Ar Lietuvoje užaugs savas Haris Poteris?

U.K.: K.Urba per mano knygos pristatymą kaip tik teigė, kad paauglių literatūra atsigauna – neseniai pasirodė naujas "Alma littera" paauglių konkurso trejetukas. Šis konkursas tikrai padeda paauglių literatūrai, gali būti – sutelkia visas knygas, ir praėjusiais metais, kai konkurso nebuvo, vėl buvo paauglių knygų badas. Dėl Metų knygos rinkimų man iš tiesų labai apmaudu. Sunku komentuoti, nes mano pačios knyga buvo viena iš pretendenčių, todėl gali atrodyti, kad tai mano asmeninė nuoskauda. Tačiau tikrai daug literatūros pasaulio žmonių taip pat išreiškė nepasitenkinimą. Noriu paaiškinti, ką reiškia šis konkursas – tai ne tik knygos rinkimai, apdovanojimai. Dalis šios akcijos – tai nemokamos geriausios knygos, skirtos dideliais biudžetais negalinčioms pasigirti mūsų bibliotekoms. Todėl man visų pirma apmaudu dėl bibliotekų ir tų paauglių, kurie ir taip skaito nedaug, o šiemet negaus nė vienos knygos. Girdėjau, kad bent viena knyga tiko komisijai, tačiau buvo nuspręsta, kad to neužtenka ir nuspręsta konkurso išvis neorganizuoti. O juk buvo galima paskelbti net ir vieną knygą – neorganizuoti konkurso, tiesiog paskelbti ją tam, kad bibliotekos galėtų ją gauti ir paaugliai gautų vertingos literatūros. Arba buvo galima prijungti paauglių knygą prie vaikų – kad ir vieniems metams. Sprendimų galėjo būti įvairių, ir man gaila, kad buvo pasirinktas šis.

– Ar galėtų Lietuvoje gimti naujas Haris Poteris?

R.Š.: Daiva Vaitkevičiūtė kadaise bandė rašyti sagą apie Marių Pietarį – manyčiau, tai buvo savotiškas, lietuviškas, Hario Poterio atitikmuo. Ir buvo visai įdomu – tik pritrūko aiškesnės raiškos ir tikslesnės koncepcijos. O šiaip norėčiau, kad Lietuvoje gimtų kažkas savita. Kodėl būtinai Haris Poteris?

A.C.: Tikiu, kad rasis gerų knygų paaugliams, kurios išpopuliarės ne tik Lietuvoje, bet ir bus išverstos į kitas kalbas.

U.K.: Jei norėsime naujo Hario Poterio, tada tikrai ne. O jei naujos populiarios knygos – o kodėl ne? Aišku, dėl kalbos pasaulinė sklaida šiek tiek sudėtingesnė, bet skandinavų rašytojai jau parodė, kad tai ne kliūtis. Tad gimti visada gali. Man rodos, svarbiausia – autentiškumas. Nereikia norėti parašyti populiariausią knygą, nes populiarumą lemia ir sėkmė, ir netikėtumas – ne tik talentas. Geriau yra norėti parašyti tiesiog tikrą istoriją, kuria tiki.

– Paaugliai yra labai kritiška auditorija. Galbūt todėl tiek mažai autorių imasi kurti paaugliams? O galbūt rašytojai nerašo, nes paprasčiausiai bijo, kad knyga liks nepastebėta: juk šiandien paaugliai net per gatvę eina neatplėšdami akių nuo išmaniųjų įrenginių?

R.Š.: Kritikos bijoti nereikia, ji tik padeda. Ne veltui sakoma – džiaukis ne tais, kurie tave liaupsina ir giria, nes iš to jokios naudos, o dėkok Dievui už tuos, kurie tave peikia. Problemiška tai, kad daugelis kritiką priima asmeniškai arba suvokia ją kaip į asmenį, o ne į konkretų kūrinį nukreiptą dalyką. Paaugliai nėra kritiškesni už kitas skaitytojų grupes: galbūt jie tik linkę aiškiau išsakyti tai, ką galvoja.

Ir tikrai ne išmanieji įrenginiai kalti, kad knyga nepastebima. Jie galėtų, sakyčiau, netgi padėti. Juk ir išmaniuosiuose skaitomos knygos. Vyksta knygų sklaida, reklama. Ne mes esame technologijų įrankis, o jos – mūsų įrankiai. Taigi tegu ir būna.

A.C.: Rašant tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, visuomet yra baimės ir rizikos, kad knyga liks nepastebėta ar neįvertinta. Prie pasakymo "jei gali nerašyti – nerašyk" pridurčiau ir "jei bijai rašyti – nerašyk". Rašant paaugliams nereikia vengti sunkių temų – išsiskyrimų, ligų, liūdesio, mirties. Paauglystė – be galo sudėtingas laikas, paaugliai domisi ne tik pirmąja meile, madingais drabužiais ir išmaniaisiais įrenginiais.

U.K.: Nesakyčiau, kad paaugliai kritiškesni už suaugusiuosius. Kaip ir nesakyčiau, kad jie labiau už suaugusiuosius prilipę prie išmaniųjų įrenginių. Visi mes, deja, prie jų prilipę, tad negalime kaltinti paauglių. Kai pakeliu akis oro uoste ar autobuse, visi esame įsmeigę akis į telefonus, aš ir pati jau porą metų nebepaleidžiu telefono iš rankų. Net jei pačiai tai nepatinka.

– Kas lemia tai, kad vaikams rašančių kūrėjų tikrai netrūksta, o paaugliai šiuo klausimu šiek tiek užmirštami?

R.Š.: Abejočiau, ar vaikų literatūros kūrėjų yra pakankamai. Tiksliau, pakankamai naujų, įdomių, savitų. Senieji autoriai dažnai eina savo pramintomis pėdomis ir niekuo nebenustebina, o nauji vardai ne visada pateisina savo ambicijas. Didelis mėgėjiškos literatūros srautas pasižymi amato neišmanymu – nevaldo kalbos, gramatikos, kirčių, neišmano teksto struktūros, kūriniams trūksta logikos, iliustracijos – kičinės ar atvirai mėgėjiškos. Taigi ir estetiškai bei meniškai vertingą vaikų literatūros knygą nėra lengva išrinkti. Paaugliai nėra užmiršti, tik, kaip sakoma, ne visi metai – derliaus metai. Jeigu šie – prastesni, kiti gali būti gausūs.

A.C.: Išties tradiciškai daugiau dėmesio skiriama vaikų literatūrai. Nepaisant, kad šiemet paauglių literatūrai neskirta nominacijų, manau, kad apie paauglių literatūrą kalbama vis garsiau, leidyklos jai skiria vis daugiau dėmesio, tad galiausiai daugės ir gerų, išliekamąją vertę turinčių kūrinių.

U.K.: Galbūt paaugliai – tiesiog dinamiškesnė auditorija. Jų mados, interesai keičiasi greičiau. Rašytojas turi nuolatos jausti, kuo gyvena dabartiniai paaugliai, kad galėtų parašyti jiems įdomią knygą, kai vaikai, atrodo, visada buvo panašūs.