Ar vis dar reikia paminklų?

Viskas kinta, tačiau kai kurie paminklai pretenduoja į ilgaamžiškumą. Tokiais atvejais žiūrovas stebi juos ir sako: "Na, ir įdomūs melagiai jie buvo", nors šią akimirką mes norime būti labai teisingi ir demokratiški, teigia skulptorius Robertas Antinis.

Su žinomu Kauno menininku kalbėjome apie tiesą, kuri kartais virsta melu, arba melą, kuris kartais yra teisingesnis už tiesą.

– Ar labai klysčiau sakydamas, kad jūs skulptūrą, paminklą suvokiate kaip pertrūkį tikrovėje, mieste, interpretacijoje?

– Kiekviena informacija yra pertraukimas. Meno kūrinį, paminklą galima pamatyti šiandien, o kitą dieną jį suprasti, kad buvai tame paminkle arba paminklas – tavyje. Žodis "pertraukimas", kalbant apie paminklus, visiškai tinka. Apibendrintai sakant, kalbame apie tarpininkus, kurių yra daug, bet pasaulio kultūroje yra keli pavyzdžiai – tapytojas Kazimiras Malevičius ir kompozitorius Johnas Cage'as, o paminklas išgražina tiesą ir įgyvendina nepasiekiamybę.

– Ar įmanoma šiais laikais skulptūra kaip istorija, kai mūsų istorijos yra pertrauktos?

– Girdėti žodžius "ar įmanoma?" man yra keista, nes kiekvienas žvilgsnis, gestas yra istorija. Kiekvienas žmogaus poelgis, būsena yra istorija kintančioje istorijoje. Paminklas yra kintanti istorija kitoje kintančioje istorijoje – laike. Kalbame apie kintamumo suderinamumą kintamume. Parašyta istorija yra pati didžiausia prostitutė ir melagė. Visi tai žino. Paminklai yra didžiausi melagiai. Kartais melagiai yra reikalingi ir įdomūs, o kartais – ne. Aš esu melagis ir visi mes buvome melagiai. Netolimoje praeityje, sovietiniais laikais, melavimas buvo labai žinomas – daryti kūrinį, pavaizduoti tai, ko nėra, bet galėtų ar įsivaizduojamai turėtų būti. Pasakysiu, kad lietuvių tarpukario monumentai irgi buvo panašūs, nors nesiekė to melavimo lygio, koks buvo sovietiniais laikais. Melavimas buvo, ir dabar galime diskutuoti apie jo charakterį.

– Ar paminklas meluoja ir dabar?

– Taip, tik reikia įvardyti, kas tai yra. Jei valstybės galingos, yra imperialistų melavimai, bet jie yra labai akivaizdūs ir net šiek tiek nuobodūs, tačiau nuobodulys tampa įdomybe. Tokie paminklai turi pergalės ženklus, falo formas, didingumą, patosą. Žiūrovas iškart gali tai suvokti. Kuo imperialistiškesnė valstybė su savo siekiais ir tradicijomis, tuo labiau tai matoma paminkluose. Mums tai kelia juoką. Žiūrime į kaimyninę valstybę – ten paminklus inertiškai kuria tokius pačius, kokie buvo caro laikais.

– Jono Basanavičiaus paminklo konkurso darbai – irgi melas?

– Be abejo. Ir ne tik J.Basanavičiaus konkurso, bet ir Lukiškių aikštės konkursų darbai yra tokie. Tai pozos, kurių dalis yra naivios ir primityviai deklaratyvios. Tačiau yra ir nenaivių pasiūlymų: išsilavinę žmonės žino, kad dabar interaktyvumas yra pagrindas. Paminklas ar objektas be interaktyvumo yra tiesiog nepriimtinas. Bet menininkas turi būti originalus, jam turi pasisekti. Pasisekimas reiškia, kad menininkas turi taip sumeluoti, kad tai taptų nemelu – kas gali būti įdomiau? Pailiustruosiu pavyzdžiu iš gyvenimo: kas merginai mieliau – labai mylintis vaikinas ar vadinamasis trintukas? Mene svarbu sumeluoti tinkamai. Ta nūda, neįdomumas yra neimpozantiška, neįdomu, nereikalinga ir pasmerkta.

Galima įvairiai elgtis su informatyvumu. Paminklas – ne tik fizinis žmogaus atvaizdavimas. Tai turi būti idėja, kuri sujungtų praeitį su dabartimi.

– Galvodamas apie veidą kaip unikalią kiekvieno žmogaus savastį, kurios neįmanoma pakartoti (nors socialiniai tinklai ją tiražuoja), klausčiau, ar paminklas, skulptūra kaip veidas tiesiogine ir perkeltine prasme šiandien dar įmanomas? Ar galima netiražuojama skulptūra?

– Be tiražavimo niekas negali egzistuoti, nes yra susitarimo ženklai, kuriuos suprasdamas žiūrovas pradeda suvokti kūrinį. Tai savotiškas ženklų tiražavimas. Antikos laikais skulptūra buvo tiražuojama pagal žmogaus mastelį, o egiptiečiai tiražavo paminklus pagal išaukštinimą (galingos keliolikos metrų figūros). Tas tiražavimas turi savo charakterį. Ir aš asmeniškai – to tiražavimo dalis.

– Koks tuomet unikalumo likimas?

– Pasakiau, kad tai neįmanoma, tačiau visi kūrėjai vien tai ir tedaro, kad nori būti originalūs. To siekdami, jie atsimuša į sieną, kuri irgi turi savo ribas. Originalumo siena yra paradoksas, nes originalumas irgi yra tiražuojamas. Dabar kalbėdamas irgi šiek tiek meluoju, bet melavimas privalo turėti rėmus, saiką, kryptį ir proporcijas.

– Kaip vertinate įskilusį veidą?

– Įskilime yra antrasis, trečiasis planas, dvigubas, trigubas įskilimas... Postmoderniam mąstymui įskilimai yra labai būdingi. Ne tik įskilimai, bet ir inkrustacijos – į inkrustaciją mėginama įdėti inkrustuojamą daiktą. Tai gali būti jauno amžiaus veidas su seno amžiaus veido inkrustacija, arba atvirkščiai. Man įdomūs buvusio, praėjusio, bet ne vien laikiško, veido santykiai. Inkrustacijos dabar yra paveikios. Svarbu, kad jomis patikėtų.

– Ar pats kuriate inkrustacijas?

– Stengiuosi tai daryti. Tačiau yra ribotas inkrustacijų pavyzdžių pasirinkimas. Paminklas yra savotiška inkrustacija kontekste. Pastarasis yra svarbus ne tik paminklams, bet ir visoms meno rūšims. Kontekstualumas dabar yra vienas iš esminių aspektų. Anksčiau objektą būdavo galima perkelti į kitą vietą, o dabar perkeltas objektas gali iš viso prarasti reikšmę. Yra ne tik architektūrinis ar objekto plastikos vietos kontekstualumas. Jis egzistuoja ir kitose plotmėse. Egzistuoja ir laiko kontekstualumas.

Užsakovas dabar turi būti aukšto lygio, o ne toks, kuris XIX a. asmenybės skulptūrai reikalauja to amžiaus stilistikos.

– Ar galimas inkrustavimas, planuojant miestą ir požiūrį į skulptūrą, paraleliai perkeliant miesto kontekstui?

– Mano manymu, inkrustacijos objektai per mažai sąveikauja kontekste, kuris yra ne tik aplinka, bet ir suvokėjas. Sąveikos yra per maža. Inkrustacija išoriškai turi būti beveik nepastebima, ji turi vykti suvokėjo sąmonėje. Nieko nėra neįdomiau, nei pateikti išbaigtą inkrustaciją, kuriai nereikalingas žiūrovas. Gera inkrustacija turi plyšį, pertraukimą, kurį užpildo ne kūrėjas, o suvokėjas. Didžiausia klaida yra pasakoti, kas slypi įtrūkyje, – jį reikia palikti kuo laisvesnį, mažiau deklaratyvų. O dabartiniai kūrėjai, kuriantys ar besiruošiantys kurti skulptūras Kaunui, sako: kaip gerai sugalvojau, paminklu perteiksiu žmogaus charakterį, veido bruožus, povyzą. Manau, kad vis dėlto yra gilesnių dalykų nei išoriniai. Paminklas iki šiol buvo sakralus, nepaliečiamas, žiūrimas iš šono ir tik pagarbiai, – tai veda iki tarybinių paminklų juokingumo. Dabar rakursas yra visai kitas, pakito santykis. Anksčiau egzistavo užsakovas, kūrėjas ir suvokėjas. Jie buvo labai atskirti. Dabar svarbiausias – ne užsakovas, o suvokėjas, tačiau kiti du irgi nepraranda savo svarbos. Užsakovas dabar turi būti aukšto lygio, o ne toks, kuris XIX a. asmenybės skulptūrai reikalauja to amžiaus stilistikos. Argi privalau diskutuoti su tokiu užsakovo komisijos nariu?! Komisijų nariai turi būti kompetentingi.

– Kaip vertinate Kauno bienalę? Ką įžvelgiate teigiama, o kas jums kliūtų kaip skulptoriui ir kaip žmogui, kuris galvoja apie miestą?

– Praktika ir teoriniai apmąstymai skiriasi. Kuo tarp jų yra didesnis atstumas ir įvairovė, tuo pasaulis turtingesnis. Pasaulis nėra sudarytas vien tik iš gerųjų arba vien iš blogųjų. Visa yra kartu. Esant tokiai situacijai, netgi dalykai, kurių realiai niekada nebus, turi labai didelę prasmę. Kartais dar didesnę prasmę turi tas kūrinys, kuris niekad nebus realizuotas, o ne tas, kuris yra padarytas ir iškart miręs. Man imponuoja menininkai, kurie kuria pačias save naikinančias skulptūras. Kaip tai įdomu! Architektai dabar, projektuodami pastatą, turi numatyti, kaip jis bus sugriautas. Tai nuostabu! Medicinoje yra atradimų, kaip implantuoti vieno žmogaus išskyras kitam žmogui, ir įrodoma, kokia iš to nauda. Tai mane žavi. Lygiai tas pat egzistuoja ir vizualiame pasaulyje, monumentuose. Esu atstatęs penkis suniokotus paminklus. Mane domino jų statymo, sugriovimo ir atstatymo istorija. Vieno atstatomo paminklo buvo ieškoma miestelyje, išrausiant visą jo žemę. Pasakysiu nepatriotiškai – man to išrausimo ženklai buvo įdomesni, įtaigesni, reikšmingesni, nei taip ir nesurastas paminklas. Nenoriu įžeisti žmonių – jie rengė rinkliavą, jie patriotai, bet man įdomesnis buvo išvagotas miestelis. Man įdomu ir tai, kaip okupantai stato paminklus okupuotose šalyse. Lietuvoje vienas vokiečių kareivis yra pastatęs paminklą laisvei. Dabar jis jau nugriautas. Galima ir sukeisti vietomis – labai įdomu, kaip okupuotieji stato okupantams. Arba tinkintieji – netikintiesiems, arba atvirkščiai. Tai labai įdomu ir paradoksalu.

Kauno bienalėje medžiagos išnaudojimas, papildymas ir sujungimas su istorija, nerealumas, akcentai, galimybės, procesualumas yra labai geri dalykai. Mane labai įdomiai veikia. Dauguma žmonių buvo įskiepyti sakralumu, o dabar aiškėja, kad yra ir laikinų, procesualių dalykų. Tai labai nervina pratusiuosius prie sakralumo: prie atseit neliečiamo paminklo įvyksta laikinas veiksmas. Kaip tai įdomu ir nuostabu!



NAUJAUSI KOMENTARAI

senstant

senstant portretas
ir liežuvis prie stiklo prišąla ...........

p

p portretas
niekada nepabostantis menininkas

varjotas

varjotas portretas
varjotŲ VARJOTAS IR MIESTO GĖDA
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių