Absurdo ir egzistencinio nerimo samplaika

Salmanas Rushdie savo legendinę knygą "Šėtoniškos eilės" pradeda žodžiais: " – Kad atgimt galėtum, – traukė Džibryla Farišta, kūliais virsdamas iš dangaus, – pirm numirti reikia. Tralialia! Tralialia! Kad ant žemės kristum, reik pakilt pirma. Tat – taa! Taka – thun! Šypsenai saldumo ašaros suteikia. Ir kančiom gražuolės meilė perkama. Baba, jei atgimti trokšti..." Knygoje susipina ne tik gyvenimas, bet ir mirtys. Savosios srities meistras, pavergęs milijonus, galų gale gaunąs atgimimą, kuris įmanomas tik mirties pavidalu. Legenda mirė, kad galėtų gyventi žmogus. Arba rastųsi nauja legenda, naujas meistras. Tad savidestrukcija dėl savikūros yra ne tik absurdo meistrų stipriausia pusė, bet ir ganėtinai dažna varomoji jėga, kad ir, tarkim, religijos. Kitaip tariant, atgimimas, ponai, yra vienas gajausių (turbūt ir realiausių bei būtiniausių) mitų per žmonijos egzistavimo istoriją.

Vis dėlto būtent Franzo Kafkos absurdo ir egzistencinio nerimo samplaika tampa gana taikliu meistrus aplankančio nerimo ir baimių atspindžiu. Baimė tapti nebeaktualiems (gal derėtų sakyti – nebenoras būti einamojo sociopolitinio, socioekonominio arba tiesiog šiandienos gyvenimo didmeistriais) neekonomiškos meistrystės profesionalus gali vesti sąmoningos ir absoliučios savidestrukcijos link.

"Bado meistras" – lyg iššūkis mūsų sutrūkinėjusiam puantilistiniam nūdienos laikui, kuriame greitis ir pertrūkiai yra būtinieji rodikliai (greitas gyvenimo tempas, nuolat besikeičianti informacija, manipuliavimas dėmesio srautu ir t.t., ir pan.). Tad šįkart spektaklis gali nuskambėti ir kaip tam tikras cikliško laiko manifestas: savųjų vertybių išlaikymas, minios poreikio atsisakymas dėl populiariojo persikvalifikavimo. Nenuostabu, kad tai toli gražu ne pirmoji tokių didmeistrių kaip E.Nekrošius ištikusi mirtis.

1991 m. Slūgsta nepriklausomybės kovų svaigulys, pradeda vis tvirčiau koją statyti laukinis kapitalizmas, suklesti Gariūnų vyrai. Tuo metu E.Nekrošius pastato spektaklį "Nosis", juo desakralizuodamas ne tik teatrą, tačiau ir pačią tikrovę – to laiko realijas, kurios žiūrovams buvo pateiktos kaip bejausmis žaidimas.

Politinių įvykių ir suirutės fone spektaklio žmogus išlenda iš konteinerio ir pareiškia apie laisvo žmogaus gimimą, taip neabejotinai tapdamas iššūkiu, skatinančiu susimąstyti apie susiformuotas ir siektinas vertybes, padarinius, kurie ištinka jas pasiekus.

Tuo metu spektaklyje "Nosis" išryškėjo noras ištirti teatrą supančią realybę, jos procesų priežastis, o ne demonstruoti tam tikrą nuostatą jų atžvilgiu. Šiame spektaklyje svarbu buvo ne tik režisieriaus idėjų perteikimas, daiktų simbolika ir metaforos (kas itin būdinga E.Nekrošiui), tačiau pasukta savirefleksijos, savojo identiteto paieškos keliu.

Dialogas ne tiek užmezgamas su žiūrovais, kiek, atrodo, režisieriui rūpėjo išsiaiškinti santykį su pačiu savim. E.Nekrošiaus saviironiškas požiūris ir tuometės dabarties matymas buvo tarsi iššūkis nuslūgusiai nepriklausomybės kovų euforijai. Po dainuojančios revoliucijos režisierius siūlė pažvelgti į save, tiksliau, saviironiškai žvelgė būtent į E.Nekrošiaus asmenį ir kūrybą. "Gimė laisvas žmogus!" – sakydavo iš šiukšlių konteinerio išlindusi Nosis raudona kepuraite, rankoje laikydama stiklainį su ten baltuojančiais dviem kiaušiniais." (Rasa Vasinauskaitė. "Fragmento menas: Eimunto Nekrošiaus režisūra 1991–1995 m.").