Viena gido diena: „Expo 2010“ patirtis

Koks gido darbas? Šio amato žmonės – nenuilstantys, visada žvalūs ir energingi. Pamačius mieste kartais net nustembi, kaip paskui juos skuba turistai, vieni bijodami ko nors įdomaus neišgirsti, kiti – tiesiog nepasimesti naujose erdvėse. O kaip jaučiasi patys gidai ir kokia jų dienotvarkė nepažįstamoje ir svetimoje aplinkoje? Štai ką rašo viena šio amato meistrių „Expo 2010“ tinklaraštyje.

8.00 Įkyriai skambantis žadintuvas bando mane išbudinti naujai dienai, bet aš greitesnė – slepiu jį po pagalvę, bandydama išsikovoti dar bent kelias minutes. Paskutinę minutę paskubomis pradedu ruoštis į darbą. Kinijoje niekas iš namų neišeina be mažo arbatos termoso, bet aš vis dar neatsikratau blogų vakarietiškų įpročių ir į savo nešiojamąjį plastmasinį puodelį pasidarau kavos, kuria gardžiai mėgausiuos pakeliui į darbą.
 
8.40 Lifte sutinkame savo kolegas, kitus lietuvius gidus, gyvenančius aukštu žemiau. Mūsų čia aštuoniolika. Net aštuoniolika! Vietiniai mūsų tautiečiai sako, kad iki parodos apskritai tik tiek lietuvių gyveno visoje Kinijoje. Kartu pajudame link nemokamo autobuso, kuris nuveš mus iki „Expo“ teritorijos. Gyvename visai netoli parodos, taip vadinamame „Expo“ kaimelyje“, tačiau teritorija čia milžiniška – išsidėsčiusi kelių kilometrų spinduliu, o kur dar visa „Expo“ paroda, užimanti dar 5 kv. kilometrus, tad pėsčiomis iki darbo tektų pėdinti apie valandą. Stotelėje jau laukia daugybė užsieniečių – visi jie dirba įvairių šalių paviljonuose ir gyvena tame pačiame specialiai pasaulinei parodai statytame „kaimelyje“. Prieš patenkant į „Expo“ teritoriją laukia kruopštus apsaugos patikrinimas – skenuojamos mūsų rankinės, esame patikrinami su metalo detektoriais, o man dar tenka ir gurkštelti savo rytinės kavos, kad apsauginiai įsitikintų, jog puodelyje tikrai kava. Ir taip kiekvieną rytą – saugumas čia nė ką nemažesnis nei oro uostuose.
 
9.00 Į darbą renkamės 9 val. Pusvalandis skirtas uniformos persirengimui bei Lietuvos paviljono paruošimui atidarymui. Šanchajuje pagaliau prasidėjo tikra vasara ir jau 9 ryto saulė orą įkaitina iki 34 laipsnių karščio. Į „Expo“ teritoriją pradeda plūsti pirmieji lankytojai, ir nors dauguma paviljonų dar uždaryti, kinai bėgte skuba užsiimti eilių prie paviljonų – juk kur kas protingiau ateiti šiek tiek anksčiau nei vėliau eilėje stovėti 2-3 val. Visos moterys nešinos skėčiais nuo saulės ir dauguma jų mūvi ilgas pirštines – kinės, priešingai nei europietės, ypatingai saugosi, kad neįdegtų, nes balta oda čia didžiausias grožio simbolis.
 
9.30 Šįryt man tenka garbė atidaryti mūsų paviljono duris ir pasitikti pirmuosius lankytojus, kurie pradeda būriuotis dar prieš mums atsidarant. Dirbame mes dviem pamainom, o kad darbas nebūtų toks monotoniškas, kas valandą keičiamės su kolegomis vietomis – tas, kas mokė kinus „žaisti“ krepšinio, po valandos pėdina prie informacinių terminalų ir pan. Taigi „apsiginkluoju“ geltonos, žalios ir raudonos spalvos balionais bei pasiimu šūsnį vėduoklių su Lietuvos paviljono logotipu ir paviljono žemėlapiu kitoje pusėje, kuriuos dalinsiu lankytojams. Tiesa, iš dešinės rankos nepaleidžiu mažo aparačiuko, kurį spragteliu kiekvieną kartą, kai į paviljoną įeina svečias – juo skaičiuojame čia apsilankiusius mūsų paviljone. Pamatę, kad į paviljoną jau galima užeiti, vidun skuba vis daugiau kinų. Ne ką mažiau į mūsų paviljoną vilioja ir lauke skambanti Eurovizinė Inculto daina „Eastern European Funk“. Į ritmą linguoju ne tik aš pati, bet ir eilėje stovintys kinai. Vėduoklės iš mano rankų dingsta per keletą minučių – tokią karštą dieną jos čia nepamainomas dalykas. Viena kinė įsidrąsina ir paprašo nusifotografuoti kartu su ja. Jos draugės taip pat jau traukia fotoaparatus ir viena po kitos seka draugės pavyzdžiu. Neilgai trukus, prie durų jau ima susidaryti kamštis, mat norinčių nusifotografuoti vis daugėja. Kinai – unikali tauta, kuri kopijuoja absoliučiai viską – ne tik žinomus prekinius ženklus, bet ir vienas kito elgesį. Per pirmąją darbo valandą suskaičiuoju per pusantro tūkstančio lankytojų. Kaip rytui visai neblogai, tačiau pats bumas laukia po pietų, kuomet per valandą pro Lietuvos paviljono duris įeina apie 4-5 tūkst. lankytojų.
 
10.30 Savo jaukią darbo vietą užleidžiu kolegei Eglei, o pati keliauju prie mūsų informacinių terminalų bei V. Karčiausko skulptūros „Aš galiu“. Šalia jos nusidriekusi eilė besifotografuojančių kinų, netrukus vienas jų pastebi mane ir po minutės jau esu tempiama į šoną dar vienai ilgai fotosesijai. Fotografuodamiesi kinai visuomet iškelia du pirštus – tai pergalės ženklą, kuris, jų teigimu, reiškia, kad šioje nuotraukoje esu laimingas, tad taip jų nuotraukoms pozuoju ir aš.
 
11.30 Prie informacinių terminalų pastebiu kiną, įdėmiai skaitantį ant sienos surašytą informaciją apie mūsų šalį. Pasiteirauju, ką jis yra girdėjęs apie Lietuvą. Savo nuostabai išgirstu, kad jis žino ne tik Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis. Dar priduria, kad mes esame buvusi Sovietų sąjungos dalis, bet jau atgavome nepriklausomybę. Įsikalbame apie lietuvių kilmę ir papročius, kinui paaiškinu, kad esame ne slavai, o lietuvių kalba skiriasi nuo rusų. Prie mūsų prieina dar vienas kinas, kuris, išgirdęs jog šneku kiniškai, sušunka – „Jūsų krepšininkai – tikri šaunuoliai! O Kinijos krepšinio komandos treneris buvo Jo Na Si!“. Jono Kazlausko pavardė kinams per daug sudėtinga, tad jie jį vadina tiesiog vardu.
 
12.30 Šią valandą dirbu milžiniškame oro baliono krepšyje, kuriame įmontuota „Stebuklo“ plytelė iš Vilniaus Katedros aikštės. Tokiu metu lankytojų paviljone kaip skruzdėlyne, tad aplink plytelę trypčioja daugybė smalsių kinų. Norus galvoti skuba jaunos merginos, kurios primygtinai tempia ant plytelės ir savo labiau skeptiškus vaikinus. Viena kinė manęs teiraujasi, ar suktis reikia į kairę, ar į dešinę. Kita klausia, ar galvojant norą būtina užmerkti akis. Atsakau, kad darytų kaip pačiai atrodo tinkama, tad ji užsimerkia ir sudeda rankas lyg maldai. Trečiam kinui tenka paaiškinti, kad reikia ne apeiti aplink plytelę tris ratus, o suktis atsistojus ant jos. Prie dėžės, į kurią galima mesti užrašytus norus, pastebiu mažą mergaitę su mama. Mergaitė bando užrašyti norą, tačiau dar nemoka visų hieroglifų. Parašiusi „aš,“ kito hieroglifo ji nebeprisimena, tad toliau rašo lotyniškais rašmenimis. Lengviau atsidūstu, kad kinų kalba ne tik man tokia sunki, bet ir patys kinai ne taip jau greit išmoksta rašyti hieroglifus. Slapčia dirsteliu į mergaitės sugalvotą norą, jis mane maloniai nustebina: „noriu visada būti su mamyte“.
 
13.15 Trumpam keliauju papietauti į paviljone esančią „Bernelių užeigą“. Kol karštą dieną mėgaujuosi nuostabiais šaltibarščius ir lietuviškų cepelinų porcija, jaučiu vėl į save nukreiptus fotoaparatus. Visgi europiečiai kinams čia egzotika, o ypač dar valgantys jų akiai nematytus patiekalus. Šypsausi stebėdama vieną kiną – bare jis perka bokalą „Švyturio“ alaus, o prie jo paprašo penkių nedidelių stiklinių, mat šį bokalą jis dalinsis su draugais. Kinijoje alų įprasta gerti iš mažų taurelių, tokių, kokias Lietuvoje naudojame tik stipriesiems gėrimams, o ir šiaip jų alus čia perpus silpnesnis už mūsų, tad vieno bokalo užtenka net penkiems draugams.
 
13.30 Po pietų persikeliu dirbti į krepšinio aikštelę. Paradoksalu, tačiau net dažnas mano užkalbintas taksi vairuotojas Šanchajuje absoliučiai nieko nėra girdėjęs apie Lietuvą, bet puikiai žino, kad mūsų paviljone yra įrengta krepšinio aikštelė! Prie jos visuomet būna nusidriekusi ilga eilė norinčių išmėginti savo jėgas. Stebėdama kinus dažnai susimąstau, jog kai kurie iš jų greičiausiai niekada anksčiau nėra žaidę krepšinio – čia galima pamatyti tokių unikalių metimo į krepšinį būdų, kad kai kuriuos iš jų vertėtų net užpatentuoti. Nuotaika čia visuomet būna gera, mat į krepšį mesdami net ir senukai krykštauja kaip vaikai. Nepataikę ima juoktis patys iš savęs, o pataikius per minią nuvilnija palaikantys šūksniai – jautiesi beveik kaip per tikras varžybas.
 
14.30 Paskutinė „stotelė“ – informacijos stalas, kur driekiasi begalinė eilė į specialų „Expo“ pasą norinčių gauti mūsų paviljono antspaudą. Dėlioti antspaudus į pasus gana monotoniška, tad nusprendžiu užkalbinti čia atėjusią kinę. Ji su draugėmis atsinešė didžiulę krūvą „Expo“ pasų, tad juokais sakau, kad tiek daug antspaudų dėti veltui negaliu – teks atsakyti į keletą klausimų. Pasiteirauju jų, ar žino, kur yra Lietuva. Kinė suglumusi susižvalgo su draugėmis – nei viena nežino. Bando spėti, kad gal Afrikoje. Draugė sufleruoja, kad Amerikoje. Juokdamasi siunčiu jas atgal prie mūsų informacinių terminalų ir pasakau, kad gaus antspaudus tik tada, kai žinos daugiau apie Lietuvą. Netrukus matau, kaip ji grįžta, panosėje kartodama perskaitytą informaciją. Dar kartelį ją egzaminuoju: ar žino nors vieną mūsų šalies kaimynę? Kinė iškart pasako Lenkiją, girdžiu, kaip jos draugė mini Baltarusiją. Dar pasiteirauju, kas yra Lietuvos sostinė. Visos jau žino, jog Vilnius. Patenkinta imu antspauduoti jų „Expo“ pasus, kai viena iš merginų nusivylusi, kad daugiau klausimų nebebus, man dar pasako, jog Lietuva nepriklausomybę atgavo 1990-aisiais. Išeinant įteikiu joms informacinių knygelių apie šalį ir tikiuosi, jog mūsų šalies bent kurį laiką nepamirš.
 
15.30 Darbo diena netruko prabėgti ir mūsų pakeisti jau atėjo kita gidų pamaina. Su baigusiais darbą kolegomis dar nutariame pasivaikščioti po kitų šalių paviljonus. „Expo“ teritorija tokia milžiniška, kad čia būdama du mėnesius, tesugebėjau aplankyti vos trečdalį visų paviljonų, o galbūt ir dar mažiau. Užsukame į norvegų paviljoną. Dauguma darbuotojų čia, kaip ir beveik visuose kituose paviljonuose, kinai. Širdį paglosto faktas, kad šioje srityje esame išskirtiniai, tad nenuostabu, jog lietuviai gidai sulaukia tiek dėmesio ir fotosesijų. Jau trečią kartą apsilankau Šveicarijos paviljone, čia esančiu keltuvu užkylu ant paviljono stogo, apželdintu veja ir gėlėmis, o be to, iš čia gali grožėtis kitais paviljonais bei per Šanchajų tekančia Pujiango upe.
 
18.00 Grįžusi namo suprantu, kad šaldytuvas visiškai tuščias, tad nutariu trumpam palikti „„Expo“ kaimelį“ ir užkąsti kažko kiniško. Mūsų rajonas yra itin saugomas – jį net juosia elektros viela, tad be specialaus leidimo, kurį įsitikinu, ar tikrai pasiėmiau, čia net nepateksi. Šiek tiek pavaikščiojusi sutinku kiną, kuris kas vakarą ateina į tą pačią sankryžą, tiesiog gatvėje pasistato stalą, išsidėlioja daugybę daržovių ir mėsos gabalėlių, suvertų ant medinių pagaliukų ir juos čia pat vietoje pakepina ant grotelių. Pirmą kartą tokius vaizdus matantį lietuvį galėtų ištikti šokas – apie mums įprastas sanitarines sąlygas čia nėra net kalbos. Kinijoje gyvenu jau kurį laiką ir matęs tokie vaizdai visiškai nebestebina, tad su pasimėgavimu puolu rinktis mėgstamų patiekalų. Valgau vištienos kulšelę, kiaulienos gabaliukus, baklažaną, bulves, kurias Kinijoje dažniausiai valgo pusžales, pakepintas labai trumpai (tačiau jau prie to pripratau ir kitokių tikriausiai net nebenorėčiau), taip pat pasiimu salotos lapą, kurį irgi keps ant grotelių, nes Kinijoje žalių daržovių niekas nevalgo. Čia mane jau pažįsta ir šypsodamasis kinas klausia, kaip sekasi darbas paviljone. Atsakau, kad laukiu jo apsilankant „Expo“ ir dėl viso pikto primenu, kad kepdamas neužbertų aštrių prieskonių.
 
22.00 Vakare su gidais dar kartą grįžtame į „Expo“ teritoriją, mat kone kas vakarą vienas iš paviljonų kviečia darbuotojus į vakarėlį. Šiandien ketvirtadienis ir šią dieną jau tapo tradicija lankytis Angolos paviljone. Išlydėję iš „Expo“ paskutinius lankytojus, angoliečiai visų paviljonų darbuotojus kviečia į viduje esantį barą, kur ant scenos gyvai groja grupė, o šalia menininkas, bandydamas pataikyti į skambančios muzikos ritmą, tapo paveikslą. Čia sutinkame draugų iš Argentinos, Meksikos, Namibijos, Vokietijos. Apsižvalgius aplink, matau žmones iš visų pasaulio kampelių, tačiau žinau kad net būdami visiškai skirtingi, čia, pasaulinėje parodoje, visi turime kažką bendro. Ant scenos dabar vyksta angoliečių pasirodymas, trys vyrai muša būgnus, o šalia basomis šoka kelios moterys. Pasineriu į nuostabius garsus bei reginį, bandydama save įsivaizduoti Afrikoje.
 
1.00 Po ilgos dienos mane po truputį ima įveikti nuovargis. Atsisveikinusi su visais ir susiradusi minioje kambariokus iš Lietuvos, patraukiu link autobuso. Jis važiuoja iki antros nakties, tad namo pėdinti pėsčiomis neteks. Grįžusi nustatau žadintuvą aštuntai ryto ir vos atsigulusi į lovą užmiegu.