Varys žiemą iš uostamiesčio

Sekmadienį Klaipėdos etnokultūros centras tradiciškai kviečia klaipėdiečius susiburti ir kartu išvaryti žiemą, sušildyti žemę bei pakviesti artėjantį pavasarį. Užgavėnių šventė vyks Etnokultūros centro kiemuose (Daržų g. 10) nuo 15 val.

Anksčiau šventė tris dienas

„Žaismingų persirengėlių būryje ragausime klaipėdietišką šiupinį, gersime šiltą arbatą, kepsime blynus, žaisime, dainuosime Užgavėnių dainas, stebėsime įnirtingą Lašininio ir Kanapinio kovą, trypsime, šoksime, žadinsime Klaipėdą pavasariui, kad paskutiniai žiemos šalčio liežuviai ištirptų Morės liepsnose. Ateikite visi ir nepamirškite kaukių“, - ragina Užgavėnių šventės rengėjai.

Kaip pasakojo etnologė Anelė Michejevienė, dar XX a. pr. Užgavėnės Lietuvoje buvo švenčiamos net tris dienas - sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau tik antradienį, 46 dienas prieš Velykas. Tuoj po Užgavėnių, Pelenų dieną, prasideda gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu, septynias savaites prieš Velykas, nebuvo galima linksmintis, kelti vestuvių, valgyti mėsos, todėl paskutinę dieną prieš gavėnią anksčiau buvo įprasta smagiai pasilinksminti, sočiai pavalgyti, pasisvečiuoti pas gimines ar kaimynus ir pasiruošti ilgai gavėniai.

Ypatinga reikšmė - pasivažinėjimui

Besitraukiančios žiemos ir artėjančio pavasario sandūroje anksčiau žemdirbiai daugiausiai dėmesio kreipė į apeigas, kurios liaudies tikėjimu tariamai turėjo išvaryti žiemos demonus, pažadinti šalčio sukaustytą miegančią žemę, nulemti žemės darbams palankius orus, gerą javų augimą, gausų gyvūnų prieaugį bei visos šeimos sveikatą ir sėkmę.

Per Užgavėnes Lietuvoje ypatinga reikšmė buvo teikiama pasivažinėjimui. Prosenoviškas paprotys buvo važinėtis nuo kalniukų rogutėmis, geldomis ar pakinkytais arkliais. Tai buvo maginė priemonė garantuoti gerą linų bei javų derlių. Sakydavo, kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Todėl, susėdę į roges, važiuodavo į laukus ar net į kitus kaimus. Dažnai važiuodavo stati, kad linai didesni augtų. Gerų linų galėjai tikėtis ir tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Noras važiuojant išvirsti ir pasivolioti ant žemės kilo iš tikėjimo, jog žmogus ir žemė yra glaudžiai susiję. Manoma, kad prisilietus prie nusilpusios žemės žmogus ją sušildo, suteikia gyvybės ir greičiau prikelia pavasariui.

Reikia sočiai prisivalgyti

Kai kur Lietuvoje per Užgavėnes po kaimą vežiojo “bičių spiečių”. Ant rogių pritaisydavo didelį kubilą, į kurį sulipdavo vaikai ar merginos. “Bitės”, uždengtos drobule, zyzdavo, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: “Vandens! Vandens!“. Žmonės išėję į gatves stengėsi aplieti juos vandeniu. Vandens liejimo apeigos turėjo nulemti bičių darbštumą, padidinti upių, ežerų vandeningumą bei užtikrinti pakankamai lietaus būsimai augmenijai.

Užgavėnės - paskutinė žiemos mėsiedo diena, kai galima riebiai ir sočiai prisivalgyti. Iš pat ankstaus ryto moterys ruošdavo maistą, dažniausiai tai būdavo riebūs patiekalai. Šeimininkės prikepdavo blynų, spurgų, mėsos, kiaušinienės, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje virdavo šiupinį. Svarbu buvo paruošti valgių tiek, kad net tik savo šeimynai užtektų bet ir svečius turėtum kuo pavaišinti. Sakoma, jei per Užgavėnes sočiai pavalgysi, tai visus metus būsi riebus ir sotus. Todėl kai kuriuose Lietuvos regionuose šią dieną valgydavo 7, 9  ar net 12 kartų. Skaičius „12“ greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, „7“ - septynias pasninko savaites.

Klaipėdiečiai verda šiupinį

Išskirtinis dėmesys per Užgavėnes - persirengėlių vaikštynėms. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiojo ne tik žmogišką pavidalą vaizduojantys persirengėliai - „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „elgetos“, „daktarai“, bet ir, mokslininkų nuomone, seniausios gyvūnus imituojančios kaukės - meškos, arkliai, ožiai, bei naujesnės kilmės, atsiradusios krikščionybės tradicijų įtakoje, demonus vaizduojančios būtybės - giltinė, velnias, ragana ir kiti. Būtini Užgavėnių dalyviai - Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moteris arba vyro iškamša vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

Įvairiuose Lietuvos regionuose išlikę saviti žiemos išvarymo papročiai skyrėsi ne tik persirengėlių vaikštynėmis, kaukių paplitimu, tikėjimais, bet ir šventimo tradicijomis. „Štai Klaipėdos krašte Užgavėnių ir persirengėlių vaikštynių tradicijos išnyko labai seniai. Prūsijoje, kuriai priklausė Klaipėdos kraštas, buvo uždrausti Užgavėnių karnavalai, tačiau svarbiausiu Užgavėnių akcentu Klaipėdos krašte tapo šiupinio valgymas. Šiupinį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedami kiaulės kojas, uodegą, rečiau - galvą ar lašinių. Klaipėdos, Plungės ir Šilalės rajonuose dar praėjusio amžiaus pradžioje šiupinys buvo svarbiausias Užgavėnių valgis. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kuris valgydamas ją ras, tai pirmas ir ves. Kitur kiaulės uodegą atiduodavo piemeniui, kad geriau kiaules ganytų“, - dėsto etnologė A.Michejevienė.

Prisiminti Užgavėnių papročius ir tradicijas, smagiai kartu pasibūti sekmadienį klaipėdiečius buria Klaipėdos etnokultūros centras, kasmet visiems miestelėnams organizuojantis šią šventę