Žinoma teatro aktorė negali likti abejinga „savo vaikinų“ ligoms

Ilgaplaukiai nykštukiniai taksai – aikštingo, nepriklausomo būdo šunys, tačiau norinčiųjų juos auginti nemažėja. Juolab kad yra ir tokių taksų, kurių gimtadienis sutampa su Naujųjų metų švente.

Linkęs girtauti

Aktorė ir režisierė, ne vienos pjesės autorė Inesa Paliulytė ir jos mama – šiuolaikinio šokio pradininkė Lietuvoje Kira Daujotaitė nešvęsdavo Naujųjų metų, nes pagrindine metų švente laikė Kalėdas. Vis dėlto, kai namuose prieš vienuolika metų atsirado rusvas nykštukinis ilgas ir plonas kaip makaronas ilgaplaukis taksas Barnis, o dar po kelerių metų – jo atžala Tirlis, tradicijas teko laužyti. Mat Barnis atkako į šį pasaulį gruodžio 31-ąją ir ne bet kur, o Vilniaus nacionalinio operos ir baleto teatro balerinos namuose.

Greičiausiai dėl tos priežasties, kad Barnis pasaulį išvydo pokšint petardoms ir fejerverkams, jis visai abejingas šiam visuomenę apėmusiam triukšmo kvaituliui – savo gimtadienį švenčia prie specialiai jam padengto „stalo“, ant kurio randa visokių skanėstų: žalios jautienos ir žuvies, agurko, persimono, kriaušių, obuolių gabaliukų.

„Bijau, kad jis linkęs ne tik smaguriauti, bet ir girtauti, nes labai mėgsta saldainius su romu – tai pastebėjau, kai mama buvo ligoninėje, o jis susirado ant stalo paliktus saldainius. Gimtadienio proga aš visgi pavaišinsiu Barnį saldainiu su romu“, – nusijuokė takso šeimininkė Inesa.

Drąsa nemenksta

„Barnio drąsa nemenksta net ir sulaukus garbaus šuniui amžiaus. Jis ir dabar mėgina elgtis su savo gentainiais taip, tarsi pats būtų įspūdingo dydžio senbernaras – gatvėje drąsiai puola dešimt kartų už save didesnį šunį, kuris iš nuostabos, žinoma, traukiasi nuo įžūlaus rusvaplaukio šunėko, kuris, matyt, neturi baimės geno“, – pasakojo Inesa, kartu pripažinusi, kad dabar Barnis elgiasi apdairiau.

Mat po sudėtingos stuburo operacijos, kai niekas netikėjo, kad šuo liks gyvas (jį iš amžinųjų medžioklės plotų sugrąžino žinomas veterinarijos gydytojas doc. Valdas Vaitkus), Barniui jau nepatogu demonstruoti savo drąsą ir vyriškumą – juk kiaurą parą dėvi sauskelnes, kurios reikalingos dėl šlapimo nelaikymo. Beje, Barniui pavojingi kambariuose esantys slenksčiai, todėl Inesa nutiesė per juos specialius medinius tiltelius – svečiai galvoja, kad tai ji padarė norėdama palengvinti mamai judėti po namus, tačiau senjorai tokios pagalbos dar nereikia.

Taksas yra taksas

Senstelėjusiam Barniui sauskelnės netrukdo reikalauti iš Inesos svečių gardaus kąsnelio ar, kaip vaikystėje, žaisti su garsiai pypsinčiu nesukramtomu paršu Algirdu. Kaip ir savo jaunystėje, Barnis neabejingas gražuolei kaimynų katei Pūkei, kuri jį erzina tupėdama ant tvoros rami kaip belgė ir nekreipdama dėmesio į apačioje besiardantį šunėką.

„Nei anksčiau, nei dabar neįmanoma numaldyti ant katės lojančių taksų. Tuomet turiu pasikviesti Barnį su Tirliu: “Vaikinai, marš namo„, ir uždaryti kambaryje. Beje, Barnis nesustodamas loja ir tuomet, kai vasarą nusižiūri obelyje kurį nors jam patikusį obuolį. Šuo loja tol, kol jam nenuraškai ir nepaduodi nusižiūrėto vaisiaus. Panašiai Barnis elgiasi pastebėjęs, kad pusė jam patikusios dešrelės nukeliavo į šaldytuvą – atsitūpęs prie šaldytuvo “verkia„, iki negauna reikalaujamos dalies. Baisų triukšmą abu taksai sukelia ir prie lesyklos lauke, pastebėję be jų žinios atskridusias pasistiprinti zyles ar išgirdę namuose durų skambutį ir pamatę atėjusius svečius. Teisus profesorius Ričardas Kazlauskas – yra šunys ir yra taksai“, – atsiduso Inesa.

Abu silpnos sveikatos

Taksų šeimininkė neslepia, kad sekmadieniais mėgsta ilgiau pasilepinti lovoje. Kol ji išsiverda rytinę kavą, Barnis su Tirliu išbėga trumpam į lauką, nes nemėgsta šalčio. Grįžę prie durų suloja – įleisk, Inesa. Ir tuoj pat skuba į vonios kambarį, kuriame jiems bus plaunamos letenėlės. Po šios procedūros taksams leidžiama įsikurti šeimininkės lovoje. Jie įsitaiso šalia savo mylimos šeimininkės, kuri, gerdama kavą, dažniausiai skaito laikraščius, mokosi vaidmens tekstą arba paprasčiausiai visi kartu klausosi patinkančios Gustavo Mahlerio muzikos.

Barnis, kai buvo jaunas, sulaukdavo „nuotakų“, kurias šiam gražuoliui atveždavo tiesiai į namus. Tad nenuostabu, kad vienas iš jo „meilės“ vaisių – Tirlis apsigyveno tėvo namuose. Dabar jie geri draugai. Juos sieja ir tai, kad šie taksai dažnai sunegaluoja. Juk Tirlis, kaip ir Barnis, – nuolatinis veterinarijos gydytojo Evaldo Diržinausko pacientas, nes, pasirodo, turi įgimtą širdies ligą. Tad šis taksas negali įsismarkauti – greitai uždūsta. Be to, nors ir būdamas penkeriais metais jaunesnis už Barnį, jau yra netekęs daugybės dantų dėl parodontozės ir kitų rimtų priežasčių.

Panašumai ir skirtumai

„Nėra metų, kad šie šunys kuo nors nesirgtų. Visai kaip vaikai, – pripažino Barnio ir Tirlio šeimininkė. – Tuo jie abu labai panašūs, tačiau skiriasi jų būdas. Barnio elgesys ir laikysena, nepaisant jo lojimo – gerkles laido abu – yra inteligentiškas, o štai Tirlis yra tikras gudruolis, vagišius ir mėgstantis pirmauti“, – aiškina šunų būdo skirtumus Inesa.

Ji apgailestauja, kad Tirlis paveldėjo savo tėvo polinkį girtauti – labai mėgsta kiaušininį likerį. Todėl, išėjus svečiams, taurelėse ant stalo negali likto nė lašo šio taksui patinkančio gėrimo. Juolab kad Tirlis keliasi naktį kelis kartus, revizuodamas visas jam žinomas namuose vietas, kuriose galėtų būti skanėstų ar jam patinkančio likerio.

Jeigu Inesa pasikviečia abu taksus ant kelių, Tirlis visada pirmas įsitaiso taip, kad būtent jo galva būtų šeimininkei po smakru – Barniui paliekamas „apatinis aukštas“. Pirmauja Tirlis ir jautrumo lenktynėse – jei Inesos mama sudejuoja, sėdėdama ant sofos (juk būna, kad kažką nudiegia), Tirlis tik šast – ir tupi šalia jos, padėjęs galvą ant kelių. Barnis tokiu atveju dėl sveikatos problemų atsilieka nuo gerokai jaunesnio Tirlio – priėjęs prie Inesos mamos tik baksnoja snukeliu jos kojas. Žodžiu, abu jautrūs ir dėmesingi. Beje, abu taksai turi dar vieną bendrą bruožą – labai nemėgsta būti vieni namuose.

Taksų protestas

„Kartą, kai su mama ir dukra Kotryna išvažiavome į mano pastatyto spektaklio “Liūdnas Dievas„ premjerą, Barnis su Tirliu surengė grandiozinį protestą – kai grįžome po spektaklio, atrodė, kad namuose staugia vilkai. Po to teko ilgai gydyti Tirlio gerklų uždegimą“, – prisiminė Inesa.

Pašnekovė neslėpė, kad į šį taksų protestą buvo atsižvelgta – jie niekada nepaliekami vieni namuose. Inesa vertina šį jų prieraišumą ir atkaklumą, juokais vadindama Barnį su Tirliu „mano vaikinai“.
Meilė gyvūnams Inesai ne iš dangaus nukrito – nuo vaikystės Paliulių namuose šmirinėjo gyvūnai. Mat Inesos tėvelis buvo gyvūnų mylėtojas, todėl namuose gyveno ir kačiukai, ir pelėda, ir triušiukas, ir jūrų kiaulytė, ir kiti gyvūnai. Beje, Inesos tėčio meilė gyvūnams buvo tikrai didelė – jis žiemą po sniegu ieškodavo jūrų kiaulytei žolės, nes sovietmečiu parduotuvėse trūko produktų ne tik žmonėms.

Ištikimi, jautrūs, išdidūs

Labai myli gyvūnus ir Inesos mama, aktorės sesuo ir abiejų jų dukros. Tad Inesa net neįsivaizduoja, kaip galima išmesti naminius gyvūnus į gatvę ir pasmerkti juos kančiai. Bet Barnis, kaip ir Tirlis, matyt, tuo nėra tikri – išsiprašę po cukrinį kauliuką, jų negraužia, o, šuniškų instinktų vedami, skuba į sodą jų paslėpti juodai dienai.

Gal tokį atsargų elgesį jie paveldėjo iš Egipto freskose ir Asirijos bareljefuose pavaizduotų savo protėvių, gyvenusių prieš kelis tūkstantmečius? Vis dėlto ne taip svarbu, kokio senumo jų, taksų, šaknys. Svarbu, kokie jie yra – ištikimi, jautrūs ir kartu išdidūs.

Taksai – lojantys individualistai

Dėl taksų kilmės ginčiajmasi iki šiol. Manoma, kad taksų protėviai yra trumpomis kojomis vokiečių skalikai daksbrakai. Taksų tėvyne laikoma XV a. Vokietija, tačiau šio tipo šunų palaikų buvo aptikta laivo liekanose Italijoje pirmajame šių laikų amžiuje.

Dabartinę šunų išvaizdą sukūrė vokiečių šunų augintojai.

Taksai, skirtingai nei skalikai, nėra bandos šunys. Tai tikri individualistai, kurių monotoniškas lojimas nė iš tolo neprimena skalikų skalijimo.

Pirmą kartą dabartinės išvaizdos taksas pavaizduotas paveiksle, nutapytame 1561 m.

Šios šunų veislės standartas buvo patvirtintas 1879 m., o šių šunų šeimininkų klubas įkurtas 1888 m.
Ilgaplaukių ir šiurkščiaplaukių taksų veislės išvestos kur kas vėliau nei trumpaplaukių. Anot kinologų, ilgaplaukiai taksai buvo išvesti kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais ir senaisiais vokiečių vachtelhundais.

Ilgaplaukiai taksai švelnesni už trumpaplaukius ir šiurkščiaplaukius, klusnesni, nebijo vandens.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių