Ar lietuviškas kinas rūpi tik žiūrovams?

Apie tai, kaip galima būtų išspręsti Lietuvos kino problemas, kiek romantikos yra kine ir apie naujausią projektas, kai Lietuvą kuriam laikui teko paversti Japonija, – pokalbis su K.Drazdausku.

– Ar lietuviams kinas apskritai svarbus?

– Manau, kad lietuviai vaikšto į kiną ir žiūri lietuvišką produkciją. Nemėgstu apibendrinimų, jie visados paslepia niuansus, bet žiūrint į makroekonominius rodiklius, Lietuvoje kino žiūrimumas palaipsniui auga, nors dar nesame pasiekę Vakarų Europos vidurkių (Vakarų Europoje vienam gyventojui tenka po dvi ir daugiau kino peržiūras, Lietuvoje vienas gyventojas per metus pažiūri vieną filmą). Kita vertus, pas mus tragiškai trūksta kino salių. Žinant, koks yra kino teatrų prieinamumas regionuose, naivu būtų tikėtis, kad pasieksime tuos Vakarų Europos rodiklius, jei žmonėms į kiną reikia važiuoti 60–80 km. Atsižvelgiant į esamą situaciją, viskas neblogai: kino žiūrime kokius tris kartus mažiau nei Britanijoje ar Vokietijoje, bet ne taip ryškiai mažiau kaip kai kuriose Centrinėse Europos valstybėse. Be to, faktas, kad lietuviškus filmus lietuviai žiūri. Tad perspektyva gera: ilgainiui gerės ir kokybė, ir pasiūla.

– Iškėlėte problemą, kad mažuose Lietuvos miestuose ir rajonuose kinas – nepasiekiamas. Vystote projektą, kuris leistų kino filmus matyti ir periferijoje. Papasakokite apie tai.

– Projektas yra gan kompleksiškas. Problemą iškėlėme apie 2013 m. Atlikome keletą tyrimų, vieną jų – labai platų ir gilų, įvairiais pjūviais: socialiniais, ekonominiais, kultūriniais. Viena idėjų – per visus regionus turime daugybę restauruotų kultūros namų, daugiafunkcių centrų ir pan. Kitaip tariant, krūva europinių pinigų investuota į namus ir jiems tiesiog trūksta turinio. Tie namai gražūs, tvarkingi, švarūs. Ten vyksta vietiniai renginiai, yra visos sąlygos rodyti kiną, tik nėra aparatūros, profesionalių platintojų. Viena minčių – įtraukti savivaldybes, kurios turi tuos kultūros centrus ir, atsižvelgiant į gyventojų tankį bei kitus parametrus, sukurti kino salių tinklą. Skaičiavome, kad turėtų būti bent 15–17 tūkst. gyventojų, kad vertėtų turėti stacionarų kino teatrą. Klausimas – kiek tai apsimokėtų. Tačiau tai kritinė masė, be kurios kino teatras neišsilaikytų. Sukūrus kino tinklą, būtų galima atitikti "Europecinemas" (organizacijos, kuri remia europinio kino platinimą) kriterijus ir būti iš dalies dotuojamiems iš ES biudžeto.

Reikia trejų metų garantuoto finansavimo tam, kad būtų sukurta infrastruktūra ir prasidėtų pati veikla. Dar vienas dėmuo – profesionalūs platintojai. Neužtenka vien įsteigti kino teatrus, nes vietiniuose taškuose nėra resursų, kurie mokėtų rasti kino turinį, ištirti savo rinką, jai pritaikyti ir pan. Siūlėme centralizuotą sprendimą, kad būtų platintojų branduolys, kuris užtikrintų kino filmų patekimą į tuos atskirus taškus, ir tada užtektų grynai techninio personalo, kad kažkas galėtų atidaryti salę, suleisti žiūrovus ir pan.

Žinant, koks yra kino teatrų prieinamumas regionuose, naivu būtų tikėtis, kad pasieksime tuos Vakarų Europos rodiklius, jei žmonėms į kiną reikia važiuoti 60–80 km.

– Tai techniniai dalykai, bet kalbama, kad yra labai didelis atotrūkis tarp mažesnių ir didesnių miestų. Kokį kiną jūs siūlytumėte? Žiūrovą edukuotumėte ar jam pataikautumėte?

– Treji metai buvo numatyti ne tik techniniams parametrams, bet ir edukacinėms veikloms, auditorijai parengti. Pirmus metus, be abejo, reikėtų atlikti daug šviečiamosios veiklos, vežtis ten aktorių ir režisierių, lavinti žmones, sakyti, koks kinas ir kodėl yra gerai, o koks kinas – galbūt ne. Siūlytume įvairų kiną. Žmonės turėtų galimybę matyti ir tuos filmus, kurie rodomi didžiuosiuose miestuose, tačiau tinklui tai būtų kaip antrinė veikla, o tikslas – lietuviškos ir europinės produkcijos rodymas.

Yra nuomonė, kad regionuose visi visko nori už dyką, niekas už nieką nenori mokėti, o perkamoji galia – nulinė. Iš tikrųjų nėra visai taip. Respondentai, kurie mūsų tyrime atsakinėjo į klausimus, yra pasiruošę mokėti normalius pinigus už tas paslaugas. Nekalbame, kad bilietas kainuos 6 eurus, kaip Vilniuje, tačiau 3–4 eurai psichologiškai yra tokia suma, kurią žmonės pasiruošę mokėti. Tyrimas rodo, kad jei bilietas kainuotų 3 eurus, apie 70 proc. žmonių į filmą nueitų du kartus per mėnesį. Į tokį rodiklį žiūriu skeptiškai, nes man tiesiog nerealu, kad taip iš tikrųjų būtų, bet noras vis dėlto yra. Manau, kad su tokiais duomenimis per trejus metus galima parengti auditoriją ir atsisakyti valstybės dotacijų.