Vokiečių režisierius C.Tuschi: visi esame giliame purve

Garsus vokiečių režisierius Cyrilas Tuschi, filmo „Chodorkovskis“ autorius, mano, kad jo filmo herojus mėgino išsiveržti iš savotiško kaltės rato, bet kiti jam neleido. Jis nesitiki, kad M. Chodorkovskis išeis į laisvę, kol Rusiją valdys V. Putinas. Režisierius taip pat skandalu vadina EŽTT sprendimą, kad M. Chodorkovskis nėra politiškai persekiojamas: „Tai reiškia, kad EŽTT taip pat galima paveikti. O tai reiškia, kad visi esame giliame purve. Kiekvienas europietis“. 

Kaip Jums kilo mintis kurti filmą būtent apie Michailą Chodorkovskį? 

O kodėl ne? Man jis atrodo labai įdomus žmogus. Ne visai įprastas žmogus. Jis yra tikras Rusijos kaitos simbolis. Jis vykdė svarbias pareigas komjaunimo organizacijoje, jo kambaryje kabojo Lenino portretas ir jis tikėjo Sovietų Sąjungos ateitimi. Paskui jis tapo tikru šimtaprocentiniu kapitalistu. 
Todėl jo gyvenimas atspindi visos Rusijos visuomenės permainas. Nors mes nežinome, kur Rusija pasuks toliau. Bet jau žinome, kad grįžta Putinas ir tai taip pat labai simboliška. 
Tiesą sakant, iš pradžių aš ketinau statyti vaidybinį filmą apie Chodorkovskį. Prie šios idėjos dar tikiuosi grįžti ateityje. Tačiau šiek tiek pastudijavęs Chodorkovskio gyvenimą supratau, kad nieko apie jo istoriją nežinau, kad reikia rimtesnio tyrimo negu iš pradžių įsivaizdavau. Tada nusprendžiau kurti dokumentinį filmą. 

Kiek laiko užtruko tokio filmo kūrimas? 

Filmą pradėjau kurti prieš šešerius metus, 2005-ųjų žiemą. Jei būčiau žinojęs, kad tai taip ilgai užtruks, tikriausiai nebūčiau pradėjęs šio darbo. Viskas prasidėjo, kai man teko nuvažiuoti į Chantyj-Mansijską. Visas miestas buvo išlaikomas „Jukos“. Net festivalis, kuriame dalyvavau, buvo finansuojamas „Jukos“. 
Būnant Chantyj-Mansijske žmonės man papasakojo, kad „Jukos“ traukiasi, viską perima „Rosneft“. Jie sakė, kad „Jukos“ vadovas susipyko su Putinu ir pateko į kalėjimą. Pamaniau sau „Oho! Kokia drama! Turiu apie tai sukurti filmą“. 

Kiek kartų Jums teko važiuoti į Rusiją? 

Nesuskaičiuojamą daugybę. Nuolat vežiojuosi daugkartinę Rusijos vizą. Dažniausiai teko vykti į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Bet taip pat buvau Novosibirske, Čitoje. Dažnokai lankiausi vadinamajame „Londongrade“, kitaip tariant, susitikau su įtakingais rusais, gyvenančiais Londone. Keliavau ir į Izraelį. 

Ar turėjote progą susitikti su pačiu M. Chodorkovskiu? 

Tai man buvo didelis netikėtumas. Nemaniau, kad teks jį pamatyti, būtent dėl to filme naudojome animaciją. Tačiau vykstant teismo procesui mums buvo leista per posėdžio pertrauką 10 minučių pasikalbėti su Chodorkovskiu. 
Tai buvo labai įspūdinga: kalbėtis su žmogumi, apie kurį tiek metų galvojai. Nors mus skyrė neperšaunamas stiklas, interviu buvo įspūdingas. Iš karto po to nusprendėme baigti filmavimą ir pradėti montuoti filmą. 

Kokį įspūdį susidarėte apie bylą? 
Mano nuomonė apie tai ne kartą keitėsi. Manau, kad ir filme ši požiūrių kaita atsispindi. Bet dabar man atrodo, kad Chodorkovskis mėgino išsiveržti iš savotiško kaltės rato. 
Rusijoje ir valdžia, ir verslininkai turi pinigų ir galios, bet visi jie yra atsakingi už kokius nors neteisėtus veiksmus. Visi jie kalti. Visi žino vienas apie kitą kokių nors kompromituojančių dalykų. 
Tai juos kažkaip iškreiptai vienija, daro priklausomus vieną nuo kito. Manau, Chodorkovskis norėjo nuo to išsilaisvinti. O kiti jam neleido. 

Kaip pavadintumėte tokią valdžią? 

Tai labai archajiška, senamadiška sistema. Stipriausias gauna daugiausia pinigų, o turtingiausias įgija didžiausią valdžią. Tai klasikinė klaninė visuomenė. Ji veikia pagal klaninę, mafijos logiką. Jei tu ne su mumis, tu prieš mus. Ir panašiai. 

Neabejojate, kad M. Chodorkovskio byla politinė? 
Neabejoju. Didžiausias skandalas yra tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) neseniai nusprendė, jog Chodorkovskis nėra politiškai persekiojamas. Kremlius tuo džiaugiasi. 
Bet tai reiškia, kad Europos žmogaus teisių teismą taip pat galima paveikti. O tai reiškia, kad mes visi esame giliame purve. Kiekvienas europietis. 
Mes priklausome nuo naftos, mūsų politikai yra priversti paklusti turtingiems verslininkams. Kitaip tariant, Europos valstybės iš tikrųjų nepranoksta Rusijos užtikrindamos žmogaus teises. Tai labai liūdna. 

Ar tarptautinis spaudimas turėtų būti didesnis? 
Didžiausia problema ta, kad nėra jokio spaudimo. Europa ir Amerika nieko tikro nedaro, politikai tik susitinka, pasikalba ir tiek. Ankstesnių bylų patirtis rodo, kad Rusijos elitas reaguoja tik tada, kai iš jų atimami pinigai. 
Kai įšaldomos jų sąskaitos užsienio bankuose ir neišduodamos vizos, Rusijos galingieji supyksta. Tai vienintelis būdas juos paveikti. 
Sutinkate, kad vienintelis būdas kalbėtis su Rusija yra jėga? 

Jūs visiškai teisus. Kartą mačiau, kaip per vieną televizijos laidą oligarchas Aleksandras Lebedevas išspyrė iš kėdės savo oponentą. Pamaniau: „Nieko sau... Kaip jis sau leidžia taip elgtis?“. Bet vėliau internete radau pačių rusų komentarus, kad Lebedevas – „šaunuolis“, „tikras vyras“ ir panašiai. 
Tai rodo, kad Rusijos visuomenei priimtina kumščio teisė. Gal tikrai mes turėtume naudoti tuos pačius metodus, bet man asmeniškai tai neatrodo priimtina. Tai tikrai sudėtinga situacija. 

Ką manote apie M. Chodorkovskio politines idėjas? 
Kiekvienas verslininkas yra politikas. Jie patys tai neigia, sakydami: „Ne, ne, mes tik užsiimame verslu“. Tačiau tai melas. Taip verslininkai meluoja patys sau ir visiems kitiems. 
Kol uždirba pinigus, jie kratosi politinės atsakomybės, o prisidarę skolų prašo valstybės paramos. Dėl šios priežasties didysis verslas yra amoralus. 
Paties Chodorkovskio politinės pažiūros ne kartą keitėsi. Sovietmečiu jis tikėjosi paveikti sistemą iš vidaus, XX amžiaus pabaigoje buvo liberalas, net libertaras, pasisakė prieš bet kokią valstybės įtaką ekonomikai. 
Pastaruoju metu Chodorkovskis rašo ir kalba kaip socialdemokratas. 

Jei jis išeitų į laisvę ir galėtų viską įgyvendinti, ką rašo, kokia būtų Rusija? 

Jei Chodorkovskis būtų išlaisvintas ir galėtų įgyvendinti savo anksčiau pradėtus švietimo projektus, tai būtų pirmas žingsnis. Rusijoje pagausėtų žmonių su geru išsilavinimu. Tai galėtų būti nebloga pradžia, galbūt ilgainiui ir visos valstybės gyvenimas pradėtų taisytis. 
Bet, atvirai šnekant, Rusija yra labai didelė. Didžiulė. Aš niekuomet nesutikčiau būti Rusijos karaliumi. Tai labai didelis iššūkis. Ten tiek įvairiausių problemų... Nežinau, tai labai sunki užduotis. Bet man atrodo, kad Chodorkovskis buvo pradėjęs eiti teisingu keliu. 

Kokia tikimybė, kad M. Chodorkovskis išeis į laisvę? 

Medvedevo atėjimas į valdžią buvo susijęs su šiokiomis tokiomis viltimis. Aš taip pat maniau, kad galbūt Medvedevas įgys daugiau galios būdamas prezidentu. Tikėjausi, kad galbūt jis nuspręs paleisti Chodorkovskį. Dabar jau aišku, kad taip neįvyks, nes į valdžią grįžta Putinas. Kol Putinas bus valdžioje, Chodorkovskis neišeis į laisvę. 

Ar jis gali mirti kalėjime? 

Kas žino, tikiuosi, kad ne. Chodorkovskis dar palyginti jaunas. Bet kaip jau sakiau, jis bus kalėjime tol, kol valdys Putinas. O Putinas taip pat dar pakankamai sveikas ir stiprus.