A.J.Greimo archyvas papildytas asmeniniais laiškais

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje saugomas žymaus lietuvių semiotiko ir mitologijos tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo archyvas papildytas naujais dokumentais. Skulptorė ir keramikė Aleksandra Kašubienė, gyvenanti Naujoje Meksikoje, perdavė savo ir A.J.Greimo 1988–1992 m. susirašinėjimo laiškus.

A.Kašubienė su A.J.Greimu susipažino 1941 m. jam mokytojaujant Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Tuo metu A.J.Greimui buvo 24, o A.Kašubienei – 18 metų. 1944 m. artėjant frontui draugai pasuko skirtingais keliais – A.J.Greimas emigravo į Prancūziją, o A.Kašubienė liko Kaune. Bendravimą juodu atnaujino 1988 m., kuris tęsėsi iki žymiojo semiotiko mirties.

Laiškai rašyti lietuvių kalba, ranka, ant įvairių dydžių ir spalvų popieriaus lapų ir lapelių. 2008 m. "Baltų lankų" leidykla išleido knygą "Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988–1992", kurioje sudėti VU bibliotekai perduoti originalūs laiškai.

"Nepaisant to, kad laiškai publikuoti, jie nepraranda savo vertės. Jie visiems laikams išliks autentiškais dviejų žinomų žmonių bendravimo liudininkais ir tampa mūsų kultūros paveldo dalimi", – sakė VU bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė.

VU bibliotekoje saugoma A.J.Greimo archyvo "lietuviškoji dalis", kurią 1992 m. perdavė jo žmona Teresa Kean. A.Kašubienės dovanoti laiškai papildys A.J.Greimo archyvą. Tai ne pirmasis archyvo papildymas. Praėjusiais metais poetė Ramutė Skučaitė perdavė VU bibliotekai 1978, 1988–1991 m. A.J.Greimo laiškus prof. Vytautui Abraičiui.

Apie A.Kašubienę

Aleksandra Kašubienė (g. 1923 m. Ginkūnuose) – lietuvos skulptorė, keramikė. 1947 m. įsikūrė Niujorke. XX a. 6-ame dešimtmetyje daugiausia kūrė keramines mozaikas, nuo 1970 m. kuria monumentalias reljefines sienas iš plytų, marmuro, granito abstrakčias tampraus audinio instaliacijas.

Apie A.J.Greimą

Algirdas Julius Greimas (g. 1917 m. Tuloje, Rusijoje, miręs 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas Kaune) – lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. 1949 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją "Mada 1830-aisiais". Dėstė Aleksandrijos, Ankaros ir Stambulo, Puatjė bei Vilniaus universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. 1965–1968 m. Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius. 1969–1971 m. Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką – lietuviškai.