„Visos jos tokios“: režisierė žada dramatišką finalą

Vasara, atostogos, Kaprio sala, jauni žmonės, aistros, meilė, veidmainystė, jaunos merginos, turtingi arabai, intrigantai, naivūs įsimylėjėliai. Sudėję visus šiuos žodžius į vieną vietą, gauname vieną premjerą – operą, prasmingu pavadinimu „Visos jos tokios“.

Nors operos pavadinimas gali nuskambėti netgi įžeidžiai, tačiau nereikia pykti tol, kol nepamatėme pačios operos. Kaip teigiama, šioje operoje siekiama atskleisti žmogaus individualumą ir išskirtinumą, iškart parodant panašų elgesį. Kol kas vyksta tik operos repeticijos.

„Tie žmonės, kuriuos pristatome mes, yra ilgam, tai yra nepaprastai gilūs, įdomūs, aukščiausios klasės profesionalai. Jie nėra vienadieniai“, – tvirtina operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

„Bohemiečiai“, prieš metus pasivadinę Vilniaus miesto opera, stato pirmąjį spektaklį, kurio tikrai negalėtume pavadinti pirmuoju. Tiesiog kūrėjų pavadinimas kitas. Ir solistų trupė, kaip visada, vis pildosi naujomis, Lietuvoje dar mažai girdėtomis pavardėmis – Italijoje gyvenanti Jurgita Adamonytė ar Vokietijoje karjerą daranti Viktorija Kaminskaitė.

„Labai jaudinuosi, kai pasakoju apie tuos žmones, nes jaučiu, kad šie žmonės yra labai žinomi Europoje, pasaulyje, bet jie visiškai nežinomi Lietuvoje“, – sako D. Ibelhauptaitė.

Ferrando vaidmenį operoje atliks svečias Blagojus Nacoskis iš Makedonijos. Šiam tenorui teko dainuoti net penkiuose „Visos jos tokios“ pastatymuose visame pasaulyje.

„Visi, dirbantys teatre, esame labai panašūs. Nebuvo sunku įsilieti į kolektyvą“, – tikina B. Nacoskis.

Operos „Visos jos tokios“ siužetas sukasi aplink dvi laimingas įsimylėjusių sužadėtinių poras. Vyriškiai, pastūmėti ciniko Don Alfonso, imasi apgaulės – apsimeta turtingais arabais ir pradeda vilioti vienas kito moteris. Prasideda ištikimybės bandymai. Režisierė D. Ibelhauptaitė Wolfgango Amadeaus Mozarto operą stato savaip. Veiksmas perkeliamas iš Neapolio į Kaprio salą, įsimylėjėliai vaikinai savo damoms pameluoja, kad vyksta į tolimą verslo komandiruotę.

„Pats siužetas truputėlį keičiasi, bet esmė lieka ta pati. Tiesiog pas W. A. Mozartą šitie vaikinai eina į karą, o pas mus jie važiuoja į ilgą verslo komandiruotę“, – pasakoja režisierė D. Ibelhauptaitė.

Kiek modifikuotas operos siužetas reikalauja ir atitinkamų vizualių sprendimų. Operos scenografiją kuria Marijus Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius. Kostiumai, beje, visi atrinkti iš dizainerio aukštosios mados kolekcijų.

„Solistai nustebę: jie ateina ir aš juos perrengiu kokius 10 kartų – kuris variantas jiems geriausiai tinka. Ne taip, kad vieną sugalvojai, pasiuvai ir jau amen. Čia vyko kūrybinis procesas iki paskutinės minutės“, – sako kostiumų ir grimo dailininkas J. Statkevičius.

Didelis iššūkis scenografui – sunkiai pasiduodanti Kongresų rūmų erdvė. Kostiumų autoriui – siužetas, dėl kurio atlikėjai operos metu persirenginėti turi ne kartą. Dar didesnis iššūkis operos vadovams – už kokius pinigus statyti brangiai kainuojantį spektaklį.

„Sudėtingiausias dalykas – kaip sutaupyti ir kaip visa tai padaryti pigiau. Kad atrodytų kaip už milijoną. Teatre galima taip sužaisti. Aš moku taip padaryti – gali sukneles padaryti ne iš šilko, bet iš pamušalo ir atrodys puikiausiai. Daug visokių tokių niuansų, kurių žiūrovų akis niekada nepagauna“, – teigia J. Statkevičius.

Grįžkime prie operos siužeto. Damas vis dar vilioja apsimetėliai arabai. Kankinamos dvejonių, nebūdamos tikros, ar grįš jų sužadėtiniai, merginos... D. Ibelhauptaitė finalą žada būsiant dramatišką. „Visos jos tokios“ – jau kitą savaitę Vilniaus kongresų rūmuose.