Žurnalistė V. Musvydaitė: visas mano veiklas vienija sporta

Lietuvos lengvosios atletikos čempionė, televizijos sporto žinių vedėja Vlada Musvydaitė – Baranauskienė (29) trykšta energija, puikia nuotaika ir gera savijauta. Moteris tikina, kad visa tai tik sporto dėka.

- Sveika gyvensena „užkrėtėte" ne vieną žymų žmogų, kolegas. Kaip tai darėte?

- (Juokiasi) Aš nieko neraginau. Galbūt mano būdas yra toks, kad nenustygstu vietoje. Grimo kambary nuolatos tauškiu apie sportą, darbe – apie sportą. Čia jau iš manęs to nieks neišmuš. Šitaip manęs besiklausydamas ir mane tokią matydamas sportu pirmas „užsikrėtė„ kolega Naglis Šulija. Vieną dieną jis priėjo prie manęs ir pasiguodė: „Žinai, aš jau nebetelpu į švarkus, be to, prasidėjo visokie negalavimai, apsunkau, aptingau, susenau... Gal man jau būtina pradėti judėti“. Jis iki šiol sėkmingai sportuoja, net atjaunėjo dešimčia metų. Kiti kolegos, pamatę akivaizdžius Naglio išvaizdos rezultatus, taip pat ėmė sportuoti. Taip šis „virusas„ ir plinta voratinkliu. Prie manęs žmonės patys pradėjo „lipti“ ir aš, pasinaudodama situacija, subūriau aplink save nemažą komandą.

- Jūsų šeimai nuo aktyvios gyvensenos išsisukti turbūt irgi nepavyksta?

- Žinoma. Kitaip jie negalėtų „pavežti„ gyvenimo su manimi. Mane pačią tėvai taip užaugino. Augau sportuojančiųjų kultūroje, daug laiko leisdavau stadionuose. Tą patį bandau įteigti savo vaikams – keturmetei Ūlai ir trejų Benui. Jie kartu su manimi eina į treniruotes. Niekada gyvenime nepamiršiu to jausmo, kai bėgu aš ir paskui dar du „pypliukai“. Net vieni pirmųjų jų žodžių buvo „mama bėga„. Kai būdavo labai sunkios treniruotės, vaikai mane motyvuodavo. Dukra pasiimdavo chronometrą ir kai bėgdavau paskutinę atkarpą, kitame stadiono gale pasigirsdavo duslus jos balselis „Vlada, bėk, jau laikas“. Taip taip, per treniruotes jai būdavau Vlada, o kai išeidavau už stadiono ribų – jau mama (juokiasi).

- Esate labai aktyvi, gyvenime turite daug vaidmenų – sporto žinių vedėjos, sportininkės, mamos, žmonos... Ko gero ne taip jau paprasta visur suspėti?

- Visas veiklas vienija sportas. Sporto žiniose – sportas, treniruotėse – sportas, šeima irgi sportuojanti. Labai džiaugiuosi, kad mano darbo grafikas – lankstus: vieną savaitę dirbu, kita - jau laisva. Kiekvienas rytas iki vienuoliktos valandos irgi yra laisvas. Jeigu dirbčiau kaip daugelis, nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro, tada tikrai „nepavežčiau" tokio krūvio. Neneigiu, buvo labai sunku tuo metu, kai vaikus maitinau krūtimi. Bet ir čia man padėjo sportas, nes jis išugdo valią, suteikia laimės. Visiems reikėtų kiekvieną dieną bent po valandą skirti sau sportuojant.

-Kodėl nusprendėte baigti profesionalios sportininkės karjerą?

- Kuriai moteriai, pagimdžiusiai du vaikus ir priaugusiai dvidešimt kilogramų, dar šautų į galvą siekti čempionų titulų? Iškėliau sau tikslą, kad profesionaliai sportuoti norėčiau tol, kol sportas teiks man laimės. O praėjusią vasarą man buvo labai negera. Į treniruotes eidavau kaip į didžiausią kančią. Buvo apnikusi apatija. Nenorėjau savęs daugiau taip kankinti, todėl nutariau baigti profesionalios sportininkės karjerą. Tokį sprendimą priėmiau dar ir dėl to, kad atsirado naujų veiklų, treniravau žmones. Nenorėjau „draskytis". Tapau Lietuvos čempione ir viskas, užtenka. Dabar tiesiog mėgausiuosi ir išbandysiu kitas sporto šakas – pavyzdžiui, plaukimą, karatė, boksą...

- Profesionalus sportas neatsiejamas nuo traumų, „profesinių" ligų. Kokios sunkiausios ir skaudžiausios jos buvo Jūsų gyvenime?

- Turbūt skaudžiausia trauma buvo čiurnos išnirimas. Įsivaizduokite, visą sezoną ruošiausi varžyboms, o likus kelioms dienoms iki jų, lygioje vietoje nikstelėjau ir viskas - nebegalėjau dalyvauti varžybose, o buvau labai gerai pasiruošusi. Visas sezonas nuėjo „velniop". Na, reiškia, taip tiesiog turėjo būti.

- Neseniai įgijote trenerės licenciją, minėjote, kad tai buvo jūsų svajonė. Kodėl ją išpildėte tik dabar, o baigusi mokyklą stojote į žurnalistiką?

- Kai baigiau mokyklą, mano svajonė iš tiesų buvo tapti trenere, tačiau pagalvojau, kad tai padaryti galėčiau ir vėliau, o dabar reikia įgyti kitą išsilavinimą. Ieškojau to, kas būtų suderinama su sportu. Pagalvojau, kad norėčiau tapti sporto žurnaliste. Buvo sunkūs stojamieji, tad nesitikėjau, kad pasiseks. Bet įstojau ir labai tuo džiaugiuosi.

- Gal galėtumėte patarti, kaip pradėti sportuoti, kad kitą rytą didžiausi skausmai nenuslopintų entuziazmo?

- Svarbiausia nepersistengti ir viską daryti pamažu. Pradedantiesiems krūvis turi būti minimalus. Tačiau neverta tikėtis, kad visiškai nieko neskaudės. Galima po treniruotės atsigulti į karštą vonią arba po treniruočių vakare neiti iš karto į lovą, o – pasivaikščioti. Tikrai bus lengviau. Ir net jeigu kitą rytą nubudus skauda visą kūną, būtina ateiti į antrą treniruotę. Sporte iš tiesų pasiteisina posakis: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis".

- Atėjęs pavasaris daugelį moterų paskatina griebtis įvairiausių dietų. Ką joms patartumėte?

- Mitybą derinti su sportu. Vien tik dietos nepadės, negalima lieknėti nesportuojant. Esu prieš tokias dietas, kuriomis moterys save alina. Bent jau minimaliai tegul pasportuoja ir paderina mitybos racioną. Svarbiausia atsisakyti bandelių, blynelių, kavos su pienu... Valgyti daugiau grūdinės kilmės produktų, angliavandenių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių