Apie rašytoją, kuris niekada nenorėjo būti suprastas visų ir visur

Galimybę susipažinti su kūriniu bei jo autoriumi taip pat turės ir kauniečiai – su jais rašytojas susitiks vasario 28-ąją 17.30 val. Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. "Be penkių pasaulio pradžia" – jautrus per šešerius metus parašytų tekstų rinkinys, kuriame gausu autentiškos ir nesuvaidintos dvasinės nuogybės.

M.P.E.Martynenka necenzūruodamas savųjų patirčių dalijasi istorijomis apie gyvenimą vienuolyne, laiką, praleistą gydymo įstaigose, gaminant fejerverkus sudegintus namus, komplikuotus santykius su tėvu, įvairiose skirtingose darbovietėse pamatytus žmones ir išjaustas emocijas. Su autoriumi kalbėjomės apie jo pavienių tekstų virsmą knyga, meilę literatūrai ir teatrui, kūrybinį procesą ir didžiausius būties malonumus.

– Ilgokai savo mintimis dalijaisi socialiniuose tinkluose, rašei tinklaraštį. Kaip gimė idėja savuosius tekstus perkelti į popierių ir pristatyti kaip knygą?

– Pradėjau nuo performatyviosios literatūros – slemo. Kūriniai buvo sakytinio žanro. Tuo užsiėmiau maždaug šešerius metus. Man pačiam tie tekstai atrodė vienkartiniai, praeinantys – skirti tik tam vakarui klube ar bare. Po kiek laiko vis daugiau žmonių pradėjo klausinėti, ar galėtų kur nors pasiskaityti mano kūrybos. Galiausiai pradėjau juos kelti į tinklaraštį. Vėliau pradėjau bendrauti su leidykla. Gal ir nebūčiau sumanęs leisti knygos, bet aplinkinių raginimai ir padrąsinimai atvedė iki šio sprendimo.

– Esi minėjęs, kad knygoje "Be penkių pasaulio pradžia" esantys tekstai parašyti per maždaug šešerius pastaruosius metus. O kiek užtruko nuspręsti, kuriuos jų publikuoti knygoje, kaip išdėstyti?

– Visas darbas, kad kūriniai taptų knyga ir įgytų struktūrą, sakykime, stuburiuką, truko apie pusę metų.

– Ar kurie nors iš parašytų tekstų tau pačiam yra brangesni negu kiti?

– Galbūt ne brangesni, o intymesni. Knygoje yra tekstų, kurie niekada nebuvo publikuoti tinklaraščiuose, kultūrinėje periodikoje ar atlikti per poezijos slemus. Dėl jų buvo daug vidinės sumaišties, abejonių. Dar ir dabar negaliu pasakyti, ar sprendimas juos įtraukti į knygą buvo teisingas.

– Ar rašant tekdavo išgyventi kūrybinių kančių, pavyzdžiui, įkvėpimo prasme užplaukti seklumą arba svarstyti, kaip užrašyta ir paviešinta istorija gali paveikti kitus joje dalyvavusius asmenis?

– Jei kalbame apie vadinamąjį kūrybinį bloką ar rašytojo bloką, tai šiais dalykais netikiu. Dėl to, kad visos meno šakos visų pirma yra darbas ir pastangos, o ne mistiškas mūzų įkvėpimas ar pavienius asmenis užplūstantis kūrybinis įkarštis. Galbūt būčiau patyręs neigiamų potyrių, jei būčiau užsibrėžęs sau tikslą būtinai kurti kasdien ar atsižvelgti į kažkokią kvotą. Bet kūriau vedamas noro pasidalyti tuo, kas įstabu ar nuostabu šiame pasaulyje, kas sukrečia, paveikia. Jei tokių dalykų nebūdavo, tai tiesiog nerašydavau. Dėl asmeninio gyvenimo detalių paviešinimo dažnai suabejodavau. Tam tikro ekshibicionizmo knygoje esama. Manau, kad jei kalbu apie pasaulį ir gyvenimą tokius, kokius juos patiriu, neteisinga būtų imti ir kastruoti, cenzūruoti, išbraukti kurias nors dalis.

– Beje, ar visos knygoje sudėtos istorijos, kurias pasakoji pirmuoju asmeniu, nutiko tau pačiam?

– Taip. Aišku, kai kurie tekstai parašyti juoko dėlei, bet manau, kad tikrai akivaizdu, kurios dalys yra komiška išmonė, jų tikrai nesupainiosi su tikrove.

– Ar kurdamas galvoji apie konkretų skaitytojo, kuriam skiri žodžius, prototipą?

– Ne, niekada. Jei galvotume apie kažkokią tikslinę auditoriją... Tai veikiausiai būtų žmogus, su kuriuo kalbėčiausi ir kurio klausyčiausi savo kasdienybėje. Bet čia išskirti konkretaus modelio ar tipažo irgi neįmanoma – kasdien susitinku ir bendrauju su įvairaus plauko žmonėmis.

Visos meno šakos visų pirmiausia yra darbas ir pastangos, o ne mistiškas mūzų įkvėpimas ar pavienius asmenis užplūstantis kūrybinis įkarštis.

– Bent jau aš, skaitydama tavo knygą, vietomis jausdavausi atradusi ir šiek tiek kitų autorių, pavyzdžiui, Charleso Bukowskio, Chucko Palahniuko įtakos. Galbūt yra kolegų rašytojų, kurių skaitymas tau padeda geriau rašyti? O gal esi iš tų kūrėjų, kurie vis dėlto labiau vertina senąją kartą – antikos filosofus, klasikus, o ne moderniosios literatūros atstovus?

– Klausydamas atsiliepimų apie kūrybą girdėjau, kad žmonės įžvelgia panašumų su Ch.Bukowskiu, Ch.Palahniuku, Allenu Ginsbergu, Davidu Sedariu, Kurtu Vonnegutu, Charlesu Baudelaire’u, Arthuru Rimbaud, dar su tam tikrais komikais ir t.t. Čia nesigiriu, anaiptol – jei galėčiau pasirinkti, norėčiau, kad tas mano braižas būtų unikalus ir nepanašus į nieką. Bet manęs nedirgina tie lyginimai. Tai turbūt atskleidžia lyginančiųjų literatūrinį pažinimą. Man brangūs autoriai, kuriais aš gėriuosi, yra Aldous Huxley, Johnas Fowlesas, Milanas Kunderaas, Ingmaras Bergmanas, Thomasas Mannas, Johnas Steinbeckas, Umberto Eco ir daug kitų. Bet negaliu pasakyti, ar yra žmonių, kurie padėtų geriau rašyti. Knygų skaitymas padeda išgyventi kitoniškus pasaulius, praplėsti akiratį. Neskaitau knygų tam, kad tobulinčiau savo paties rašymo įgūdžius. Tai būna nebent šalutinis skaitymo produktas. Skaitau dėl to, kad tai teikia malonumą ir tikiu, kad yra prasminga.

– Tavo kūryba – iki skausmo atvira, tikra. Ar nebuvo baisoka taip apsinuoginti prieš skaitytoją, likti nesuprastam?

– Atvirumas išprovokuoja atvirumą. Man regis, šie nuogumo momentai yra vienas nuostabiausių dalykų. Baimės dėl nesupratimo nejaučiau. Niekada neturėjau ketinimo būti suprastas visų ir visur. Tam tikra prasme tai yra nusiginklavimas, tačiau taip nusiginklavus tų ginklų prieš tave jau kaip ir nebepanaudos, nes juos jau panaudojai pats.

– "Be penkių pasaulio pradžia" viršelyje prie pavadinimo yra prierašas, tarsi pažadas skaitytojui "tekstai malonumui sužadinti". O tau kas dar (suprantama, be kūrybos) dažniausiai suteikia malonumą?

– Daugelis dalykų, juk ir patys malonumai yra visokiausi – estetiniai, kūniški, dvasiniai, protiniai... Vienas didžiausių malonumų man vis dar yra mylėjimasis. Turiu omenyje ne vien sueities momentą, bet kūnišką artumą, švelnumo akimirkas, žavėjimąsi ir džiaugsmą dėl kito fizinio artumo. Gėriuosi literatūra, teatro slėpiniu, muzika. Fizinis aktyvumas suteikia daug džiaugsmo, laimė, kad akademijoje tam skiriamas didelis dėmesys. Galbūt didžiausias malonumas, jungiantis juos visus, yra bendrystė. Meninė, kūniška, dvasinė, protinė, emocinė... Bendrystė su kitais žmonėmis.

– Dabar tavo gyvenime didelę laiko dalį užima ne tik rašymas, bet ir teatras. Ar galimas toks scenarijus, kad meilė vaidybai galėtų išstumti / pakeisti meilę rašymui? Beje, kaip tau – ir literatūros, ir teatro kūrėjui atrodo, kas bendro tarp šių saviraiškos krypčių ir kokie jų skirtumai?

– Šios sritys papildo viena kitą. Nė viena iš jų nėra savitikslė, t.y. neužsiimu tomis veiklomis vien dėl jų pačių. Tai būdai dalytis, mokytis, priimti ir duoti. Teatras nuo organizacinių reikalų iki užkulisinių intrigų yra kolektyvinė kūrybos šaka. Čia beveik neįmanoma ko nors pasiekti vien individualiu darbu. Literatūra – atvirkščiai. Aišku, ir vienur, ir kitur yra išimčių. Galbūt žodį "meilė" čia pakeisčiau žodžiu "laikas". Bet jei pamatyčiau, kad šiame pasaulyje galiu prasmingiau būti ar dovanoti jam daugiau gėrio per grynai kurią nors vieną šių sričių, nemanau, kad būtų prastas sprendimas pasilikti vien prie jos.

– Tavoji gyvenimo istorija, sakant banaliai, verta romano – pradedant komplikuotais santykiais su tėvu, baigiant nelaimingu atsitikimu, kurio metu sudeginai savo namus... Gal visi šie išgyvenimai buvo duoti tam, kad kažko išmoktum ir mokytum kitus? Jei taip, ko jautiesi išmokęs?

– Aš neskelbiu tiesų. Aš nenoriu nieko įrodyti. Mano žodžiai yra istorijos. Mano tiesa yra klausinėjimo procesas. Mano manymu, atsakymas nėra baigtinis teiginys. Kaip ir gyvenimas nėra baigtinis, kol neužsibaigia mirtimi. Tai yra procesai, gyvi ir kintantys. Visi mūsų atsakymai yra išvados. Išvados pasiekiamos ten, kur pavargstama galvoti. Visi mūsų atsakymai pasibaigia klausimais.

– Vis dėlto, jei turėtum tą stebuklingą galimybę ką nors savo praeityje pakeisti, ar keistum?

– Nežinau, koks būtų mano gyvenimas dabar, jei praeityje pakeisčiau kurį nors vieną dalyką. Galbūt tai turėtų siaubingą atatranką. Gal tai, ką pakeisčiau tam, kad būtų geriau tuo metu, šiandien būtų išsirutulioję į visišką fiasko.

– Viename savo tinklaraščio tekstų rašei: "Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad įprasta žmonių sueitis trunka trumpiau nei vidutinis verksmas ar rauda. Kaip rūšis, mes verkiame ilgiau nei mylimės." Kaip manai, ko reikėtų, kad ši statistika pasikeistų? O gal jau žmogaus prigimtyje užkoduota lemtis dažniau raudoti ir rečiau mylėti(s)?

– Nemanau, kad žmogaus prigimtis yra fiksuotų faktų rinkinys. Kalbant ir apie kiekvieno individualią prigimtį, ir mūsų, kaip rūšies. Kad ta statistika pasikeistų, reikėtų paprasto dalyko – vienus dalykus daryti ilgiau, o kitus sutrumpinti.