„Žvaigždžių kvartetas“: ašaros ir šėlsmas

„Laimės aidai“ – nauja „Žvaigždžių kvarteto“ kompaktinė plokštelė. Kas tai? Į praeitį nueinančios kultūros gulbės giesmė ar duona, kurios mums vis dar reikia?

Po daugiau nei dviejų metų pertraukos į sceną sugrįžo „Žvaigždžių kvartetas“. „Neringos“ kavinėje, Vilniuje, ansamblio draugams ir rėmėjams, žurnalistams ir kolegoms muzikams, poetams, gausiai susirinkusiems svečiams buvo pristatytas naujas „Žvaigždžių kvarteto“ dainų albumas „Laimės aidai“.

Truputis istorijos

„Žvaigždžių kvartetui“ daugiau nei dešimtį metų vadovauja Valdemaras Frankonis. Kvarteto įkūrėjas ir pirmasis vadovas – Giedrius Balutis. Pirmoji ansamblio sudėtis: Valdemaras Frankonis, Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Viktoras Malinauskas. „Laimės aidai“ – trečioji kvarteto kompaktinė plokštelė, kuri buvo  įrašyta studijoje „Muzikos fabrikas“. Keletas žodžių apie dabartinę „Žvaigždžių kvarteto“ sudėtį.

Valdemaras Frankonis. Ilgą laiką brolių Valdemaro ir Algio Frankonių duetas buvo laikomas prasmingos dainos ir gero dainavimo etalonu tiek Lietuvoje, tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje. Frankonių duetas dažnai buvo kviečiamas dainuoti didžiausiose ir prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo koncertų salėse.
Kaip solistas Valdemaras pirmą kartą sužibėjo 1975 m. lietuviškosios estradinės dainos jaunųjų atlikėjų konkurse „Vilniaus bokštai“, kuriame jis pelnė laureato vardą. Tuomet atlikęs Mindaugo Tamošiūno ir Juozo Nekrošiaus dainą „ Vyturių žemė“,  ilgam įsiminė stipriu ir skambiu balsu, jaukia, “frankoniška“ šypsena. Baigęs dainavimo mokslus Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), estradinį (mikrofoninį) dainavimą tobulino Sofijos konservatorijoje, Bulgarijoje.

Viktoras Malinauskas. Itin gerą vokalinę formą išlaikęs dainininkas. Gali pamanyti, kad yra baigęs Londono Karališkąją muzikos akademiją. Su britais ryšys iš tikrųjų yra: Viktoras be tiesioginių studijų, klausydamasis įrašų, sugebėjo kūrybiškai pasinaudoti didžiųjų dainininkų Tomo Jones’o ir Engelberto Humperdinck’o dainavimo mokykla. Ji lietuviškai estradai (ypač anuomet) teikė modernumo ir šviežesnio skambėjimo, „džonsiška“ V. Malinausko dainavimo maniera susilaukė nemaža pasekėjų.

Vytautas Šiškauskas. Pirmą kartą Vytautą išgirdau dainuojantį duete su O. Valiukevičiūte. Šiandien jis ne tik publikos pamėgtas dainininkas, bet ir populiarių dainų autorius. Kompaktinėje plokštelėje  „Laimės aidai“ skamba trys jo sukurtos dainos: „Aitvarai“, „Laikui“, „Žvaigždė“ (Stasio Žlibino žodžiai). Už didelį dainų albumų komercinį pasisekimą V. Šiškauskas apdovanotas 2 platininėmis ir 2 auksinėmis plokštelėmis.

Asta Bagdonavičienė, Daiva Naujikienė. Naujajame albume dainuoja pasikeisdamos. Abi „Dainų dainelės“ laureatės, mokėsi muzikos mokyklose. Asta, duete su Viktoru sėkmingai pasirodžiusi LNK „Žvaigždžių duetuose“, po atrankos buvo pakviesta į atsinaujinantį „Žvaigždžių kvartetą“. Daiva ilgą laiką dainavo Artūro Noviko ansamblyje „Jazz Land“.

Gyvenimo dainos

Kvarteto vokaliniais gebėjimais abejoti netenka, tad belieka atsakyti į klausimą, kokia muzika naujajame albume skamba, ko siekiama atsinaujinusia „Žvaigždžių kvarteto“ programa? Džiazuojantiems ir roko dainos mėgėjams galiu iškart pasakyti, kad tik dviejų dainų – „Ten, kur svajonė laukia“ ir „Žvaigždė“ – aranžuotės turi šios stilistikos požymių.

Vyrauja „baltoji muzika“, klasikinės svaiginančio melodingumo italų ir vokiečių kompozitorių bei mūsiškio Algimanto Raudonikio dainos. Keletą negaliu nepaminėti. Tai E. A. Mario „Bugiardo amore“ ir „Cuore di Zingaro“ („Jaunystės meilė“ ir „Kodėl?“, Ingridos Liutkevičiūtės ir Stasio Žlibino ž.), G. G. Andersono „Sommernacht in Rom“ („Vasaros naktis“, Arvydo Vilčinsko ž.). Iš albume skambančių penkių A. Raudonikio dainų nauja interpretacija išsiskiria „Mylimos akys“ (Jono Lapašinsko ž.): nei anksčiau girdėto šios dainos šoklaus ritmo, nei skardžių balsų nebeliko – tik lygus ir susitelkęs, aksominis visų „Žvaigždžių kvarteto“ balsų skambėjimas. Meilės ir tikėjimo dermė.

Kažkaip sutapo, kad šią recenziją pradėjau rašyti vėl į rankas paėmęs „gyvenimo filosofijos“ kūrėjo Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler) knygą „Vakarų saulėlydis“. Vakarų civilizacija sparčiais tempais naikina savąją europietiškąją kultūrą, kuri pati buvo sukūrusi. Tačiau civilizacijos be kultūros – miršta, žlunga. Taip jau ne kartą yra buvę. Tai pagrindinė šio O. Špenglerio veikalo tezė. Ar suras „Laimės aidai“ savo klausytoją? Ar dar kam nors reikia „Žvaigždžių kvarteto“ meilės ir romantikos? Ar tai nėra nueinančios ir mus paliekančios kultūros aidai? Kaip ir mes patys, vyresnieji, kurie tik  ir gali visiškai suvokti tokias dainas, tačiau taip pat jau nueinantys.

Vien tik dainų melodingumas  šitokio filosofinio nusiteikimo nesukurtų. Lemia dainų lietuviškieji tekstai. Jų poetika, simbolika. Senas klevas, kraigas, senas namas, vis dar pasitinkantis ir sušildantis, mėlynas dangus, rugių laukas… Juk drama ta, kad išaugo kartos bendrapiliečių, kuriems šie žodžiai nieko nebereiškia. Jie yra praradę šių žodžių ir vaizdinių priėmino receptorius, nes nebeturi glaudaus ryšio su tėviškės gamta ir kaimo dvasia. Tokiu būdu keisis ir „naujųjų“ senelių dvasingumas bei jų gyvenimo būdas, kuris vaikaičių jausmų pasauliui nebebus toks reikšmingas ir fundamentalus.

Klausydami „Žvaigždžių kvarteto“ kompaktinę plokštelę „Laimės aidai“, išgyvename muzikinį paradoksą: garsai įtraukia į bekraštę linksmybę, o širdį nejučia suima graudulys. Šį paradoksą labai taikliai nusako to paties albumo vienos dainos žodžiai: „Mus tarytum išbarstytas žvaigždes surinks dangus“. Matyt, šių dainų mums reikia vien dėlto, kad šitaip skatina mąstyti. Ilgus amžius muzika į rimtąją ir pramoginę nebuvo skirstoma. Visa muzika buvo pramoginė, kurioje tilpo viskas: šėlsmas ir rimtis, šokis ir ašaros. Tad gal drauge su „Laimės aidais“ pabūkime konservatyvūs ir sentimentalūs, nes juk dangus ir žvaigždės nesensta. Ar tai ne tikra tiesa?