Akis į akį su Kiukiu

Vaikų literatūroje vaiduokliukus, vampyriukus, nykštukus keičia įdomūs, savotiški personažai, kurių nepavadintume nei žmonėmis, nei gyvūnais, nei žaislais, tokie kaip: gugeliukai (V.Aleksandravičiūtė "Gugeliukai", 2010), puškučiai (P.Juodišius "Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis", 2009), puokiai (E.Valter "Puokiai", 2008), vavušeliai (I.Korschunow "Vavušeliai su žaliais plaukais", 2004), šmurliukas (Janosh "Šmurliuko istorijos", 2009), kliukliukas (A.Rimaitė "Kliukliukas, arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui", 2008) ir kt. Jie patinka vaikams savo keista išvaizda ir vaikišku charakteriu. Tokie personažai gali gyventi grupėje arba pavieniui – pastariesiems ypač reikia vaiko dėmesio, jie tiesiog peršasi į draugystę...

Sėkmingas ir, manau, perspektyvus mažeikietės teisininkės Vitalijos Lapinos debiutas vaikų literatūroje. Jos literatūrinė pasaka "Ar pažįsti Kiukį" (2013) pateko tiesiai į renkamų vaikų Metų knygų penketuką. Kuo būtent ši nauja knyga (ekspertų komisijos pastebėta) pripažinta kaip gera ir viliojanti skaityti vaikus ir jų tėvus? Knyga dedikuota autorės dukrai Lukai, tad joje daug realistinės tikrovės. Pasakojimui paįvairinti įpinta ir pasakiškumo motyvų. Visiškai suprantami ir realiai įsivaizduojami personažų poelgiai. Didelis knygos privalumas – dinamiškumas: pakankamai žaismingumo, įdomių situacijų ir humoro.

Pagrindinis knygos personažas – bevardis, neaiškios kilmės padarėlis, gyvenęs parke, nedidelėje oloje, vėliau gavęs vardą Kiukis, mat iš sutrikimo ėmė kiuksėti ("Tai priminė žmogišką žagsėjimą, bet Kiukis ne žagsėjo – jis kiukiškai kiuksėjo: kiukt... kiukt... kiukt...", p.22). Jį, besitaikantį lyžtelėti ledų, parke užtinka Luka. Sugėdinusi dėl vagystės ("Klausiu, kodėl imi ne savo?...", p.15) ir vis dėlto jo pagailėjusi, parsineša namo, ir šis tampa mergaitės pašnekovu, žaidimų ir eksperimentų draugu.

Įdomus tas Kiukis – mąstantis, kalbantis, bet menkai pažįstantis pasaulį, skaitytojams juokingas savo išvaizda (iliustratorė Irmina Dūdėnienė) – nedidelis gauruotukas, autorės pavadintas plaukuotu padarėliu. Jis – mielas ir smalsus (klauso savo naujosios draugės įsakymų; susigėsta dėl nežinojimo; tiria aplinką, kurioje gyvena), naivus (nežino, kas yra Gimtadienis, kodėl jis ateina, bet nepasirodo, nesėdi ir nesivaišina kartu su svečiais), draugiškas ir sumanus (susipažinęs su buto gyventojais – žiurke Pipse, kale Lekse, katinu Garfildu ir vandens lašeliu Sisida, klausosi jų istorijų ir, kol Luka būna darželyje, su jais bendrauja, sugalvoja įvairių pramogų, kartais ir ne visai tinkamų, pvz., išsikviesti "Elektros Bobą", "Šalčio Bobą"), gudrus (išmąsto: kol nepadovanota, dovana dar yra tavo; per daug kremo ant torto – nesveika, tad galima jo slapčia lyžtelėti iš nematomos pusės), išradingas (užjausdamas savo draugę, kurios mama negali nenusivežti prie jūros, sugalvoja pasidaryti namie... "jūrą", "smėlį" ir net "akmenėlius pakrantėje").

Įdomus Kiukio stebukliškumas: nematomas suaugusiesiems – "tik samanų kupstas" (p.15), o vaikams ir gyvūnams – gyva būtybė. Šiaip Kiukis gyvena kaip paprastas vaikas, vos ne jaunesnysis Lukos broliukas ar draugas. Jis jau nevienišas, naujoje bendrijoje tampa svarbus ir įdomus. Iš Lukos ir buto įnamių gauna trūkstamų žinių apie pasaulį, o kitiems patinka jo kūrybinis mąstymas, siūlomi žaidimai ir bandymai, sumanomi pokštai.

Pabendravusi su perskaičiusiaisiais knygą, sulaukiau prieštaringų nuomonių. Vieniems knyga pasirodė įdomi, nors ir be nuotykių. Užtenka įdomių situacijų ir epizodų, personažų įdomių charakterių. Buvo pasipiktinusių Lukos grubiu elgesiu su Kiukiu – pernelyg jam įsakinėja, vadovauja, taiko prievartą (šiurkščiai plauna galvą, plaukų džiovintuvu džiovina kailiuką, tepa žuvų taukais; ne itin švelniai moko, greičiau – verčia dainuoti).

Knyga neturi idėjos, kuria norėtų paveikti skaitytojus. Jos tikslas – leisti skaitytojui savo vaizduotėje susitapatinti su Luka ar kitu buto įnamiu ir pabendrauti, pažaisti kartu su Kiukiu (vaikams juk patinka smagūs dalykai!). Kita vertus, papasakota istorija turėtų padėti susimąstyti tėvams, kurie, pernelyg užsiėmę, mažai laiko skiria savo vaikams. O šie turėdami namuose tokį kiukį – savo pašnekovą ir žaidimų bendrininką – gali prisigalvoti ne vien kūrybiškų, bet ir pavojingų žaidimų...

Taigi autorei pavyko laimėti mažojo skaitytojo palankumą "pramoginiu" turiniu. Tačiau ne vienas tėvelis ir pedagogas pasiges knygoje kažko gražesnio, aukštesnio, prasmingesnio. Kai kam užklius ir personažų pokalbių stilius – vietomis jie padriki, su nemotyvuotais išvedžiojimais ir palyginimais, nereikalingomis detalėmis. Kažin ar vaikui tinka šiuolaikiniai stereotipai, pvz., "katinas neaukosiantis savo grožio miego laiko", p.79 (plg. madingą posakį "miegas yra geriausias moters grožio draugas"). Na, ir žiurkės Pipsės aiškinimai apie moterų nepastovumą meilėje bruka vaiko pasąmonėn abejotinas tiesas. Suabejoti galima ir knygos pavadinimu. Jis orientuoja į Kiukio paslaptingumą, tarsi Kiukio esmės pažinimas ir būtų knygos tikslas. Iš tikrųjų tikslas buvo tiesiog leisti skaitytojui padraugauti su Kiukiu – tikru ar įsivaizduojamu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių