A.Kaniava: labiau vertinantys pinigus Keistuolių teatre nepritapo

Aktorius ir bardas Andrius Kaniava save vadina hedonistu, labai mėgstančiu malonumus, o scenoje tikina patiriantis didžiulį kūrybinį pasitenkinimą.

“Tai yra kaip gydomasis dalykas nuo gyvenimo, nuo rutinos, nuo buities liūno”, - apie teatrą ir koncertus 1diena.lt kalba 45-erių Keistuolių teatro veteranas.

Pirmojoje pokalbio dalyje aktorius be kita ko vertina lietuvišką kiną, lygina senąjį Keistuolių teatrą su dabartiniu, prisimena, kaip „vogė“ dainas, taip pat išsako savo nuomonę apie, jo žodžiais, „uždarbiaujančius režisierius“.

 

Daugeliui jaunimo iki 30-ies pirmiausia esate pažįstamas kaip aktorius atlikęs šiaudinės kaliausės vaidmenį filme „Geltonų plytų kelias“. Iki šiol nusifilmavote devyniuose filmuose, tačiau visuomenei esate labiau žinomas kaip teatro aktorius. Atrodo, kad kinas ir televizija jūsų nesužavėjo. Kodėl pirmenybę vis dėlto teikiate teatrui ir muzikai?

Pirmenybę teikiu savarankiškai kūrybai. Savame teatre (Keistuolių teatre – red.past.) vis tiek esi savarankiškas, ką jau bekalbėti apie muziką ar apie savo autorinę kūrybą, kur esu pats sau ponas ir darau, ką noriu, o tie, kurie susirenka, priversti žiūrėti. Ačiū Dievui, kad atsiranda žmonių, kuriems tai patinka.

Teatras taip pat yra kūryba. Tai kūryba čia ir dabar. Aišku, yra viską valdantis režisierius, bet tą vakarą, kai tu išeini į sceną, esi atsakingas pats už save ir už tai, ką tu darai. Jeigu tu apsiš..., tai tu apsiš... pats, bet tu nieko nekaltinsi aplinkui. Ir patikėk, tai teikia labai didžiulį džiaugsmą, yra labai didžiulė dvasinė kūrybinė satisfakcija (pasitenkinimas – red.past.), kuri yra kaip gydomasis dalykas nuo gyvenimo, nuo rutinos, nuo buities liūno. Tai pasireiškia būtent teatre ir koncertuose. Koncertai yra pats laisviausias dalykas. Būdamas tos dienos polėkyje gali viską pakreipti vienaip, kitaip ar trečiaip, priklausomai nuo publikos, muzikos, oro, vietos ar dar kažko. Tai iš tikrųjų teikia didžiulį kūrybinį pasitenkinimą. O kadangi aš esu hedonistas, labai mėgstu malonumus, todėl tai man yra nesvetima.

Dabar kalbant apie kiną. Kinas yra nuostabu. Kaip ir visi artistai, niekad nepraleidžiu progos ten pasireikšti. Tiesiog galbūt taip susiklostė gyvenimas, kad savo metu nebuvau ten, kur reikėjo (būti – red.past.) arba pats nenorėjau... Taip gyvenime kartais būna.

Tai galbūt yra šioks toks nusivylimas dėl kino?

 

Ne, ne visiškai ne. Aš nesu iš tų, kurie sėdi ir „deda“ ant lietuviško kino, kad jis toks, anoks ar ketvirtas. Aš manau, kad mūsų kinas yra nuostabus, stiprus. Priklausomai nuo epochų, vienais metais jis buvo toks, kitais metais kitoks. Dabar mes turime šiandieninį mūsų kiną. Žiūrėjau Emilio Vėlyvio „Zero II“. Tai yra ultraprofesionalus darbas ir su baltu pavydu žiūrėjau į tuos žmones, kurie ten dirba.

Esate Keistuolių teatro veteranas - teatre dirbate nuo 1990 m. Matėte kartų kaitą. Ar labai pasikeitė senasis Keistuolių teatras nuo dabartinio?

 

Pasikeitė, ir pasikeitė į gerąją pusę. Tie laikai, kai mes buvome keturi, ir buvome patys sau šeimininkai ir viską tvarkėmės mažame jaukiame savo ratelyje, tie laikai jau tikrai praėjo. Dabar mūsų yra daugiau, automatiškai yra didesnė atsakomybė – tiek kūrybinė, tiek už žmones, kurie dirba teatre. Iš kitos pusės tai suteikia didesnes galimybes reikštis teatre, statyti didesnio masto spektaklius ir tai yra nuostabu.

Sakote, kad Keistuolių teatras pasikeitė, o kuo konkrečiau jis pasikeitė? Ar dabar dirbti į teatrą ateina kitokie žmonės, ar pasikeitė pats požiūris į darbą, ar dabartiniai aktoriai labiau pinigus vertina?

 

Nepasakyčiau. Tie žmonės, kurie labiau vertina pinigus, nepritapo mūsų teatre. Jie atėjo, pasimaišė, pasitrynė ir suprato, kad jų kelias yra galbūt kažkur kitur. Šiandien jų nėra, jie dirba savo darbus kažkokius kitus.

Nevaidinkim, kad mes čia dirbam vien dėl meno ir kažkokių aukštų paskatų. Tas viskas privaloma ir turi būt. Žmonėms jų darbas turi teikti malonumą. Pinigai, žinoma, yra neatsiejamas dalykas. Jeigu tu žmonėms nemokėsi pinigų, tai žinoma, kur jie čia tau dirbs (juokiasi).

Dėl to mes darom viską, kad artistai, kurie pas mus dirba, nelakstytų po kažkokius pigius žaidimus. Nors aktoriams duota pilna laisvė. Mes stengiamės juos (aktorius – red.past.) tiek užkrauti darbu, kad jiems veiklos užtektų.

Kokie dar skirtumai tarp senojo Keistuolių teatro ir dabartinio?

Kai patys buvome jauni, Keistuolių teatras buvo neatsiejamas nuo spektaklių vaikams. Tai „Geltonų plytų kelias“, „Aukštyn kojomis“, „Kitą kartą“, „Jonas Kareivis“ – mūsų etatinis spektaklis. Tokio spektaklio niekada nebuvo ir mes vargiai ar kada nors jį pastatysime. Tada mes buvome orientuoti į tą publiką (vaikus – red.past.). Po truputį mūsų žiūrovai išaugo. Ir logiška tada mes pradėjome statyti kitokius spektaklius – „Karalius Elnias“, „Taisyklė nr.1”. Jie buvo skirti jaunimui. Tie žmonės, kurie pamatė “Paskutinius Brėmeno muzikantus”, jie susidomėjo: ką jie dar veikia ten tokio? Ir tada jie atėjo ir pažiūrėjo “Kas nužudė Šekspyrą?”, “Liūdnojo vaizdo riterį”.

Spektaklių suaugusiems pradžia buvo labai sunki. Visi labai nepatikliai į mus žiūrėjo: ką jie čia daro, geriau ir toliau šokinėtų ir dainuotų daineles.

Mes nusprendėme įrodyti, kad galime daryti kažką daugiau (ne tik spektaklius vaikams statyti – red.past.) ir tai mums pavyko. Taigi šiandien Keistuolių teatras kūrybine prasme yra labai pasikeitęs. Be to, Keistuolių teatras dabar yra išaugęs į tokį nemažą organizmą, kurį reikia valdyti ir prižiūrėti. Anksčiau buvo paprasčiau. Dabar viskas pasidarė sudėtingiau, o mes senstam, sveikatos nėra tiek daug.

Kam smagiau vaidinti – vaikams ar suaugusiems?

 

Tai yra praktiškai tas pats. Aš visada sakydavau, kad dar suaugusį galima apgauti. Suaugęs vardan mandagumo, etikos pasėdės ramiai. Vaikas ramiai nepasėdės. Jeigu matys, kad mali š... , jis pradės kirbėt, virpėt, lakstyt, šūkauti.

Visuomenėje gana populiari nuomonė, kad aktoriaus gyvenimas – tai nuolatiniai vakarėliai, daug alkoholio, linksminimasis iki paryčių. Remdamasis savo asmenine patirtimi prašau patvirtinkite arba paneikite šį teiginį.

 

(Juokiasi) Tas įsitikinimas yra senas, apkerpėjęs. Man atrodo, kad šiai dienai nei vienas artistas, jeigu jis yra dirbantis artistas, jeigu jis nori dirbti, nori uždirbti, nori gyvenime kažką nuveikti, kaip sako ta chrestomatinė frazė: kad pabudus ryte nebūtų gėda už savo beprasmiškai nugyventą gyvenimą... Man atrodo, kad šiai dienai jei aktorius „tusysis“ (linksminsis – red.past.), pastoviai kažką darys, tai kada jis veiks? Nebent tu esi jaunas, energingas, gali dienom naktim nemiegoti, tiek tau viskas aplinkui nauja, įdomu, nepažįstama...

Visi mes būdami jauni per tą praėjom, visi išsisiautėjom, visi išsilakstėm, tik, kaip sakoma, vieni tą baigia anksčiau, kiti vėliau. O mano metuose - kur čia bėgioti. Va, matai, su šuniuku vaikštau po parką (juokiasi).

Aktoriumi esate jau daugiau nei du dešimtmečius. Ar turite vaidmenį, kuris Jums įstrigo labiausiai ir yra arčiausiai širdies?

 

Pasakysiu labai paprastą dalyką. Buvo labai nuostabus spektaklis, kurį mes dabar atnaujinsim – tai „Liūdnojo vaizdo riteris“, kur aš vaidinau Don Kichotą. Šis spektaklis labai gražiai ir garbingai ėjo mūsų teatro scenoje. Jis (spektaklis – red.past.) buvo labai mėgiamas žiūrovų. Šis vaidmuo man labai brangus.

Paskui vienu metu mes pamatėme, kad tas spektaklis pradėjo, kaip sakoma, „išsivadėti“. Mes jį laikinai sustabdėm galvodami, kad turėdami laiko mes jį atnaujinsim - nes šis spektaklis dar turi pilną teisę gyvuoti. Taigi šis vaidmuo man yra labai brangus.

O šiaip man visi brangiausi yra paskutiniai spektakliai – nes seni spektakliai, logiška, nusibosta, nusitrina ir po to tas vaidmuo tau lieka kaip prisiminimas - gražus geras, bet logiška, kad tada visą savo meilę, savo jėgas, savo kūrybą atiduoti tiems (vaidmenims – red.past.), kurie yra paskutiniai, naujausi. Aš manau, kad ne man vienam taip yra, taip yra daugeliui artistų.

Iki šiol esate režisavęs tik du spektaklius – „Penktą veiksmą“ ir „Pinokio kronikas“. Režisieriaus darbas nelabai traukia?

 

Aš dirbu tik tada, kai aš tikrai žinau ir matau, ką aš padarysiu. Jeigu aš nematau, aš nesu profesionalus režisierius, aš tikrai nesiimsiu ir „nemarudinsiu“ (negaišinsiu – red.past.) tų žmonių, kurie su manimi dirba. Nesu iš tų uždarbiaujančių režisierių, kurių dauguma dabar, mano akimis, yra panašūs į renginių organizatorius, kurie varo per Lietuvą ir stato spektaklius visur, kur tik juos pakviečia ar kur jie patys papuola. Va dabar ir turim tokį masinį produktą daugeliu atvejų. Tačiau žinoma - ne visais (atvejais – red.past.).

Aš, gink Dieve, to nedarysiu. Pirmas dalykas, aš moralinės teisės tam neturiu. Kaip ir sakiau, aš darau, kai aš matau, ką aš padarysiu ir būtent su tais žmonėmis, kurie mane pažįsta, su kuriais aš galiu bendrauti, o jie – su manim. Dirbu su tokiais žmonėmis, kuriuos aš, o jie mane supranta iš pusės žodžio ir man nereikia pasisodinus artistų pudrint smegenų dvi valandas ir įrodinėti, ką aš vis dėlto tuo noriu pasakyti.

Dabar vėl kažką darysiu  ateityje. Pažiūrėsim, kaip išeis. Bet tam reikia ramiai ramiai ramiai pribręsti. O paskui aš statau greit spektaklius.

Sakote, statote spektaklius greitai. Per kiek laiko pastatote spektaklį?

Per mėnesį galima pastatyti. Bet sakau – tam turi laikas ateiti.

Kiek žmonių turi vaidinti tokiame spektaklyje, kad jį per mėnesį pastatytumėte?

Žmonių skaičius šiuo atveju nesvarbus.

Vadinasi, tokiame jūsų per mėnesį pastatytame spektaklyje gali vaidinti ir penki, ir du, ir dešimt žmonių?

 

Gali ir penki, ir du. Dešimt jau daug. Aš šiandien neapsiimčiau taip dirbti, nes tai yra sunku. Tam jau reikia būti profesionalu, turėti patirtį ir savo teatro matymą.

 

Visuomenėje esate žinomas ir kaip bardas – dainų kūrėjas ir atlikėjas. Kuriuo paros metu Jus dažniausiai aplanko mūzos? Kuri mūza pirmiausia atskrenda – ta, kuri padeda sukurti dainos žodžius ar ta, kuri muziką?

 

Visai nėra tokios statistikos šiuo atveju. Mūzos yra nevaldomas dalykas – ir ganėtinai laisvo charakterio, laisvo elgesio (šypsosi). Nes jos atsiranda tada, kai visai nelauki. Kažkada skaičiau labai įdomų dalyką, kaip pavyzdžiui rašytojai turėdavo kūrybines atostogas – jie važiuodavo kažkur į kurortą, atsisėdavo vienumoje. Nežinau, gal dabar laikai kiti, gal rašytojai buvo kiti.

Mano gyvenime ramybės yra labai mažai ir aš labai aktyviai už ją kovoju. Bet tada kai aš gaunu tą ramybę ir galvoju, kad dabar jau tikrai mane mūza turėtų aplankyti ir aš turėčiau kažką tokio sukurti, kur jau bus „baba” visiems, nieko nebūna. Būna tuščias laiko praleidimas. Mūza gali atsirasti, kai tu užsisukęs bėgi leki, ir štai staiga. Dėl to, sakau, kad tai yra absoliučiai neprognozuojamas procesas.

 

Prakalbote apie ramybę. Kas Jums yra ramybė?

Na kad ir pavyzdžiui, kad galėtum ramiai pagulėti ir į lubas pažiūrėti. Patikėk, man kartais gyvenime tikrai trūksta tokios galimybės. Bet tai toli gražu nereiškia, kad tai padės. Net jeigu dabar visi mane gyvenime paliktų – ir darbai, ir šeima, ir visi nuo manęs atstotų, arba išvažiuočiau į negyvenamą salą, atsisėsčiau ir sakyčiau: na dabar jau trenksim. Nė velnio, jaučiu, nieko neišeitų.

Viename koncerte kalbėjote: „Mes bardai pamirštame savo tiesioginę priedermę – pamirštame protesto dainas“. Iki šiol per koncertus Jūsų atliekama daina „Dvasios našlaičiai“, pašiepianti muzikinių realybės šou dalyvius, abejingų nepalieka. Kada ir kaip atsirado ši daina?

 

Palangoje yra toks muzikinis klubas „Vandenis“. Buvęs „Anapilio“ šefas Romas Kisielis šiuo metu jam vadovauja. Kartą nuvažiavau ten koncertuoti. Mes su juo visada, kai susimatom, pasišnekam apie gyvenimą, apie tai, kas šiuo metu vyksta, ir kartą jis pasipiktinęs sako: „Žinai, žiūriu aš kažkokį televizijos konkursą, kur vaikučiai prisistatinėja ir matau, kas juos vertins – sėdi kažkokie „našlaičiai“ ir dar drįsta mokyt tuos vaikus, kaip reikia kažką daryti“. Man ta frazė taip „užkrito“ (juokiasi). Nesumąstyčiau taip. Tai buvo taip tiksliai pasakyta...

Iš to ir kilo pirminė dainos idėja.

Kritikai pasakytų: A.Kaniava šaiposi iš muzikinių realybės šou dalyvių, perdainuojančių žinomas vakarietiškas dainas, o kažkada pats su kitais Keistuolių teatro aktoriais elgėsi panašiai - perdainavo žinomus šlagerius.

Mes visada taip darydavome, bet mes atvirai tai darėme. Turbūt kalbi apie „Vogtas dainas“? „Vogtos dainos“ buvo mūsų gyvenimo etapas. Bet tuo metu to niekas Lietuvoje nedarė. Aš to nenoriu vadinti projektu – per daug skambu tai būtų – tačiau tai buvo toks „zababonas“ (prietaras – red.past.), kuris atsirado iš draugų rato, tai buvo savotiškas pasižaidimas. Mes vieną kartą pabandėme ir pasirodo tai rado didžiulį atgarsį.

Po to buvo toks labai geras dalykas. Mes daug su jais (kitais Keistuolių teatro aktoriais – red.past.) koncertavome ir vienu metu tai buvo toks tarpas, kada teatre buvo labai „chrenovai“ (prastai – red.past.) gyventi ir tos „Vogtos dainos“ grynai išlaikė teatrą. Išlaikė teatrą, išlaikė kažkokius projektus ir mes joms („Vogtoms dainoms“ – red.past.) esame labai dėkingi.

Paskui mes pamatėme, kad su jomis pradedame važiuoti žemyn ir tai tampa tokia rutina – mums jau neįdomu. Mes tik stebėdavomės, kad dar Lietuvoje yra žmonių, kad jie tų dainų (originalių vakarietiškų dainų – red.past.) buvo negirdėję. Bet tai (žinomų dainų perdainavimas – red.past.) mums tapo pakankamai juokinga ir kartą aš sakau: „Chebra, mes baigsim vieną dieną, kaip baigia visos užsakomųjų renginių grupės, kurios sėdi restorano virtuvėje ir laukia savo išėjimo“.

Ir mes „užraukėme“ (baigėme – red.past.) su jomis (dainomis – red.past.). Ir paskutinį kartą išėjome į arenas grynai dvidešimtmečio proga – buvo koncertai pernai gruodžio mėnesį. Mes skambiai su jomis atsisveikinome ir paskutinį kartą „užraukėme“.

Ar nebuvo baisu, kad autorių teisių gynimo organizacijos gali nubausti už tokius dalykus?

Buvo, bet mes visus tuos dalykus susitvarkėme. Be to, tai yra parodija. Mes susitvarkėme tuos dalykus – tos dainos yra oficialiai įteisintos, viskas tvarkoje su jomis. Dabar mes tų dainų nebeleidžiam, nes pasikeitė įstatymai. Tuo metu, kai mes šias dainas dainavome, dar viskas buvo nesutvarkyta.

Tuo metu (kai perdainuodavo originalias dainas – red.past.) mes siuntėme ir gavome leidimą iš grupės „Status Quo“ dainuoti tas dainas. Gavome iš jų didžiausią laišką ir dar su tokiu susidomėjimu: kad jie labai norėtų išgirsti, kaip tas mūsų variantas skamba. Pavyzdžiui, mes dainavome pagal Tomą Weitzą, tai buvo apskritai unikalu, nes T.Weitzo nežinojo nei LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija – red.past.), nei kas nors kitas. Tai buvo gana keista. Pagal T.Weitzą, pavyzdžiui dainavome „Jau suskambino varpelis“, „Eglutė skarota“, „Ant aukšto aukšto kalno“.

 

Ar negavote iš kitų užsienio šalių grupių pretenzijų, kad Lietuvoje perdainuojate jų sukurtas dainas?

Iš tų, kurių gaudavome, mes tų dainų nedainuodavome. Jos vienam kartui išėjo, buvo sumokėtas autorinis atlyginimas, mes jų daugiau nei leidome, nei tiražavome.

Iš kokių grupių gavote tokių priekaištų?

Dabar jau nepamenu.

Grįžkime prie Jūsų. Ką veikiate laisvalaikiu? Kokie Jūsų pomėgiai?

 

(Galvoja) Kaip ir visi žmonės, iš ryto aš vežu vaiką į darželį. Dabar važiuosiu pasiimti. Vakarais skaitau knygas. Užsiiminėju žirginiu sportu, ką darau jau daug metų. Šią sporto šaką atradau 1973-aisiais, tada man buvo septyneri. Tai yra tokia niša, tai yra tokia mano valstybė, į kurią aš pabėgu, užsidarau vartus ir ten nieko neįsileidžiu. Tai atima labai daug laisvo laiko. Galima sakyti, net visą. Turiu nuosavą vieną žirgą ir vieną sportinę kumelę.

Jodinėti stengiuosi kasdien, tačiau kartais nepavyksta. Turiu tokią taisyklę, kad jeigu yra atsakingas koncertas ar atsakingas spektaklis, tai tą dieną aš, gink Dieve, neinu jodinėti, nes, neduok Dieve, kas nors gali atsitikti. Tai aš pavesiu ir tuos žmones, kurie su manim dirba ir tuos, kurie ateis žiūrėti. Reikia galvoti, kad tai gali atsitikti bet kada.

Dabar aš aktyviai dalyvauju visose Lietuvoje vykstančiose jojimo varžybose. Stengiuosi visur suspėti.

Pirmadienį pasirodysiančioje antroje pokalbio su A.Kaniava dalyje skaitykite, ką žinomas aktorius galvoja apie šiandieninę Lietuvą, politiką, tikrąją žodžio “patriotas” reikšmę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių