Vaizdo meistrų Nida: su fotoaparatu ir be jo

Vėjas, kopos, jūra ir marios. Šį derinį kiekvieną rugsėjį Nidoje išbando Lietuvos fotografai. Ir ne šiaip sau fotografai.

Seminaras – proga susitikti

Dažnai tai – žmonės, prie kurių pavardės įvairaus plauko kritikai ir (ne)kuklūs žurnalistai paprastai klijuoja žodelį „fotomenininkas“. Nidos seminaras vieniems fotografams reiškia tiesiog progą susitikti. Kitiems – sužinoti daugiau apie naujausias fotografijos tendencijas. Tretiems – dar kartą fotoaparatu užfiksuoti nepakartojamą Kuršių Nerijos kraštovaizdį. Taigi, prie neišvengiamų Nidos seminarui atributų reikėtų priskirti ir fotoaparatą. Tačiau su šia stebuklinga dėžute Nidoje nesiskyrė ne visi šiemetinio seminaro dalyviai. Štai fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, nepraleidęs turbūt nei vieno iš 33-ijų seminarų, fotoaparato visiškai nepasigedo.

"Jau seniai nebefotografuoju Nidoje. Ateina laikas, kai fotografuoji tam tikras temas ir nesiblaškai. Mes buvome labai juokingi, kai per pirmąjį Nidos seminarą visi būriu nuėjome fotografuoti kopas. Aš irgi lėkiau per kopas kartu su visais“, – pašnekovas prisiminė, kad  fotomenininkas Jonas Kalvelis apsistojo vienoje vietoje. Būrys fotografų kopomis numynė daugybę kilometrų, o grįžę į pradinį tašką, kolegą rado toje pačioje vietoje. „Nusprendėm, kad Jonas nieko gero nepadarys. O iš tiesų mes nieko gero nepadarėm, o Jonas padarė fantastiškų dalykų ir išgarsėjo su savo Nidos fotografija. Tai man buvo geras pavyzdys, kaip reikia žinoti, ko nori“, – prisipažino A.Macijauskas, nuo to įsimintino karto daugiau niekada nefotografuojantis būryje.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis Nidoje tikino fotografuojantis tik čia sutinkamus kolegas, bičiulius. Jis pripažino: kai tiek Nidos nuotraukų yra tapę fotografijos klasika, čia nufotografuoti kažką nauja – labai sunku. Bet, tarsi bandydami įrodyti, kad tai – įmanoma, seminaro organizatoriai ir šiemet surengė konkursą “Fotografuojame Nidoje”. „Atrinkom 10 fotografijų, ir tai nėra tipiniai atvirukai. Bet tai yra vaizdai, turintys tam tikrą laiko ženklą. Vertinimo komisijai imponavo originalus požiūris, netikėtas rakursas, užfiksuoti laiko ženklai“, – taip apie laimėtojus sakė konkursantų darbus vertinęs G.Česonis.

A.Macijauskas į Nidą tikino pirmiausiai atvažiuojantis pabendrauti. „Nidoje susitinku draugus. Atsipalaiduojam, kartais – ir per daug, – šypsojosi fotografijos grandas. – O jei rimtai, Nidoje geriausiai pamatai, į kokius „izmus“ eina fotografija – čia kviečiami pranešėjai, kurie pristato naujausias fotografijos tendencijas.“ Jam antrino kolega Romualdas Požerskis, tikinęs į Nidą važiuojantis tarsi į fotografų atlaidus.

Griežtos darbų peržiūros

Prieš kelis dešimtmečius Amerikos žurnalas „Panorama“ Lietuvą pavadino fotografų respublika. Sovietmečiu gintaro kraštą aplankęs Prancūzų rašytojas ir filosofas Jean-Paul Sartre stebėjosi, kad tokioje mažoje šalyje yra tiek fotografų, pelniusių pasaulinę šlovę. Po tokių teiginių, nestebina Nidos seminaro mastas: savaitę trukusius renginius aplankė beveik 200 žmonių. Aktyviausiai su fotoaparatais po kopas, pajūrį ir Nidą lakstė pradedantieji fotografai arba mėgėjai. Iš abiejų kartų atstovų buvo galima išgirsti: šiemet seminaro dvasia – daug pozityvesnė nei anksčiau.

Jaunimas tvirtino, esą anksčiau per senjorų prisiminimų vakarus, kurie sudarydavo renginio programos branduolį, būdavo galima ir nusnūsti. Šiemet Nidoje nebuvo kada miegoti – programa buvo intensyvi, pritaikyta visokiems skoniams, marga ir ganėtinai užsienietiška. Nemažai pranešimų skaitė žinomi fotografai iš Rytų ir Vakarų. Tai, kuris pranešėjas labiausiai patiko, tapo beveik kartų riboženkliu: jaunimo dievaičiu tapo britas Martinas Parras, į Nidą atskubėjęs po personalinės parodos atidarymo Kaune; vyresnieji kone vienbalsiai balsavo už kitu programos „vinimi“ tapusį rusų fotožurnalistą Vladimirą Vyatkiną, kurio fotodarbai iš Čečėnijos, kitų karštų taškų jam sužėrė krūvą World Press Photo apdovanojimų.

Seminaro metu vyko ir portfolio peržiūros. Jauni arba dar nelabai daug patyrę fotografai savo darbus kritiškų vyresniųjų kolegų teismui suvežė iš visų Lietuvos kampelių. Kėdainiškis Žilvinas Menčikovas prisipažino į Nidą atvažiavęs norėdamas išgirsti savo guru – Algimanto Aleksandravičiaus nuomonę apie savo kūrybą. A.Aleksandravičius, vertindamas jo darbus buvo kritiškas. „Man neįdomu, kaip tu ten fotografavai, ar tu kentėjai, ar tave paliko žmona. Tai neįdomu ir publikai“, – paėmęs į rankas kiek pretenzingą fotografo autoportretą, rėžė fotomenininkas. „Peržiūra buvo labai naudinga. Taip, mano darbus kritikavo. Bet tai yra gerai – tai duoda kitokį matymą. Atsižvelgdamas į gautas pastabas, pradedi galvoti, ką ir kur turėtum pataisyti, patobulinti. Užsienyje peržiūros yra ganėtinai brangiai mokamos, o čia turėjau galimybę gauti eksperto žvilgsnį iš šalies nemokamai“, – sakė kėdainiškis. Nors A.Aleksandravičiaus pastabos buvo kandžios, vyras tikino esąs dėkingas už jas.

„Jei darbai yra š…., A.Aleksandravičius tiesiai šviesiai tai ir pasakys. Džiaugiuosi, kad iš mano nuotraukų pluošto jis vis dėlto atsirinko keletą jam patikusių darbų“, – pasakojo kitas panevėžiečio fotomenininko kritikos strėlių sulaukęs fotografas – kaunietis Jonas Petronis. Dalyvavęs ir festivalio „Kaunas Photo“ surengtose darbų peržiūrose, kaunietis pastebėjo, kad profesionalių vertintojų žvilgsnis į tai, kas mano darbuose yra įdomu, maždaug sutapo. J.Petronis tikino, kad jaunam fotografui ypač reikalingas žvilgsnis iš šalies: „Kai fotografuoji, lieka ir asmeninis įspūdis iš tos vietos, to įvykio, kur fotografavai. Jis trukdo objektyviai įvertinti tai, ką padarei. O vertintojams iš šalies tai netrukdo. Be to, kuo daugiau skirtingų vertinimų gauni – tuo geriau.“

Fotosesija marių pakrantėje

Seminaras išsiplėtė toli už kultūros centro „Agila“, kur vyko pagrindinės paskaitos, portfolio peržiūros, pristatymai – diskusijos apie fotografiją virė visur, kur susitikdavo neabejingieji akimirkos sustabdymui kadre. J.Petronis prisipažino Nidoje pakeitęs nuomonę apie nuotraukų publikavimą internete. Iki tol, kaip vyresnioji fotografų karta, prioritetą teikęs spausdintam vaizdui, po diskusijos su portalo fotokudra.lt įkūrėju Mindaugu Eglinsku, patikėjo interneto teikiamais privalumais. „Tradicinis požiūris yra fotografijas kaupti ir paskui jas pristatyti visuomenei viešoje peržiūroje ar parodoje. O internete tu iš karto gauni žmonių reakcijas, sužinai, kas juos veikia, kas – ne“, – interneto privalumus vardijo M.Eglinskas.

A.Macijauskas tikino Nidoje toliau stebėjęs pastarojo dešimtmečio tendenciją: į antrąjį planą fotografijoje nukeliaujantį vaizdą. „Fotografija dažnai lieka tik priedu prie apsakymo ar kito literatūros kūrinio, su kuriuo ji pateikiama žiūrovui. Iš čia seka viena neigiama tendencija: kadangi fotografas žino, kad nuotrauką lydės tekstas, jis jau nelabai stengiasi siekti maksimalios išraiškos. Pastatė herojų prie sienos – pokšt ir nuėjo, nelaukdamas, kol jis iš nuobodulio ar dėl kitų priežasčių save įdomiai išreikš, – kaunietis fotomenininkas pastebi, kad ėjimas lengviausiu keliu fotografijoje vyksta visame pasaulyje. – Kai manęs klausia, kas yra menas, atsakau, kad pirmiausia tai yra juodas darbas. O dabar fotografijoje sunkiai dirbti pritingima.

Kas Nidoje ilsėjosi ir neėmė fotoaparato į rankas, kas naudinga suderino su pramoga. Kauno technologijos universiteto fotostudijos vadovas Robertas Misiukonis laisvą laiką seminare išnaudojo fotosesijai. Šaltą ir vėjuotą dieną ant vieno iš Nidos molų jis išrengė savo fotomodelį iki lengvutės vasariškos suknelės. Apsiavusi puantais, mergina atliko keletą balerinos žingsnelių. Viktorija prisistačiusi mergina prisipažino esanti šokėja, o nusifotografuoti su puantais buvusi jos svajonė. 20 min. intensyvaus fotografavimo, ir mergina įšoko į aulinukus, įsisuko į vilnonį apsiaustą. „Dabar eisim šildytis iš vidaus“, – šyptelėjo R.Misiukonis, ir su fotomodeliu patraukė į kavinę. 

Nidos tęsinys – Pervalkoje

Be fotoprojekcijų, su naujausia lietuvių ir užsienio fotografija Nidoje siūlyta susipažinti ir labiau tradiciniu būdu: atidarytos keturios užsienio fotografų parodos. Ispanijai atstovaujančio fotografo Matias Costa paroda „Šeimos projektas“ vienus žavėjo, kitus stebino. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų fotografijų yra paimtos iš šeimyninio albumo. „Aš tebetęsiu „Šeimos projektą“. Lietuvoje fotografuoju tai, kas primena mūsų giminę, išblaškytą po visą pasaulį. Mano prosenelė gimė Vilniuje. Daug fotografavau tame mieste, ateityje galvoju ten sugrįžti“, – pasakojo fotografas, kurio giminė yra išsisklaidžiusi po visą pasaulį.

Jis pasakojo vienodai gerai besijaučiąs Argentinoje, kur gimė, Ispanijoje, Italijoje, Lietuvoje Ukrainoje ir Rusijoje, nes su šiose valstybėse gyvenančių tautybių žmonėmis jį sieja kraujo ryšiai. „Kai buvau vaikas, mano tėvai reemigravo į Ispaniją. Taigi, per 100 metų mano šeima apsuko ratą: emigravo į Ameriką, paskui vėl grįžo į Europą. Projekto nuotraukomis aš kalbu ne tik apie savo šeimą, bet ir apie Europos, pasaulio istoriją: du pasauliniai karai, emigracija, reemigracija, po visą pasaulį išblaškyti artimiausi žmonės“, – pasakojo įvairių tautybių kraujo turintis fotografas, nei vienos šalies nevadinantis tėvyne.

Savotišku seminaro tęsiniu tapo fotosavaitgalis Pervalkoje, pakvietęs fotografus į mažiausią Kuršių Nerijos miestelį. Skirtingai nuo Nidos, kur „Agilos“ salė vos talpino populiarių paskaitų klausytojus, Pervalkoje apie 20 žmonių būrelis įsitaisė vilos „Baldininkas“ pavėsinėje, kur dar kartą apžvelgė naujausias fotografijos tendencijas, rengė portfolio peržiūras, žiūrėjo filmus ir dalijosi asmenine patirtimi fotografijos srityje. „Dalyvių gausa nebuvo svarbiausias renginio tikslas. Šiuo atveju sėkmės kriterijai buvo kiti: renginių kokybė, asmeniniai pokalbiai su fotografijos žinovais, subtilios diskusijos apie kūrybą ir malonus bendravimas bendraminčių rate. Manau, viso to pasiekėme – fotografija renginio dalyvius trims dienoms subūrė į neformalią bendruomenę“, – pastebėjo renginio organizatorius Tomas Pabedinskas.

Pasak jo, fotografijos savaitgalis Pervalkoje išsiskyrė bendravimu ramioje aplinkoje, apsikeitimu kūrybine patirtimi tarp žmonių, kuriuos sieja panašus požiūris į fotografiją. „Tikiu, kad toks bendravimas taip pat yra prasmingas, jį vertina ir fotosavaitgalio dalyviai. Šiuo požiūriu, fotografijai skirti renginiai Nidoje ir Pervalkoje vienas kitą papildo“, – įsitikinęs T.Pabedinskas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių