V.Povilionienės koncertas - kaip giminės balius

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, žymiausia lietuvių liaudies daininkė, tapusi išskirtiniu nacionalinės kultūros simboliu - taip paprastai pristatoma Veronika Povilionienė. Iš Dzūkijos kaimo kilusi moteris, mieliausiai atliekanti šio krašto dainas, su džiaugsmu pastebi, kad persisotinęs dirbtinomis vertybėmis pasaulis po truputį sugrįžta prie tikrų dalykų ir savo šaknų.

- Pastarąjį dešimtmetį esate vilnietė, prieš tai beveik dvidešimt metų gyvenote Kaune. Jaučiate sentimentų šiam miestui?
- Aš visai Lietuvai jaučiu sentimentus. Kaune gimė mano vaikai. Kai į čia atitekėjau, dar buvo gyvas vyro tėvukas, su juo labai gražiai sutarėme. Gyvenome Žaliakalnyje. Tuose namuose ir dabar gyvena mano sūnūs. Tik į Kauną dabar retai beužsuku.

- Ką jums reiškia liaudies daina?
- Dabar gal pasikeitė laikai, vertybės ir yra kitaip, bet anksčiau visi žmonės dainuodavo. Ir visokiomis progomis. Na, gal į vestuves ir pakviesdavo muzikantą vienam-kitam šokiui pagroti, o šiaip žmonės patys eidavo ratelius, šokdavo, bendraudavo per visokius suėjimus, balius, talkas. Kaimo vyrai susiėję sau, moteriškės - sau dainuodavo. Ir tai visai netolima praeitis.
Lazda turi du galus. Šiais laikais atsirado daug technikos, kuri baigia išgyvendinti iš mūsų galvų gražius dalykus. Žmonės dainuoja kur kas mažiau, nes dabar dainuoja radijas, televizija, ausinukai, kuriuos užsidėję jauni žmonės nebegirdi nieko - nei žmonių, nei šalia važiuojančių mašinų. Dabar daina nebeturi didelės prasmės. Bet aš manau, kad dabar pasaulis, daug naujų dalykų perkrimtęs, daug ką iš naujo atradęs, vėl grįžta prie to, nuo ko pradėjo - prie savo šaknų.

- Tą patį pastebite ir Lietuvoje?
- Gal ne tokiu mastu, kaip norėtųsi, bet grįžimas yra. Prasidėjus atgimimui, būta didelio susidomėjimo folkloru, savo šaknimis. Paskui visa tai užgožė ekonomika, išsivažinėjimai į kitas šalis, kiti dalykai. Nuo „popso“, kičo ir kitokios plastmasės, brukamos per radiją ir televiziją, dantys jau, matyt, atšipo žmonėms. Grįžtama prie šaknų, prie tikrosios melodijos, prie to, ką darė mūsų seneliai ir proseneliai. Ir ne tik. Grįžtame ir prie ekologijos, ir duoną renkamės ne tą pūkinę, kurią gali į saują suspausti, o natūralią, ir tikrą karvės pieną. Ir arbatą jau verdame iš žolių, mažiau naudojame vaistinės chemijos. Tuo aš labai džiaugiuosi.

- Esate daug koncertavę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.  Kaip užsieniečiai reaguoja į mūsų folklorą?
- Užsieniečiai reaguoja tūkstantį kartų geriau, nei rašo pikti komentatoriai internete - jie lietuvių foklorą priima labai gerai. Svarbūs ne komplimentai man, nes juk kas aš esu - viskas jau padainuota iki manęs, aš tik per save perleidžiu senąsias dainas - mane džiugina šilta užsieniečių reakcija į puikią senąją lietuvių kultūrą.

- Jūs pirmoji Lietuvoje folklorą išplukdėte į kitokius muzikinius vandenis. Buvote savotiška folkloro ir kitų muzikos stilių samplaikos novatorė.
- Man patinka ieškoti kažko naujo. Su manimi dirbantys žmonės taip pat ieško naujų dalykų - saksofonistas Petras Vyšniauskas, klavišininkas Dainius Pulauskas, „ŽAS“, „Rebelheart“, „Vairas“ ir daug kitų žmonių. Pasižiūrėkime, kokie įdomūs kompozitoriai Vidmantas Bartulis ir Bronius Kutavičius, įdėję tam tikrų etninių dalykų į savo muziką. Rusų kompozitorius Rodionas Ščedrinas, su žmona primabalerina Maja Pliseckaja nemažai laiko praleidžiantis Lietuvoje, iš mano kompaktinių plokštelių taip pat sėmėsi minčių savo kūrybai - panaudojo tam tikrus motyvus.

- Kokios naujos idėjos, projektai jūsų galvoje bręsta dabar?
- Yra daug visokių minčių. Bet apie planus nelabai noriu kalbėti garsiai. Kai tai įvyks, tada ir pakalbėsime. Jei Dievulio bus lemta, kartu su savo bičiuliais, kitų žanrų žmonėmis keletą dalykų padarysiu.

- Kokia jūsų nuomonė apie tokias šventes kaip „Grok, Jurgeli“ ir kitas, kuriose skamba harmonizuotos liaudies dainos, šokiai?
- Jei žmonėms to reikia, kodėl gi ne? Kompozitorius Feliksas Bajoras yra pasakęs: jei jau kompozitoriaus ranka prisilietė prie liaudies melodijos, tai jau yra to kompozitoriaus kūryba. Ir to nereikėtų maišyti su liaudies kūryba. Jei yra šokis „Grytutė“ - abejotina, ar toks liaudies šokis iš viso buvo, na, bet vadinkime jį liaudies šokiu - taigi, jei „Grytutei“ kompozitorius parašė muziką, tai ta muzika tikrai ne liaudies, o to kompozitoriaus. Ir tai neturėtų būti pateikiama kaip kažkas susijusio su folkloru. Ne be reikalo už harmonizuotas liaudies dainas kompozitorius globoja Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija (LATGA).

- Jūsų vyrui, Kovo 11-osios akto signatarui Vidmantui Povilioniui dirbant konsulu Seinuose, ambasadoriumi Graikijoje, ne vienerius metus gyvenote ne Lietuvoje. Tačiau, atrodo, kad nuo Lietuvos niekada nebuvote nutolę.
- Ryšiai su Lietuva niekada nebuvo nutrūkę. Dabar pasaulis sumažėjęs, ir Lietuva prieinama visur. Taip jau sutapo, kad man gyvenant užsienyje, buvo pastatyta garsioji B.Kutavičiaus opera pagal Prospero Merimee novelę ir aš joje sudainavau.

- Kai išvažiavote, vaikai dar buvo beveik paauglių amžiaus. Ryšys su jais nenutrūko?
- Kaip gali nutrūkti ryšys su vaikais ar su tėvyne, jei išvažiuoji ne amžiams ir ne savo noru? Kam tada turėti vaikų, jei paskui su jais ryšį nutrauki? Sakote, dabar visokių atvejų pasitaiko? Apie tokius atvejus net nesinori kalbėti.

- Jūsų pėdomis nepasekė nei vienas iš vaikų?
- Kaip pažiūrėsi. Vienas sūnus kariškis, kitas - skulptorius, dukra - meno istorikė. Visi jie yra baigę Kauno dailės gimnaziją. Vaikai turi savo pomėgius, savo gyvenimus.

- Jūsų vyras jau baigė valstybinę tarnybą. Dabar daugiau laiko praleidžiate kartu?
- Mes visada pakankamai daug laiko praleisdavome kartu.

- Sekmadienį jus matysime Kaune - atvykstate koncertuoti.
- Šis koncertas atsirado kompozitoriaus V.Bartulio, su kuriuo mes labai gražiai draugaujame, iniciatyva. Jis man dar prieš pusmetį paskambino ir viską suplanavome. Nenorime, kad tai būtų eilinis koncertas, kuriame žmonės laukia, kad juos linksmintų. Išdalysime dainų žodžius ir kviesime publiką dainuoti kartu. Norime, kad koncertas primintų gerą giminės balių, kur gražiai pasibūnama kartu. Kauniečius į koncertą "Blezdinga" kviečia ateiti šeimomis. Bus ir keletas šokių. Pasibuvimas kartu - labai svarbus dalykas, to nereikėtų užmiršti per visokiausius sunkmečius.
Beje, labai įdomus „Blezdingos“ gimimas. Klubas gimė po kruvinųjų Sausio įvykių. Kai buvo užimtas Lietuvos televizijos pastatas, šios televizijos muzikos redaktorė Kaune Dzintra Varžgalienė paprašė įrašyti kokį dvasią pakeliantį koncertą. Taip pas mane susirinko tam tikras žmonių kolektyvas, susibūrė ir išliko. Paskui ir užaugo - susituokė, užaugino vaikus. Dabar tie vaikai ir pašoka, ir padainuoja kartu.

- Esate įsitikinusi, kad dainuoti gali kiekvienas?
- Žinoma. Gal kokias operos arijas žmogui be specialaus pasiruošimo padainuoti sunkiau, bet juk ir šioje srityje žinome visokių atvejų. O liaudies dainas tikrai gali dainuoti kiekvienas žmogus.

Kas? Veronikos Povilionienės ir liaudies dainos klubo „Blezdinga“ koncertas "Padainuokime kartu."
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje (L.Sapiegos g. 5).
Kada? Sausio 31 d. 14 val.

Iš biografijos:
Gimė 1946 m. lapkričio 18 d. - Dzūkijoje, Lazdijų raj., Kareivonių kaime.
1976 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, apgynė diplominį darbą apie Adutiškio krašto dainas.
Dirbo Liaudies muzikos teatro trupės, Liaudies buities muziejaus, Kauno etnokultūros centro dainininke.
Nuo 1991-ųjų m. vadovauja Kauno liaudies dainos klubui „Blezdinga“.
Garsindama lietuvių folklorą, dalyvauja prestižiniuose folkloro ir džiazo festivaliuose pasaulio užsienio šalyse.
Naujausioje, 2009 m. pabaigoje pasirodžiusioje plokštelėje - kalėdinė programa, įrašyta su vaikų ir jaunuolių choru „Ąžuoliukas.“