Aktorė su Dievo karvyte ant skruosto | KaunoDiena.lt

Aktorė su Dievo karvyte ant skruosto

Šią savaitę aktorė Olita Dautartaitė švenčia 75 metų sukaktį.

Kai bendrauju su aktore Olita Dautartaite iškilminguose (žybsint patetikos kibirkštims) ar kasdienybės jaukaus paprastumo persmelktuose renginiuose, biografinių ir istorinių sukakčių minėjimuose, viešinant įvairaus rango kūrėjų veikalus, ramiai kalbamės įsitaisę metaliniuose ar stangraus oro pritutintuose ratuose, viskas nelauktai įgauna vertę ir prasmę.

Tokį virsmą galima paaiškinti Olitos gebėjimu dalyvauti visa esatimi, kad ir kas pokalbyje būtų iškelta: Vydūno imperatyvas – svarbu būti apribotam, kad taptum vertas meilės, ar daržininko rūpesčiai – kokio ilgio moliūgo ūsai turi būti kruopščiai nuskutami.

Aš niekados nesirūpinau, nesidomėjau, kokią kertelę užėmiau ar užimu vidiniame artimųjų ar tolimesniųjų pasaulyje, – tai jos prisipažinimas.

Per bendravimus su Olita aiškėjo, kad ji turėjo per visą savo siekių, saviugdos, klastingai jaukią kasdienybę, kūrybinių rūpesčių aukštumas ir žemumas ištverti kelis dieviškus ir ne vienintelį rūstų išgyvenimą, kurie jai atvėrė ne tik pasaulio, bet ir asmenybės savitumo (esi vienintelė per visą laiko ir erdvės begalybę) slėpinius.

Vienas nuostabiausių iš tų slėpinių – ne tik kiaurai verianti savistaba, bet ir jutimas, kad tave kažkas atidžiai išnarsto po kaulelį nuo pat pradžių pradžios.

Kurį laiką toks jutimas trikdo, tačiau netrukus lyg maldoje padėkoji už prieraišumą, ištikimybę, galią, kuri padeda ryžtingai ir kruopščiai viską savyje išgryninti iki permatomumo (ne visaregybės).

Mudu apie tai tik užsimindavome.

"Bet kūryboje – nuo laimėjimų iki pralaimėjimų, nuo abejonių savo gebėjimais iki visagalio svaigulio, nuo pašnekesiuose šmėkštelėjusių minčių šešėlių – gal pati save paklaidinau, gal kiti paklaidino – nepastebėdavau bejėgiškumo."

Tokiais įžvalgų atvejais atsiskleisdavo Olitos (ir kaip aktorės) užkeriama tylos galia. Jos išsivadavimo iš slegiančių abejonių tyla. Jos atradimų ir atradimų tylos etc. Tyla aktorei buvo ne tik atsiribojimas nuo realybės akinančio žėrėjimo ar nukryžiuojančios realybės tamsos.

Kuo gali tapti tyla – sunku įspėti.

Kūrėjams ji gali tapti vaivorykštėmis, muzika, likiminėmis mintimis, net žiauriu (prieš kitus ir save) maištu.

Kiek esu pastebėjęs, Olitai tyla dažniausia tapdavo gailesčiu. Savigaila aktorės nekamuodavo, tik skatindavo bejėgiškumą.

Šiandien galima sutikti atkaklią, žūtbūtinumu apgaubtą kartą, kurių dvasinio pasaulio nepalietė tyla.

Jiems nežinoma būsena, kada staiga didėja pasaulio slėgis (dažniausia tuštuma – dvasioje), neturi jėgų nei teisės pasipriešinti net skaitmenine išmintimi, neturi teisės nei galimybių atsitraukti, ištarti bent vieną žodį (nebūtinai burtažodį).

Šiurpiausia, kad ta tuštuma atriboja nuo Tylos, kurioje esi įspėjamas visomis galiomis atverti savyje galimybę pasinaudoti tais dar neatskleistais slaptingais pasitikėjimo valia, kilnumu, grožiu, tiesa, gėriu klodais.

Per laiką aktorėje, kartu ir žmoguje, man aiškėjo nuostabi savastis – turėti galimybių tyloje įsižiūrėti savin, stebėti save ne tik savimeilei, bet ir vis naujam ir naujam atradimui – pirmiausia to pasaulio, kuris per žmogaus slėpiningą pašaukimą neturi pabaigos.

Buvau numatęs visa tuo pasinaudoti kalbant apie Olitą Dautartaitę teatro magiškoje erdvėje.

Ypač gundė pasitelkti, Tomo Sakalausko žodžiais tariant, kalbantį mįslingą Sfinksą – Juozą Miltinį ir per jo teatrines mintis, kuriose aiškėja svarbiausia – žmogų ne teisinti, ne teisti, bet suprasti.

"Turi atrasti vertybes, kurios tave išlaiko vis aukštesnių vertybių lygyje. Atrandi – nustembi, išmuša iš vėžių, įeina į tavo pasaulį, tave sudinamina. Pasidarai keistas ir laimingas. atradimai ne tokie dažni. Išjudina tave, nerimu užkrečia. Atradimas – sužinojimas: taip ir kartu ne taip, kaip tu kad manei. Atrandi vertingesnį už save. Kur jį dėti? Reikia išmokti susikalbėti su savimi... Esmę pasieki tada, kai supranti, kad menas – nuolatinis atgimimas (T.Sakalauskas. "Monologai").

O.Dautartaitę ne kartą mačiau laimingą, ypač tada, kai sutapdavo jos, aktorės, ir greta esančiųjų tiek teatre, tiek kultūros namuose, mokyklose, tiek klausančiųjų radijo laidų, paslaptingieji dvasiniai virpesiai, papildantys vieni kitus iki giluminių imlumų ir suvokimų.

Jei per monologo įtampą pasigirsta plojimai, regis, stabteli širdis, visą esybę sugniaužia jutimas – paklydau, atitolau nuo tos slaptingos aktoriaus galios, užkerinčios greta esančius.

Olita mūsų pokalbiuose retai paliesdavo žmogaus estetinę patirtį, aktoriui atskleidžiant gyvenimo tiesas ir netiesas net kasdieniuose pokalbiuose, kur irgi galimas suvokėjo kongenialumas, tai yra dovana, prilygstanti aukščiausiai premijai.

Olita yra suminėjusi man, vidutiniškam teatro magijos žinovui, mįslingą aplodismentų jutimą:

"Jei per monologo įtampą pasigirsta plojimai, regis, stabteli širdis, visą esybę sugniaužia jutimas – paklydau, atitolau nuo tos slaptingos aktoriaus galios, užkerinčios greta esančius.

Užkerėtieji neploja.

Tik įsigali gili, atidi, skatinanti išsilaisvinti iš viendienystės jėga, ir jaučiant visos esaties virpesį, vyksmo begalybę savyje.

Net atrodo, kad ištariami žodžiai yra ne kūrinių autorių, bet slaptingų aukštumų, kurių besparniai nepasiekia.

Tokiais atvejais užkerėti gali ir vienintelis žodis.

Tas vienintelis, kuris gali atverti klausančiam, ką nutylėjo kalbantysis."

Niekados neužmiršiu Olitos nuoširdumo pokalbiuose, kuriuose atsiskleidžia tikslingumas be tikslo (tai I.Kanto tiesa, – pabrėžė aktorė). Tikslingumas be tikslo visados, ir šiandien, nepaisant slegiančių ar palaiminančių būsenų, sėkmių ar pralaimėjimų, džiaugsmo ar negandų, kurių, regis, kiekvieno žmogaus gyvenime klostosi po lygiai. Tik negandas, praradimus, tamsumas prisimename ilgiau, patvariau.

Kodėl ilgiau ir patvariau?

Olita patylėjusi ištarė – sunku atsakyti.

Gal todėl, kad dvasia yra aukščiau jausmų?

Gal... Tačiau aktorės likimas turėtų atsakyti kitaip, nekreipiant dėmesio į šlovės pagundas ne tiek kūno, bet ir dvasios nuovargį, šmėstelėjus minčiai – vis dėlto mano gyvenimas nespės išsipildyti... Ne tik dvasininkų, bet ir kitų ganytojų, juolab aktorių, savimonėje (savivertės reiklumu) kartais girdime žodį – pašaukimas. Mudviejų pokalbiuose šito sakralaus žodžio nebūdavo, nors mintyse – tikiu – jis iškildavo. Olitos prisipažinimuose ryškiausias lieka kategoriškasis "reikia".

Reikia – pareigos aureolė. Tiesmukiau tariant – valios viešpatystės ženklas. Gaila, kad mudviejų pokalbiuose ilgėliau nestabtelėdavome prie šio griežto žodžio (gal todėl, kad jis negailestingai atidengia vaikėziškas mano ydas).

Ir anapusinio daiktavardžio įkvėpimas pokalbiuose neliesdavome. Tikriausiai ne todėl, kad Juozas Miltinis tąjį tranzityvųjį daiktavardį buvo savo laiku išdėjęs į šuns dienas.

Greičiausiai todėl, kad aktorė kūrybinio polėkio akimirkomis yra išgyvenusi nuostabią būseną, kada, regis, be savų pastangų dalyvauja kitos slėpiningos galios. Juk kūrybos psichologija tokios būsenos neįvardija tvirtai ir aiškiai.

Svarbiausia – tokia būsena yra.

Ir dera ją priimti kaip dovaną, skirtą už atkaklų, darbštų, viltingą siekį – gal tobulumo...

Kaip atgaivos gūsį priimi tokią dovaną, nuščiuvus kūrybinio sūkurio gaudesiui, sunkiai alsuojant ne tik orą, bet ir nuovargį bei apkartusį nepasitenkinimą.

Aktorės atvirume pajutau skaudų nesaugumą.

Nedrįsau paklausti – nejaugi išties kūrybos plevenime tyko skaudus nerangumas?

Ir tiktai spengianti tyla (vienišume, bemiegėje tamsoje, laikinumo šešėliuos) įspėja, kur tyko pavojai – prarasti, nusivilti (net savimi), išdrįsti išduoti net šventuosius, genialiuosius, kad taptum savo likimo ganytoja ir sargu.

Nelengva papasakoti kitiems, kas Olitai yra kalbanti tyla, tylos tyrumas. Ji niekados nepasakys – tai mano santūrumo, drovumo (pridursiu, kad Olita nusišypsotų – Dievo karvytės), dalis.

Ji niekada nepasakys – tai yra mano savivertės dalis.

Aktorė turi erdvią vietą artimųjų pasauliuose.

Ir Lietuvos teatro istorijoje turi vietą, apgaubtą ne lauro lapais ir paauksuotais žymenimis, bet tikėjimu:

neįmanoma mylėti šiandieninį pasaulį ir žmoniją visa esatimi, bet aš myliu;

neįmanoma tikėti neapykantos ir viendieniškumu užnuodytu gyvenimu, bet aš tikiu su viltimi;

neįmanoma aukotis, kad būtų išsaugotas žmoguje dieviškumas, bet aš ryžaus apginti dieviškumą žmoguje;

neįmanoma susigrąžinti iš praeities žvaigždėtų, visagalybe jaunystės spindinčių tolių, bet aš visados stengsiuos, kad mūsų esatyje, kad ir kokio pavidalo ji būtų Amžinybėje, visados šviestų ne iš Palių žaltvykslės, bet iš viršūnių žvaigždės.


Iš oficialios biografijos

Olita Veronika Dautartaitė (g. 1943 m. balandžio 15 d. Kaunas) – Lietuvos teatro ir kino aktorė, poezijos skaitovė, teatro režisierė.

1964–1976 m. Kauno lėlių teatro, 1976–2008 m. Šiaulių dramos teatro aktorė.

Sukūrė per 70 vaidmenų teatre ir septynis vaidmenis kine. Vaidino režisierių Algimanto Puipos, Andriaus Šiušos, Gyčio Lukšos filmuose.

1971–1976 m. pastatė spektaklių pačios įkurtuose vaikų lėlių teatruose Kaune ir 1977–1984 m. Šiauliuose. 2001 m. Los Andželo lietuvių teatre "Dramos sambūris" pastatė spektaklį "Raudokit svajonių debesys" (pagal M.K.Čiurlionį). 2004 m. ten pat pastatyta Juditos Vaičiūnaitės drama "Emilija Pliaterytė –  lietuvaitė karžygė".

Koncertuoja su valstybiniu kameriniu choru "Polifonija", berniukų ir jaunuolių choru "Dagilėlis", Šiaulių universiteto chorais. Skaito poetų Jono Strielkūno, Liūnės Sutemos, Bernardo Brazdžionio, Dalios Saukaitytės poeziją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių