Žemaitijos vidury – bizonų prerijos

Vieninteliai Baltijos šalyse bizonus Kelmės rajone auginantys sutuoktiniai lietuvė Audra ir vokietis Rolandas Schelenz puoselėja planus, kad ir Lietuvoje netrukus bus galima paragauti pasakiškai skanios laukinių milžinų mėsos.  

Sužavėjo mėsa

Auginti bizonų vokietį į Lietuvą parviliojusi Audra svarsto, kad veikiausiai gautas neramus vardas išpranašavo namų šeimininkei nebūdingą gyvenimą: nuo automobilių verslo, pasiuntinukės darbo Vokietijos knygyne iki 100 hektarų žemės valdytojos Lietuvoje. 
„Apie mano gyvenimą būtų galima sukurti ne prastesnį, nei dabar sukami, serialą“, – pripažįsta gyvenimo vėjų blaškyta jauna moteris. Idėja Kelmės pašonėje įkurti bizonų prerijas Audrai kilo Vokietijoje paskanavus egzotiškos bizonienos. 

Unikalų verslą pradėti Audros tėvynėje sutuoktiniai ryžosi apskaičiavę žemės kainą – Lietuvoje įsigyti milžinišką sklypą bizonams atsiėjo gerokai pigiau nei Vokietijoje.
Mieste gimę ir užaugę, kaimo gyvenimo nė neragavę Audra ir Rolandas, nusipirkę žemės, prieš penkerius metus į Kelmės rajoną atvežė iš Prancūzijos fermerio nusipirktas 11 bizonų patelių ir vieną patiną. Likimo ironija – visos įsigytos bizonės vedė beveik vien pateles, todėl dar po kelerių metų į Žemaitiją iš Vokietijos persikraustė dar 12 bizonų. 

Ramybė apgaulinga

Schelenz laukuose dabar išdidžiai vaikštinėja penkios dešimtys apie toną sveriančių milžinų ilgais gaurais apžėlusiomis galvomis. Iš arti pamatyti milžinus pasiseka ne kiekvienam. Protingi žvėrys nesileidžia į draugystę su svetimais, tačiau juos prižiūrintiems šeimininkams maloningi.  

Ramūs gyvūnai prie pašaro nesistumdo. Tačiau Audra perspėja, kad tokia laukinių žvėrių ramybė gali būti labai apgaulinga. Netgi ji pati vengia erzinti augintinius savo dažnais apsilankymais, mat įpykęs toną sveriantis, apie dviejų metrų aukščio ir iki trijų ilgio žvėris bėga daugiau nei 50 kilometrų per valandą greičiu.

Audra pripažįsta: kol kas šių žvėrių auginimas daugiau pomėgis nei verslas. A.Schelenz teigimu, geriausiu atveju investicijos į ūkį pradės atsipirkti tik po gero dešimtmečio. 
„Bizonas kainuoja nuo 10 tūkst. eurų, o pjauti mėsai galima ne jaunesnį nei trejų metų“, – pasakoja ūkininkė.

Pasak Audros, bizonų priežiūra nekelia pernelyg didelių rūpesčių. „Tai – ne karvės, kurių šeimininkai iš namų negali išvažiuoti nė dienos ir ištisus metus pririšti prie ūkio“, – teigia ūkininkė. 

Kad bizonai jaustųsi gerai, jiems reikia erdvės, pašaro ir labai daug vandens. Kas dvi tris dienas į girdyklas pripilama po kelis tūkstančius litrų.

Audros teigimu, didžiausia bėda, kad Lietuvoje nėra apie bizonų ligas išmanančio veterinaro, todėl pačiai ūkininkei tenka ieškoti specialios literatūros arba klausti patarimų Prancūzijos ar Vokietijos fermerių. „Visko išmokstama“, – ramina save A.Schelenz. Bizonų auginimo paslaptis bandančiai atskleisti Audrai ne kartą teko nuryti kartėlį kritus laukiniam žvėriui.


Pasikeitė tik kostiumai

Už vokiečio ištekėjusiai ir daugiau nei dešimtmetį Vokietijoje praleidusiai ūkininkei labiausiai širdį skauda dėl lietuvių mentaliteto. Audra, o juo labiau jos vyras, negali suprasti ir lietuviškos politikos subtilybių. Prieš penketą metų netoli Kelmės įkurdintiems bizonams neseniai iškilo grėsmė būti išstumtiems, mat greta Schelenz valdų pradėti pardavinėti sklypai namų statyboms.

„Kai steigėme ūkį, aplinkui buvo tik žemės ūkio paskirties sklypai. Nežinau, kas bus, kai prasidės namų statybos, ar dėl sanitarinių reikalavimų dar galėsime auginti gyvūnus. Negaliu suprasti tokios politikos. Užuot valdžia pasinaudojusi mus turistams į Kelmę pritraukti, tik kliūtis stato. Vokietijoje meras pats ateitų paklausti fermerių, kuo galėtų padėti, o mūsiškis nė kojos įkelti nenori“, – palygino Audra. Jos vyras taikliai pastebėjo: per 20 nepriklausomybės metų lietuvių valdininkai spėjo tik kostiumus pasikeisti, bet jų mentalitetas nepakito, tebėra uždari, surūgę ir bijantys drąsių sprendimų. 

Vis dėlto Schelenz puoselėja viltį, jei tik vietos valdžia neužtvers barikadų, suteikti galimybę ir lietuviams paragauti bizonienos. Šeimininkų kieme iškilusi kaubojiško stiliaus užeiga, kurioje svečiai bus vaišinami tik iš bizono mėsos ruoštais patiekalais.
Pasak Audros, joje baltymų netgi daugiau nei triušienoje ir visai nėra cholesterolio. 
Kol kas iš arčiau bizonus gali apžiūrėti tik ilgesnei viešnagei pas Schelenz apsistojantys svečiai. Pavienių lankytojų ūkininkai vengia. Audros sutuoktinis jau baigia įsitikinti, kad Lietuvoje privati nuosavybė nieko nereiškia. Nors prie vartų į savo valdas šeimininkai iškabino priminimą, kad nekviestų svečių nelaukia, tačiau Schelenz tenka savo kieme rinkti įsiveržusių lankytojų paliktas šiukšles.

Vairavo vilkiką

Jauna ir energinga bizonų augintoją likimas jau spėjo ir pamėtyti, ir pavėtyti. 

Nesaldaus gyvenimo skonį tauragiškė pajuto vos perkopusi 20-metį. Išsiskyrus jos ir dukrelės tėčio keliams, Audra sau ir mažylei ryžosi duoną uždirbti, rodos, ne pačiu moteriškiausiu būdu – sėdusi prie vilkiko vairo iš Belgijos į Lietuvą ėmėsi vežioti mašinas. A.Schelenz pripažįsta tais laikais išmokusi ne tik verslo paslapčių, bet ir keiksmažodžių. 

„Iki šiol jų nepamiršau. Net nepatogiai pasijaučiu, kai kraunant šieną pati pradedu keiktis, o vyrai darbininkai tyli“, – atvirauja Audra. 

Vis dėlto, pasak jos, daugiau nei prieš dešimtmetį iš užsienio naudotas mašinas į Lietuvą gabeno ne tik nepraustaburniai. Tarp tokių verslininkų nemažai buvo ir baigusiųjų aukštuosius mokslus, kultūringų ir inteligentiškų vyrų.

Vilkiko vairą Audra ryžosi palikti ne dėl aplinkos ir ilgų kelionių. Prasidėjusi ekonominė krizė kirto automobilių verslui, ir moteriai nebeliko nieko kito, kaip ieškoti duonos kitur. 
Nusprendusi nelaukti, kol Lietuvoje gyvenimas ims gerėti, Audra susikrovė lagaminus, dukrelę patikėjo mamos globai ir išvažiavo laimės ieškoti į Vokietiją. 

Kurį laiką vokietę senutę slaugiusi neramaus būdo lietuvė svetimuose namuose ilgai neužsibuvo. Netrukus Audra įsidarbino pačiame Berlyne, turistų labiausiai lankomo rajono knygyne. 

„Labai patiko nenuobodus darbas – rinkdavosi įvairiausia publika, buvau pagalbinė darbininkė, išvežiodavau knygas į universitetus. Vokietijos knygyne įsidarbinti pardavėja nėra taip paprasta, ten reikia išmanyti savo darbą. Ne taip, kaip Lietuvoje už prekystalio pastato nežinančią ką pasakyti pardavėją“, – stebisi A.Schelenz. 

Jaunai moteriai gyvenimą kartino graužatis dėl Lietuvoje su močiute augančios dukrelės. 

„Ką reiškia išsiskirti su vaiku, dabar Lietuvoje turbūt žino vos ne kas antras. Pati mūsų valdžia jau tyli išsigandusi to, kas dedasi emigrantų šeimose. Vaikai kenčia, žudosi, pjaustosi venas, kad atkreiptų tėvų dėmesį. Suprantu, kodėl emigrantai  stengiasi paliktus vaikus apipilti dovanomis. Aš pati Vokietijoje sau nieko nepirkdavau, tik dukrai. Bent taip nors kiek geriau pasijusdavau“, – su širdgėla apie atskirai praleistus metus pasakoja Audra. 

Vyrą atsiuntė likimas

A.Schelenz jau įsitikino, kad nuo likimo nepabėgsi. Kai pavargusi nuo ilgų išsiskyrimų su dukra, dažnų skrydžių į Vokietiją moteris jau rezgė planus apsistoti Lietuvoje, lemtis iškrėtė Audros gyvenimą absoliučiai pakeitusį pokštą. 

Kai lietuvė oro uoste laukė skrydžio į Vokietiją, pro šalį praeinančiam vyriškiui iškrito bilietas. Paslaugi Audra tąkart vyrui šūktelėjo, ką pametęs, o netrukus jiedu jau sėdėjo tame pačiame lėktuve. Likimo ironija – abiejų vietos buvo šalia. Tuo įdomybės nesibaigė – dėl oro sąlygų skrydis buvo atidėtas porai valandų. Per jas Audra su nauju pažįstamuoju išsiaiškino, kad Vokietijoje gyvena vos per keturis kilometrus nuo vienas kito. Po tokių sutapimų lietuvė ir vokietis nebeišsiskyrė. Audra negali pamiršti, kad prieš lemtingą skrydį mamos namus ir dukrelę paliko kaip niekad lengva širdimi. Net mama nusistebėjo, kad ir jai atsisveikinti nesunku. 

„Kažkas tau bus labai gerai“, – Audrai įstrigo tąkart išsiskiriant pasakyti mamos žodžiai.
Į už tvoros besiganančius bizonus žvelgdama moteris patikina iš tiesų esanti labai laiminga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių