenį ateina į Jūsų pasaulį?

- Į gimimo metų minėjimą aš niekada nekreipiau dėmesio. Koks skirtumas, kiek man metų. Svarbu, kaip aš jaučiuosi, kiek jaučiuosi reikalingas arba bergždžias. Aš niekada nešvenčiau jokių jubiliejų. Negalvoju, kad mano gimimo dienos turi būti kažkokia liaudies šventė, kad eitum į sceną ir vaidintum. Tada nežinai, ką tu vaidini – ar Mažvydą, ar savo gimimo dieną.

O mintys – geros. Turbūt kiekvienas žmogus savęs klausia, ar tu esi reikalingas, ar ne, ar tu vienišas, ar tu ne vienišas. Juk tai labai svarbu. O ypač vyresnio amžiaus žmogui. Sakoma – nekalbėk apie laimę, kvailys yra laimingas. Galbūt garsiai to nereikėtų sakyti, bet aš nesijaučiu kvailiu, o esu laimingas (juokiasi). Laimingas dėl to, kad aš vis dar jaučiuosi reikalingas.

Įsivaizduokit, kai aš 1998 metais baigiau kartu su Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Trys seserys“ važinėti po visą Europą, aš išėjau iš teatro, juk ateina metas baigti. Tačiau nepajutau, kad esu išmestas iš gyvenimo. Griebiausi savo dienoraščių ir išėjo knyga. Mane pakvietė režisierius Oskaras Koršunovas. Iš pradžių atsisakinėjau. Galvojau, kad man jau nebereikia lįsti į sceną, ir dar su jaunimu, kurio nepažįstu, ir su režisieriumi, su kuriuo niekada nebuvau dirbęs.

Bet O. Koršunovas mane ištempė. Ir kai aš atėjau pas jį dirbti, man pakilo toks entuziazmas! Aš dėkojau O. Koršunovui, sakiau: ačiū, kad jūs mane prikėlėte. Išėjau vėl į sceną ir pasijutau lyg naujai gimęs, tokia palaima... Na, va – tai dabar, ar kvailys, ar ne kvailys, bet aš laimingas...

- Norėčiau laiko ratą truputėlį pasukti atgal. Kaip pasiryžote eiti į teatrą? Kas tapo Jums postūmiu, kas buvo tas lemiamas momentas?

- Pirmą kartą aš mačiau spektaklį, kai man buvo šešeri metai, ir nuo to laiko nieko kito nenorėjau. Namuose, kieme su vaikais vis teatrą ir teatrą vaidindavome, net vabalus teatrališkai laidodavome. Jei jau galėjau pats, paaugliukas, eiti į teatrą, Kauno teatro repertuarą visą peržiūrėjau. Mano noras buvo begalinis. Kai man buvo 16 metų, Šiauliuose organizavo teatro studiją. Atėjau, stoviu ir galvoju, kad nieko neišeis... O kai praėjo trečias turas, paaiškėjo, kad mane priėmė, liepė ateiti į repeticiją minioje vaidinti. Tai buvo 1942 metai.

- O kaip Jūsų šeima, ar ji toleravo tokį jūsų pasirinkimą? Gal papasakotumėte apie savo tėvus, apie mamą, kurios giminės pavardę, kiek žinau, labiau toleruojate negu Noreikų? Kodėl?

- Todėl, kad mano mama ir tėvas nebuvo susituokę. Jie paskelbė laikraštyje, kad nuo tokios ir tokios dienos pilietė Kotryna Oginskaitė ir Leonas Noreika pradeda šeimyninį gyvenimą.

- Tai buvo didelė drąsa tuo laiku?

- Tai buvo iššūkis! Tokių žmonių juk buvo vienetai!

- Ar Jūsų mama buvo garsiosios Oginskių giminės atžala?

- Jie buvo labai vargingi. Bet senelis buvo vaikų, beaugančios mano mamos pajuokų objektas, nes visada sakė, kad jis yra kunigaikštis, didikas. Niekada mes netyrinėjome...

- Sugrįžkime prie šeimos ir teatro.

- Mano tėvai jau nebegyveno kartu. Tuo metu aš buvau su tėvu, kuris kategoriškai užprotestavo, atėjo į teatrą ir pasakė, kad man draudžia. Tada Virbutas man patarė pačiam su tėvu susitarti. Tai aš ir susitariau – ėmiau ir išėjau iš jo. Mama ramiai į tai žiūrėjo ir visada tuo džiaugėsi.

- O kaip jūs reagavote, kai Jūsų dukra Rūta Oginskaitė pasuko į teatrą? Ji yra žinoma Lietuvos teatro kritikė. Ar Jūs toleravote tokį dukters žingsnį?

- Aš niekada negalvojau, kad galima reguliuoti savo vaikų pasirinkimą. Gali tik išgyventi. Bet man atrodė, kad ji negali būti artistė...

Artistas – tai yra patikėjimas duotomis aplinkybėmis. Tu turi įsigyventi, patikėti, suprasti ir veikti taip, tarsi tai būtų tavo gyvenimas. O tas, kuris neturi šių savybių, pradeda vaidinti. Ir iš karto matome, ar scenoje artistas vaidina, ar gyvena. Lengviausia patikrinti, ar tai yra artistas, ar ne – stebėti, kaip jis sugeba patikėti siūlomomis aplinkybėmis.

- Papasakojote, kaip atskirti tikrą artistą aktorių minioje. Tačiau prieš šį pokalbį Jūs pasakėte, kad teatre yra labai daug nelaimingų žmonių, ir ne visi jie yra netalentingi. Jūs minėjote, kad esate laimingas, nes visą laiką buvote reikalingas. O kaip Jūsų kolegos? Sakykime, pirmasis aktorių kursas, kuris baigė Maskvoje 1952 metais ir grįžo į Lietuvą. Ar iš to kurso visi tapote tikrais artistais?

- Mūsų dėstytojas Vasilijus Orlovas jau tada sakė: ne visi jūs būsite artistai, bet jūs jau esate teatro žmonės. Taip ir įvyko. Ačiū Dievui, mažesnė dalis nubyrėjo. Pažiūrėkite, kiek metų Kauno teatre dirbo R. Varnaitė, L. Zelčius, B. Raubaitė, G. Tolkutė, a. a. M. Rasteikaitė, a. a A. Kupstaitė jau išėjo, a. a. K.Genys mūsų kurso...

- Koks išskirtinis kursas! Tikros mūsų teatro žvaigždės!  Ir Jūs daugiau kaip 10 metų dirbote Kauno dramos teatre, vėliau dalis Jūsų kurso atvažiavo į tuometinį Vilniaus akademinį dramos teatrą. Koks tai buvo laikas ir koks tai buvo teatras? Kokie buvo žmonės?

- Tai kiek jau metų bus? 40 metų dirbau šiame teatre! Aišku, aš džiaugiuosi, todėl, kad šitame teatre buvo sukurti mano brangiausi vaidmenys. Justino Marcinkevičiaus trilogija ir jos viršūnė – „Mažvydas“. Aš pasakysiu, kad per 50–60 metų esu suvaidinęs ne daugiau kaip 60 vaidmenų. Bet tai – ačiū Dievui! Nes kai skaičiuoja vaidmenis šimtais, tai žinok, kad kažkas nepadaryta, kažkas nepatempta, kažkur paskubėta... Jeigu tu vieną vaidmenį suvaidini – ir reikšmingą, tai jau yra labai daug.

- Beje, esate užsiminęs, kad Jums nėra tekę suvaidinti menkaverčių vaidmenų. Tai iš tiesų laiminga artisto biografija. Juk prisiminkime, kokie tai buvo metai, teatras tada užėmė svarbią vietą ideologinėje propagandoje. Ar daug  buvo formalių spektaklių, prievarta įtrauktų į repertuarą?

- Buvo, buvo... Bet tai buvo ne teatro poreikis. Tiesiog reikėjo taip dirbti: klasikinis spektaklis, lietuvių autoriaus, po to būtinai turi būti tarybinis. Statydavo vienadienį vaidinimą, iš anksto žinodami, kad nieko iš to nebus, bet turime atlikti, įvykdyti savo uždavinius. Tačiau šalia statoma kasmet vis kita Justino Marcinkevičiaus trilogijos dalis.

Kartą režisierius Henrikas Vancevičius yra mane išbaręs per Meno tarybą, kai pagyriau vieną spektaklį. Jis mane nutraukė ir pasakė, kad tas spektaklis blogas, kad aš kalbu nesąmones. O kai mes išėjome namo, jis pasivijo ir sako: ar tu durnas? Aš negaliu jaunų režisierių versti statyti niekalą, bet teatre juk turi būti šitie tarybiniai spektakliai.

- Tai jis tiesiog prisiimdavo tą misiją sau?

- Taip, aš imuosi, nors matau, kad niekalas, bet turiu atlikti.

- Žodžiu, vienas spektaklis – ciesoriui, o kitas – žiūrovui?

- Vienas – ciesoriui, o žiūrovui – trys, keturi.

- Ar šiam teatrui buvo skiriamas padidintas dėmesys? Juk kartais, kai kalbama apie sovietinius laikus, sakoma, kad tai buvo dvaro teatras. Net kritikai parašydavo. Kaip tai pasireikšdavo? Ar tai jautėsi?

- Aš nežinau. Aš tiesiog jaučiau teatro poreikį publikai. Ir mes šitą poreikį stengdavomės patenkinti. Todėl repertuare buvo ir „Kazimieras Sapiega“, ir Vinco Krėvės „Skirgaila“, ir „Herkus Mantas“, ir Justino Marcinkevičiaus kūriniai. Koks repertuaras, kuris tenkino poreikius!

- Galbūt jaunesni žmonės ir neprisimins, bet Jūsų Mažvydas ir finalinė scena su žodžiais „Lietuva, Lietuva“ yra mūsų teatro legenda tapę.

- Taip, ir aš galvoju, kad teatras dirbo savo darbą, didelį darbą.

- Jūs ir dabar dar esate teatre, vaidinate Oskaro Koršunovo spektaklyje. Ar stebite tą teatrą? Ar jaučiate, kaip jis keičiasi?

- Žinote, aš nestebiu... Ateinu, o jis man svetimas, žmonės svetimi, nėra mano kartos žmonių. Man atrodo, kad nebeįdomu... Ko aš bijojau eidamas pas Oskarą Koršunovą – kad tai bus svetimas, man nepriimtinas darbas ar teatro suvokimas. Bet pasirodo, kad viskas savo vietoje. Pradėjo analizuoti veikalą – lygiai taip pat, kaip ir mes prieš 50–60 metų su Henriku Vansevičiumi analizuodavome.

Tik išraiškos priemonės kitos. Oskaras Koršunovas ieško žmogaus personaže, nedaro iš jo marionetės, kapsto iš tavęs, kad tu atsivertum. Tai man priimtina ir aš labai laimingas.

- Vadinasi, teatras savo dvasia, savo tikrąja esme nelabai ir keičiasi? Jūs turite galimybę ir patirtį lyginti, kaip šiandien žiūrovai suvokia teatrą. Minėjote, kad tada salės būdavo pilnos, jos tiesiog lūždavo nuo žiūrovų, teatras buvo labai reikalingas. O kaip dabar?

- Ir dabar eina į teatrą tas, kuriam reikia teatro. Tokia svetima man, mano suvokimui atrodo pjesė „Parazitai“. Tačiau ji turi savo kartos žiūrovą, jaunimas eina. Teatras turi būti savo laiko teatras. Kiekvienas laikotarpis turi savo požiūrį į teatrą, savo poreikius. Ir teatras tenkina tuos poreikius, kurie dabar yra. Sako, kad modernioji dramaturgija šlykšti, baisi, nepriimtina. Ji yra mūsų laiko dramaturgija.

- O su kurio režisieriumi labiausiai sutapo kūrybiniai siekiai, jūsų kūrybinės idėjos?

- Daugiausiai aš dirbau su Henriku Vancevičiumi. Mes – vienos mokyklos, vieno supratimo. H. Vancevičius, pavyzdžiui, tik nori išsižioti, kažką pasakyti, o aš jau žinau, ką jis pasakys. Mes labai lengvai susikalbėjome. Jis labai talentingas, labai. Jis išaugino daugelį dabartinio teatro žvaigždžių, tai jo paruošti žmonės Konservatorijoje. Jis buvo režisierius, su kuriuo lengva dirbti. Atsimenu, mes repetuojame „Kazimierą Sapiegą“, jis duoda kažkokius uždavinius Monikai Mironaitei, o Monika vėliau ir sako man: jis taip tiksliai pataiko ir tu iš karto atsiveri, atrodo, kad įtampa ir luobas nuo tavęs nukrito. H. Vancevičius tai labai gerai sugebėjo. Kiekvienas artistas, kuris dirbo su juo dirbo, taip pasakytų.

Be to, aš dirbau ir su Eimuntu Nekrošiumi, kuris irgi yra legenda. Aš dirbau ir su Jonu Vaitkumi. Tikrai, aš laimingas... kvailys... (juokiasi)

- Ar galima tuos režisierius palyginti?

- Jie visi dideli režisieriai. Jie skirtingai dirba, skirtingai analizuoja. Man labiausiai patiko dirbti su H. Vancevičiumi, E. Nekrošiumi, lengva dirbti su O. Koršunovu, o su J. Vaitkumi man buvo sunku. Bet aš suvokiau, kad jis yra talentingas režisierius. Pas J. Vaitkų „Vėlinėse“ turėjau nuostabų vaidmenį – kunigą Petrą.

- O Eimuntas Nekrošius?

- Jis beveik nekalba. Jis samprotauja, samprotauja – pamąstykime visi, pabandykime taip, o jei neišeis – žiūrėsime kitaip. O pasirodo, kad tas pasiūlymas jau yra jo išgyventas, tai yra ne ieškojimai, bet jau atradimai. Jis suradęs pats atneša, bet nepateikia – va, dirbkit taip ir taip. Jis siūlo – pabandykime. Yra didelė palaima su juo dirbti.

- Pakalbėkime apie kiną. Jūs filmuojatės nuo 1947 metų, sukūrėte vaidmenis daugiau kaip 50 kino filmų.

- Aš dabar neseniai bandžiau suskaičiuoti, tai suskaičiavau apie 45.

- Koks buvo pirmas vaidmuo?

- „Marytė Melnikaitė“! 1947 metai, Vera Strojeva atvažiavo iš Maskvos ir statė. Dagiausia vaidino Maskvos artistai, Juozas Laucius vaidino tėvą, kažkokį valstietį, o aš – jo sūnų. Aš porą žodžių teturėjau: skoro novosielje...

- Turbūt tas pasirodymas buvo toks lemtingas, kad nuo tada Jus ėmė kviesti filmuotis?

- Ne, kvietė mane po to, kai aš suvaidinau „Niekas nenorėjo mirti“.

- Jūsų Aitvaras buvo labai įspūdingas personažas.

- Taip, Aitvaras – tai sudėtingas ir reikšmingas vaidmuo ir man, ir šitam filmui.

- Ar prisimenate šio filmo kūrimą, bendravimą? Juk „Niekas nenorėjo mirti“ – tai mūsų kino istorijos šedevras.

- Labai jautėsi šio filmo populiarumas. Jau vėliau, man filmuojantis ir važinėjant po Sąjungą, kiekvienas žinojo šią juostą ir mano personažą.

- Ar dėl to, kad jis buvo labai kontraversiškas tiems laikams?

- Taip, mano personažas yra banditas. Tačiau Vytautas Žalakevičius kūrė ne banditą, o priešą su savo įsitikinimais, savo ideologija ir be jokios nusikaltėlio patologijos. Ne banditą vaizdavo, o žmogų. Maskva tai labai pastebėjo. Maskvos kritikai sakė, kad pirmą kartą mes vaizduojame priešą su savo tiesa, o ne tiktai noru žudyti.

- Po šito filmo Rusijos kino studijose tiek Jums, tiek Algimantui Masiuliui, Regimantui Adomaičiui tekdavo vis vaidinti žmones iš Vakarų Europos arba fašistus. Ką tai reiškia? Gal rusai mus suvokdavo kaip Vakarų pasaulio žmogaus stereotipą?

- Aišku, kad mes labiau vakarietiški negu rusai. Ir tai jie puikiai suvokia. Tačiau mes ir rusus esame vaidinę...

- Ką Jūs prisimenate iš savo vaidmenų?

- Turbūt „Apysaką apie čekistą“. Baisiai skamba – čekistą vaidino ir Maironį skaito, koks siaubas! Aš buvau vienoje kino premjeroje (tai buvo gal 1991 metais), prieina prie manęs „Apysakos apie čekistą“ scenaristas, tada jis buvo jaunas, energingas, o staiga matau pagyvenusį, storą poną, kuris sako man: Laimonai, ar tu atsimeni mane? Aš Ibrahimbekovas. Ir priduria: Laimonai, juk mūsų „Apysaka apie čekistą“ buvo antičekistinis filmas. Mano požiūriu, tai yra vienas iš vertingesnių mano vaidmenų. Aš turiu čekistų garbės raštą, kurį gavau po to filmo – už sukūrimą vdumčivogo čekista. Vdumčivogo! (Už mąslaus čekisto sukūrimą)

- Labai įdomi formuluotė... O kada Jūs filmavotės paskutinį kartą?

- Tai 1991 metais turbūt ir buvo paskutinis kartas – vaidinau gangsterį Gorkio kino studijos filme.

- Jūs jau pradėjote pasakoti apie žmones, o aš norėčiau truputėlį išplėsti šią temą ir paklausti apie tas asmenybes, kurias Jums teko sutikti gyvenimo kelyje ir kurios paliko didžiausią pėdsaką Jūsų sieloje, Jūsų gyvenime.

- Kai kalbėjome apie vaidmenis, sakiau, kad esu laimingas kvailys, tad galiu pakartoti – aš sutikau tokių žmonių savo kelyje, be kurių turbūt ir aš kitaip atrodyčiau. Mykolaitis Putinas, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Alfonsas Maldonis, Paulius Širvys, Beatričė Grincevičiūtė, Monika Mironaitė... Viešpatie, ko daugiau norėti? Ir bendravau su tais žmonėmis... Palaima...

- Jūs sakėte, kad tuštumos nepajutote, kai išėjote iš teatro, nes gyvenimas tiesiog jums pažėrė kitų galimybių. Jūs rašėte, išleidote knygą ir, be abejo, jūs skaitote poeziją.

- Skaitau ir jau reikia stabdytis. Nereikia seniui lįsti į sceną, stengiuosi atsisakyti. Mano atmintis veikia, bet jėgų nebėra...

- Gal galėtume paprašyti ką nors paskaityti? Galbūt eilėraštį, kuris tiktų ir Jūsų šiam rudeniui, šiam Jūsų laikui?

- Leiskite man paskaityti vieną fragmentą.  Man visada atrodė, kad eilėraštis „Mūsų dienos kaip šventė“ yra skaidrus jaunystės, meilės dvelkimas. O dabar, kai aš įsiklausau į savo dienas, galvoju: Viešpatie,

Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios,

Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos,

Tad skubėkime džiaugtis, vai prabėgs, nebegrįš jos,

Mūsų dienos kaip paukščiai, kaip žydėjimas vyšnios.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ewpsxigq

ewpsxigq portretas
g2vxlwdp jh0qr7v2 insurance f2i6m67m b5ktqh2t

ewpsxigq

ewpsxigq portretas
rtnxbn4i uxrgdujt insurance rc8eh44r ruepf9tu
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių