2019 metų Lietuvos kultūros sostinė – Rokiškis: tai draugystės miestas

– Esate gimęs Rokiškyje, tačiau jau daug laiko jame negyvenate. Ar gimtasis miestas vis dar kelia sentimentų?

– Rokiškį palikau 1980-aisiais, tačiau stiprus ryšys su miestu išliko. Šiame mieste vis dar gyvena mano sesuo. Kaskart atgal grįžti kviečia ir smagios iniciatyvos – dvasinės traukos centru tapusius Skemų socialinės globos namus puošiame skulptorių, medžio drožėjų ir dailininkų plenere sukurtais kūriniais. Praėjusią vasarą čia liko dvi „Medžio drožybos, kalvystės, skulptūros, dailės ir langinių tapymo plenero“ skulptūros. Jei važiuosite į Rokiškį, būtinai čia užsukite, senoje vandens gręžinio stotyje įkurdinta bažnytėlė skleidžia ypatingą dvasią. 

– Ką dar Rokiškyje parodytumėte atvykėliui?

– Žinoma, raudonąją Šv. Mato Evangelisto bažnyčią. Verta aplankyti jos požemius, užlipti į varpinę ir apžiūrėti Varšuvoje kadaise paauksuotas šventųjų skulptūras. Ypatinga šioje bažnyčioje Pietos skulptūra, atrodo, lyg būtų iškalta iš marmuro, tačiau iš tiesų – pagaminta papjė mašė technika. Man visada galvą apsuka Nepriklausomybės aikštė – senasis miesto klasicistinės urbanistikos pasididžiavimas. Ir žinoma, tiesiai nuo bažnyčios matomas Rokiškio dvaras, na, ir Vyriausiojo Kalėdų senelio Kalėdos rezidencija.

– Ar miestas labai pasikeitė nuo jūsų vaikystės?

– Man patinka, kad mieste nebestato tiek daug didžiulių namų. Ir žaluma jame patinka. Pamenu, mokykloje turėjome mieste sodinti medelius, labai nepatiko tas darbas, nenorėdavome. Tačiau kartą grįžęs į Rokiškį pamačiau, kokie dideli medžiai išaugę, kokie gražūs. Pajutau begalinį džiaugsmą – čia aš juos sodinau, kažkas laistė, o dabar žmonės džiaugiasi medžių šešėliu. Keičiasi ir legendinio skulptoriaus Liongino Šepkos parkas, jame atsiranda vis naujų skulptūrų, daugybė žinomų menininkų čia palieka savo kūrinius.

– Kaip apibūdintumėte rokiškėnus?

– Labai malonūs žmonės. Jei kada eitum pro šalį ir paprašytum vandens, tikrai neišsigąstų, vandens duotų ir dar duonos įdėtų. Visada buvęs nuošalyje, nutolęs nuo kitų miestų Rokiškis išlaikęs draugystės ir bendrystės dvasią, ypatingą svetingumą. Bet kuris atvykėlis gali tai pajusti.

– Ar rokiškėnai turi patiekalą, kurį būtina paragauti?

– Jei pavyks kur gauti – zacirkos. Aš nuo vaikystės labai ją mėgdavau.

– Atvykusiam į Rokiškį į akis krinta gražiausiomis tapytomis gėlėmis pražydę medinių miesto namų langinės. Kas tokį grožį sugalvojo?

– Ir man labai graži menininko Arūno Augučio idėja. Jis pirmasis langines ištapė kartu su savo mokiniais, o šiandien tokių langinių jau per pustrečio šimto, o projekte dalyvavo daugiau nei pusantro šimto dalyvių. Smagu, kad tapyti atvyksta profesionalūs dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. O ir miesto žmonėms tai – didelis džiaugsmas, sako, nes eilė norinčiųjų išsirikiavusi.