Ar Lietuvoje užaugs savas Haris Poteris?

Šiuo metu vykstančiuose 2016-ųjų Metų knygos rinkimuose tarp nominančių nėra paaugliams skirtų kūrinių. Lietuvių autoriai ignoruoja paauglius? O gal ši situacija laikina?

Ieškodami atsakymo kalbinome rašytojas Renatą Šerelytę (R.Š.), Akviliną Cicėnaitę (A.C.) ir Unę Kaunaitę (U.K.), kurių paaugliams skirtos knygos buvo nominuotos ankstesniais metais. Kūrėjos nusiteikusios optimistiškai ir tiki: paaugliams skirtos lietuvių autorių knygos galėtų pretenduoti ir į tarptautinį pripažinimą.

– Rašote paaugliams. Kuo skiriasi rašymas paaugliams nuo rašymo suaugusiesiems?

R.Š.: Manyčiau, niekuo. Reikia tokios pat atsakomybės ir tokios pat disciplinos.

A.C.: Kai apčiuopi savo temą, kai išgirsti, apie ką kalbės tavo kūrinys, tampa nebe taip svarbu, ar tai rašymas paaugliams, ar suaugusiesiems. Netrukus pasirodys mano pirmoji knyga suaugusiesiems. Ją kurti man buvo sunkiau nei ankstesnes knygas paaugliams, bet tai tiesiog galėjo nulemti ir pasirinktos skaudžios knygos temos.

U.K.: Kartu ir niekuo, ir daug kuo. Bent man atrodo, kad rašydamas jaunesniems – tiek paaugliams, tiek vaikams – jauti didesnę atsakomybę. Turi suprasti, kad tavo rašymas kur kas labiau formuoja jauno nei suaugusio žmogaus mintis.

Daiva Vaitkevičiūtė kadaise bandė rašyti sagą apie Marių Pietarį – manyčiau, tai buvo savotiškas, lietuviškas, Hario Poterio atitikmuo.

– Kas sunkiausia rašant paaugliams?

R.Š.: Vaikų ir jaunimo literatūrai labai svarbus adresatas. Žinoti, kam rašai. Todėl neužtenka prisiminti savo vaikystę ar paauglystę – reikia žinoti, koks yra šiuolaikinis vaikas (paauglys), kas jam rūpi, dėl ko jam skauda širdį ir dėl ko neskauda. Kita vertus, nereikia jiems pataikauti, būti madingam ir aktualiam – mados ir aktualijos greitai pasensta.

A.C.: Jau ne kartą esu minėjusi, kad itin svarbu nemoralizuoti, nekalbėti iš aukšto. Išlaikyti atvirumą pasauliui ir dar galbūt nebūti pernelyg suaugusiam.

U.K.: Pataikyti. Sukurti veikėją, kuris tikrai būtų toks kaip skaitytojas ar bent toks, su kuriuo jis galėtų susitapatinti. Laimei, bent kol kas rašyti paaugliams man dar neatrodo sunku, o kaip tik įdomu ir prasminga. Matyt, dar palyginti neseniai tą laikotarpį pati perėjau.

– Vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba teigia, kad Lietuvoje yra labai bloga paauglių literatūros situacija. Aš dar pridurčiau, kad renkant 2016-ųjų knygą nenominuota jokia knyga Paauglių kategorijoje. Kaip tai pakomentuotumėte?

R.Š.: Kada Kęstutis Urba taip sakė? Jeigu prieš porą metų, tada galbūt... Bet pastaruoju metu situacija gerėja. Atsiranda naujų autorių, žinoma, ne be leidėjų nuopelno (turiu omenyje leidyklos "Alma littera" skelbiamus paaugliams skirtos literatūros konkursus). Praėjusiais metais Metų knygų penketuke figūravo tikrai dėmesio vertos, stiprios paauglių literatūros knygos. O tai, kad šiais metais paauglių penketukas nenominuotas, paaiškinti paprasta. Knygoms pritrūko estetinės ir meninės vertės, o kartelės nuleisti nenorime, nenorime rinkti silpnų autorių. Juk tai, kad Metų knygos perkamos ir dovanojamos bibliotekoms, rekomenduojamos kaip meniškai vertingos, įpareigoja.

A.C.: Pastebėčiau, kad 2015 m. paauglių literatūrai buvo  sėkmingi. Metų knygos rinkimuose buvo galima rinktis iš stiprių kūrinių. Paauglių literatūra Lietuvoje – vis dar stiprėjantis reiškinys, jai įsitvirtinti, o svarbiausia – būti pripažintai – reikia laiko.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių