Veliuonos dvaro atodangos

Per ilgus gyvenimo svetur dešimtmečius išlaikyta tobula lietuvių kalbos tartis, garbaus amžiaus neužgesinta energija ir užsispyrimas restauruoti giminės palikimą – vieną gražiausių Lietuvos dvarų. Tokia yra Lietuvos ir Kanados pilietė, Veliuonos dvaro savininkė baronienė Olga Vaksel-Larson.

Vakselio tulpmedžiai

„Pažiūrėk, vaikeli, į šį pastatą – jame kažkada gyveno tavo protėviai“, – suvalkietišku akcentu kalbanti jauna moteris atkreipė gal penkerių metų pyplio dėmesį į Veliuonos dvaro medinį pastatą su baltomis kolonomis.

Pasirodo, aplankyti dvaro su parku į Veliuoną atvažiavo medinius klasicizmo stiliaus rūmus apie 1820 m. pastačiusio lietuvio Mykolo Zaleskio palikuonė. Ją labai maloniai sutiko paskutinių dvaro savininkų – Agėjaus ir Zinaidos Vakselių dukra Olga.
Energinga, pasitempusi, nors įžengusi jau į devintą dešimtį, O.Vaksel-Larson labai džiaugėsi netikėta pažintimi su Zaleskių palikuone. Būtent Zaleskiai (vienas iš Mykolo Zaleskio palikuonių buvo botanikos žinovas) čia įveisė parką, kurį itin rūpestingai puoselėjo švedų kilmės Olgos tėvelis Agėjus Vakselis, atvežęs iš užsienio ne vieną medelį ir pasodinęs parke.

Atvežtiniai medžiai tapo šio parko akcentais: didžioji tuopa, glaustašakis ąžuolas, juodosios ir veimutinės pušys, sidabrinė liepa, raudonasis klevas, gelsvažiedžiai tulpmedžiai ir pan. Būtent iš šio sodo tulpmedžiai paplito po Lietuvą.

Gražiausias medinis dvaras

Bemaž 40-ąjį kartą į Lietuvą atvažiuojanti ponia Olga stebina savo ryžtu atkurti buvusį tėvų dvarą, kurį 1909 m. įsigijo jos senelis ir padovanojo sūnui Agėjui. Juolab kad nė vienas garsus dvarininkas, išskyrus grafienę Feliciją Laimę Pliaterienę, nesugrįžo į Lietuvą ir nerestauravo savo buvusių dvarų sodybų.

„Mano tėvai dvarą restauravo 1925–1939 m. Neslėpsiu, dabar susiduriu su aibe didžiulių restauravimo problemų, kurias sunku spręsti daug laiko praleidžiant užsienyje, tačiau aš vis vien atkakliai einu užsibrėžto tikslo link“, – švaria lietuvių kalba aiškino baronienė.

Centriniuose dvaro rūmuose, beje, pripažintuose gražiausiais mediniais dvaro rūmais Lietuvoje, neišliko nei buvusio interjero su lubų lipdiniais, nei geometrinio rašto parketo, nei reljefinių koklių krosnių, rokoko stiliaus baldų.

„Beveik visiškai pakeistas rūmų patalpų išplanavimas“, – pasakojo šeimininkė, vesdama centrinių rūmų koridoriumi, kurio viduryje stūksojo išlikę autentiški metaliniai sraigtiniai laiptai į antrą aukštą.

Sovietų dešimtmečiais nukentėjo net koridorius – buvo įspraustas į rūmų vidų per nemokšišką 1947–1948 m. pastato remontą.

Grafas P.Zobovas – giminė

Vienoje iš išvalytų, bet dar nerestauruotų menių gausu garsios Vakselių ir kitų giminės šakų atstovų portretų, herbų, stovi keli senoviniai baldai.

„Štai kunigaikščio Platono Zubovo – Rusijos carienės Jekaterinos II paskutinio favorito, sofa, – mostelėjo ranka į istorinį baldą ponia Olga. – Aš – P.Zubovo šeštos kartos atstovė.“

Išvydusi nustebusias pašnekovės akis, baronienė veda savo giminės medžio vingiais: „Šio kunigaikščio anūkė Olga Zubova ištekėjo už mano prosenelio Leono Vakselio, o jo sesuo – už portugalų didiko de Faria e Kastro. Pastaroji atšaka ilgą laiką valdė Raudonės pilį, kurią buvo įsigijęs grafas P.Zubovas.“

Beje, iki šiol prie Raudonės pilies esantis retų lelijų šlaitas vadinamas kasteriuku – pagal Kastro pavardę.

Ponią Olgą į Velioną sugrąžino gili pagarba ir meilė tėvui A.Vakseliui, kurį, kaip teigiama, mylėjo ir dvaro samdiniai.

„Kai 1941-aisiais sovietai pradėjo suiminėti jiems neparankius žmones, vieną sausio naktį pas mus atbėgo buvę dvaro darbininkai ir įspėjo tėvelį apie jam ir šeimai gresiantį pavojų. Mūsų šeima pasitraukė į Vakarus, o prasidėjus karui su vokiečiais vėl grįžo į dvarą. 1943 m. tėtis žuvo, o po metų mama su mano mažuoju broliuku ant rankų ir vienu lagaminu pasitraukė į Vakarus“, – pasakojo baronienė.

Klausantis jos pasakojimo, regis, logiška ir tai, kad iš garsios giminės kilusi ir jos mama. Z.Vaksel, trečioji A.Vakselio žmona (su pirmąja jis išsiskyrė, o antroji žuvo autoavarijoje) – iš garsios Yčų giminės, kuriai priklausė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo, prekybos ir pramonės ministras.

Didžiuojasi tėvu

Į Vakarus pasitraukė ir abi Vakselių dukros, kurios tuo neramiu laiku mokėsi Kaune. Aštuoniolikmetė Olga iš Vokietijos ilgainiui persikraustė į Kanadą, kur visą gyvenimą dirbo vertėja didžiausiame šios šalies banke. Baronienė iki šiol puikiai kalba net septyniomis kalbomis, iš kurių viena – lietuvių.

Anot pašnekovės, jos tėvas Agėjus mokėjo dar daugiau kalbų, puikiai kalbėjo lietuviškai (pastarąją išmoko iš Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės), tarpukariu dėstė Vytauto Didžiojo universitete graikų ir lotynų kalbas.

„Per gyvenimą nesutikau antro taip išsilavinusio žmogaus, koks buvo mano tėvas“, – tvirtino ponia Olga.

Giminystės ryšys pašnekovę sieja ir su Rusijos imperijos valstybinio himno muzikos autoriumi kunigaikščiu Aleksejumi Lvovu, sukūrusiu ne vieną operą, koncertą smuikui ir orkestrui.

Kai 1861 m. kompozitoriaus A.Lvovo klausa visai nusilpo ir jį pradėjo pulti įvairios ligos, jis atsisakė Rusijos caro rūmų orkestro kapelos direktoriaus pareigų ir išvažiavo į anuometės Rusijos imperijos pakraštį – Lietuvą, kur apsigyveno dukros Paulinos Romainių dvare, šalia Kauno.

„Mano senelis Aleksandras Vakselis vedė Pauliną Lvovą – būtent jie kartu 1909 m. pirko ir vėliau mano tėčiui padovanojo Veliuonos dvarą“, – pasakojo O.Vaksel.

Vakselių herbo kilmė

Spalvinga baronienės giminės istorija siekia pačius neįtikimiausius praeities faktus. Vandenyje pasviręs laivo inkaras – raktas nuo dar vienos Vakselių giminės paslapties.
1741 m. Rusijos imperatoriaus Petro I pavedimu iš Kamčiatkos uosto Aliaskos link leidosi antroji ekspedicija, kurios užduotis – išsiaiškinti, ar Sibiras jungiasi sausuma su Šiaurės Amerika.

Vienam iš laivų vadovavo danas Vitus Beringas, o kitam – rusas Aleksejus Čirikovas.
Nors abu laivai plaukė į Rytus, jų kelius išskyrė audra. Kai V.Beringo įgula pagaliau pamatė Aliaskos pusiasalyje kalną, pasuko atgal, tačiau prie nežinomos Komandorų salyno salos (vėliau pavadintos Beringo vardu) laivas užplaukė ant seklumos. Tame laive tarnavo ir švedas Svenas Vakselis.

Kai išlipusi į salą laivo įgula dėl skorbuto neteko dalies savo komandos ir kapitono, jūreiviai vadu išsirinko S.Vakselį. Jo vadovaujama įgula iš sudužusio laivo pastatė naują ir grįžo į Kamčiatką.

„Visi parplaukusieji buvo apdovanoti. S.Vakselio sūnui buvo suteiktas barono titulas, o anūkas Leonas vedė grafo Platono Zubovo anūkę“, – šypsosi baronienė.

Artimiausiuose 83-ejų O.Vaksel planuose – plaukti garsiojo protėvio S.Vakselio laivo maršrutu. Greta jos bus gyvenimo kelionės palydovas – antrasis sutuoktinis, kurį ji pamilo ir kuriam širdį atidavė sulaukusi 67-erių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių