V. V. Landsbergis: vaikai iš tavęs padaro žmogų

„Prie jų negali meluoti, prie jų negali keiktis, negali galvoti bjaurių dalykų. Vaikai yra geri ir tu tuo užsikreti“, – sako vaikams pasakas kuriantis rašytojas ir režisierius Vytautas Landsbergis jaunesnysis. Anot jo, vaikai – tai vienas iš receptų, kaip išgyti nuo nūdienos pasaulio ligų.

Prasidėjus Advento laikotarpiui, apie tai, kuo serga pasaulis, ir kaip gyventi prasmingiau, su Vytautu V. Landsbergiu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Sakykite, koks dabar Jums yra metas – šis tamsus lapkritis, artėjant metų pabaigai. Kiek įtemptas? Kiek jame skubos, pasirodymų, rašymo, bendravimo, susitikimų su žmonėmis?

Šis laikas, manau, atitinka tai, ką mūsų protėviai jausdavo. Šiuo metu yra ilgių laikas – ilgesio, liūdesio… Bet tokio prasmingo liūdesio, kai tu prisimeni, jog yra kitas pasaulis ir jame yra tau artimi ir brangūs žmonės, kurie kažkada buvo šiame pasaulyje.

Tai man šitas ruduo yra toks gana keistas. Labai daug prisimenu žmonių. Ir netgi dabar, atvykęs į Menininkų namus, prisiminiau, kad praeitą sykį, kai aš čia koncertavau, pirmoje eilėje sėdėjo Rūta Staliliūnaitė. Ir žinau, kad šiandien ji, jeigu ir dalyvaus, tai jau kitu pavidalu, sielos pavidalu. Algimantas Masiulis, kuris buvo nuoširdus bičiulis ir padėjo ne vieną filmą ir spektaklį sukurti, taip pat ateidavo į mano vakarus, kai jie vykdavo Kaune. Pradedi jausti tam tikrą bičiulių ratą, kurie pradeda dalyvauti kitu pavidalu. Šitas laikas yra prisiminti, padėkoti, pasidžiaugti, kad jie buvo, jų vis daugėja. Kažkoks keistas laikas, kada giltinėlė iš tikrųjų pasidarbavo iš peties. Bet tai yra natūralu. Gyvenimas yra toks ir taip jisai vyksta. Ir kažkuria prasme, šita tema persismelkia ir į kūrybą, nori tu to, ar nenori.

Tai va toks yra ruduo. Aš nepasakyčiau, kad jis pilnas džiaugsmo ar entuziazmo. Galbūt po Kalėdų prasideda toks suvaikėjimas ir džiaugsmas visomis dovanomis. O šis laikas yra daugiau skirtas suvokti, kad ir tu esi čia laikinai. Ir stenkis tą laiką, kurį dar turi, nugyventi gražiai ir padoriai, jeigu pavyks.

Ar tarp savo darbų jaučiate, kad tai vis dėlto Advento – susikaupimo, ramybės metas?

Adventas buvo daugiau kaimo žmonių tradicijoje, nes tai labai labai susiję su darbais. Kai jau visi gamtos darbai, derliaus nuėmimo ir pasiruošimo žiemai, pabaigti, tu gali būti ramus.

Dabar Lietuvoje, ypač mieste, yra visiškai priešingai. Adventas – tai paraiškų rašymo, atsiskaitymo su fondais metas... Ir lapkritis, gruodis yra susitikimų mėnesiai.

Manyčiau, kad ta pusė yra adventiška – daug renginių, bet jie yra kitokie, jie nėra tokie pramoginiai, šou. Šitam laike yra sunku linksmintis ir prigalvoti kažkokių juokingų programų. Tiesiog savaime kalbasi apie rimtus dalykus. Adventas labai persmelkęs viską, kas darosi. Tik aišku, norėtųsi mažiau skubėti. Bet toks yra laikas.

Žaidimo taisykles ir tu gali kurti, bet toji realybė, kuri dabar Lietuvoje egzistuoja, kai kultūros žmonės yra įmesti į tą patį katilą, kaip ir komercinė kultūra, pramoginė kultūra... Mes turime labai daug padaryti, kad galėtume būti. Nes nei iš poezijos, nei iš pasakų nepragyventume. Tai yra tiesiog tokia labai realistiška gyvenimo pusė, kad kapitalizmas turi tą savo momentą...

Ko gero viena ryškiausių, akivaizdžiausių kapitalizmo apraiškų – tai darbas. Jei kaimiškoje kultūroje nuėmėme derlių, ramiai sėdime trobose ir laukiame Kalėdų, tai dabar – pats darbymetis. Ką Jūs manot apie darbą?

Iš vienos pusės, darbas yra gerai. Manau, kad tie žmonės, kurie nebijo jo, ir mokosi, stengiasi išmokti naujų veiklos sričių, jie pragyvena. Jie nestovi darbo biržoje prie eilės laukdami. Ir tokių žmonių Lietuvoje labai daug. Ypač jaunimo, kurie taip greitai įsisavina tas naujas žinias, naujas technologijas.

Deja, man irgi teko išmokti leidybos verslo ir suprasti, kaip vyksta rinkodara, reklama ir rėmimo paieškos… Ir daug dalykų, kurių aš mielai neišmanyčiau. Aš sėdėčiau sau Anykščiuose ir rašyčiau pasakas, bet realybė yra tokia.

O kitas dalykas yra tas, kad tai paskui pradeda kenkti kokybei. Aš dabar galvoju, kiek tokių subrandintų, išnešiotų kultūros kūrinių yra sukurta nepriklausomos Lietuvos laikais. Tai nemanyčiau, kad jų yra labai daug, nes tam nėra laiko.

Gerą romaną parašyti reikia 3–4 metų. Gerą knygą vaikams reikia 1–1,5 metų. Dažniausiai tiek laiko neduoda aplinkybės. Tada tu turi forsuoti, spausti save, kažkuria prasme prievartauti, rašyti po 2 knygas per metus. Kaip sakoma, lazda su dviem galais. Ir kartais aš žiūriu ir baltu pavydu pavydžiu Eimuntui Nekrošiui, kaip jis 2 metus Dantę repetuoja. Tai yra tai, tokį darbą aš suprantu.

Tu turi pats sužinoti, pats pajausti, ko nežinojai. Negali ateiti į sceną arba prie knygos su atsakymais. Ateini su klausimais. Ir uždavinėji savo sielai klausimus. Ir išrašinėji, repetuoji. Bet vienąsyk ją gerai nugirsti, kitąsyk – blogiau. Tada turi atpažinti – aha, čia aš neišgirdau gerai, čia aš turėčiau pataisyt arba perrašyt.

Bet kai turi 3–4 mėnesius ir žinai, kad jau turi atsiskaityti fondui, ministerijai ir t.t., atsiranda kitos žaidimo taisyklės. Tada pasidaro pateisinamas toks rašymas dienoraščio forma arba citatų naudojimas. Tu remiesi ne tiek savąja sielos patirtimi, kiek apskritai bendra kultūros terpe, kuri yra atvira, kuri yra naudojama.

Paskutinė mano pasaka, kuri bus – „Anupro kupras“, tai aš irgi pirmąsyk turėjau tokį malonumą – metus laiko ją rašyti. Turėjau tokią galimybę nieko kitko neveikti.

Tačiau kaip Jūs manote, ar iš tiesų tik laikas yra gero darbo sąlyga?

Laikas yra vienas iš komponentų ramybei, o ramybė yra gero darbo sąlyga.

Kartais žmogus gali būti ir šarmulyje ramus. Yra tokių meistrų, jogų, dvasios specialistų, kurie netrikdomi gali miesto šurmulyje gyventi ir susitelkti, per trumpą laiką padaryti didelius darbus.

Vienas tokių yra mano tėvas. Aš neatsistebiu, kaip jis lėktuve tarp Vilniaus ir Briuselio, Strasbūro ir visų kitų savo darbų, ir poeziją, ir knygas rašo, ir Čiurlionį tyrinėja. Jis išnaudoja visą tą laiką, turėdamas vidinę ramybę. Man to trūksta. Man reikia pabėgti į Anykščius, užsidaryti nuo pasaulio ir pabūti atskirai.

Iš kitos pusės, tas suspaustas laikas irgi daug ko išmoko. Jis išmoko greitos reakcijos, greitos koncentracijos. Tu negali būti ištežęs, negali laukti įkvėpimo dienų dienas. Tiesiog tai yra darbas, amatas.

Tu atsikėlei iš ryto ir žinai, kad nuo 8 iki 12 tu turi parašyti tiek ir tiek puslapių. Na, įspraudi save į tai. Ir po kiek laiko atsiranda ir įkvėpimas. Tu išmoksti ir toje dirbtinėje formulėje giedoti it kokia lakštingala, atsiprašant. Tai va.

Ko gero meilė – tai yra dar viena būtina sąlyga geram darbui?

Taip. Meilė yra būtina visiems darbams, ne tik kūrybos. Bet meilė yra toks labai keistas dalykas, apie kurį nelengva kalbėti. Dabar pradėjau dainuoti Juškų „Dainas“. Labai man patinka – lietuvių liaudies dainos, iš Juškų surinktos. Ir ten niekada nevartojamas žodis meilė, nors yra labai daug dainų apie meilę.

Atėjo toks keistas palyginimas su trečiuoju Dekalogo įsakymu – neminėk Dievo vardo be reikalo. Ir Meilės vardo – be reikalo. Šitoj pramogų ir šou kultūroje [iš jos] mes padarėme blizgutį. Padarėme butaforiją iš labai rimto ir atsakingo jausmo, kuris, aš manau, yra Visatos egzistavimo pagrindas. Viskas yra iš meilės. Iš Dievo meilės. To negali paversti bizniu, to negali paversti reklama.

Aš nežinau nei vieno žmogaus, gyvo sutvėrimo, kuris veiktų be meilės. Gėlės pražysta iš meilės, jos vilioja bites, muses ir kitus nori sugundyti. Viskas gamtoje yra sklidina meilės. Saulė tave šildo, tu gali tai suprasti kaip tam tikrą meilės formą. Kad ji tave pastebėjo, atkreipė į tave dėmesį ir tau padėjo. Ne tik duodama D vitamino, bet ir tame metafiziniame lygmenyje. Kaip Dievas, kuris rūpinasi visais be išlygų – ir vabalais ir uodais. Ir tu gali mokytis tos meilės iš saulės.

Iš mėnulio gali mokytis tos šaltosios, vienišųjų, liūdnųjų meilės, tų, kurie reikalauja, kad juos kas nors apšviestų, kurie neturi savo šilumos, kurie iš kitų malonės yra matomi.

Taip, kad meilė yra visur. Ir kūryba be jos... Nieko naujo nepasakysiu: visas menas yra paremtas dviem pagrindiniais instinktais – mirties ir meilės atskleidimu sau. Išsiaiškinimu, kokie niuansai, kokios dar yra meilės galimybės. Nelengvas klausimas.

Jei nueitume į kokį nors populiarų žurnalą ir kalbėtume [apie meilę], tai turbūt būtų kalbama apie žmonių santykius. Bet man atrodo, kad svarbiau tai, kas yra virš [jų] – besąlyginės meilės būsenos, dieviškoji būsena, kurią tu patiri, pavyzdžiui, gamtoje.

Labai dažnai žmonės kalba apie meilę, bet to jausmo gyvenime nėra patyrę. Tai yra apsimetimo forma, kai norima suvedžioti, kai norima pasirodyti geresniu, negu esi. Tuomet tu tą žodį labai dažnai vartoji. Aš vartoju. Paskui pagalvoji, ar reikia? Va, lietuvių liaudies dainose – nėra. O tai, ką reiškia, kad meilės nebuvo? Gal priešingai, jos buvo daug daugiau. Tiesiog tai buvo dieviška ir nenuvalkiota. Tai nebuvo kasdieninė tema.

Gal šio žodžio vartojimas atvirkščiai proporcingas jausmo turėjimui?

Gali būti. Kaip ir daugelis kitų žodžių: Tėvynė, Dievas. Jeigu žmogus labai dažnai sako „Dievas“, „Dievas ir aš“, „Mano Dievas“, tai gali suabejoti, ar jis jau yra jį sutikęs. Iš ilgesio, iš noro jį sutikti, jis tai imituoja. Jis įrodinėja sau pačiam, kad tai yra kažkur.

Kartais ta melagystė praverčia. Tu įsikalbi. Jei galima įsikalbėti ligą, gal galima ir Dievą, Meilę. Šia prasme – gerai. Visos Valentino dienos – gerai, bent tą dieną labiau sureikšminamas šitas jausmas. Nors normalioje visuomenėje tai turėtų būti nuolatinis savęs sekimas – ar tu neišdavei to jausmo, ar tu jo nepavertei verslu. Nes turi rūpėti duoti. Turi mokytis duoti, o ne reikalauti, kad tau būtų [duota]. Tada jau tu mėnulis, jeigu tik – man duokit ir švieskit.

Dabar galvoju, apie ką dažniausiai galima išgirsti kalbant viešojoje erdvėje? Kokie žodžiai dažniausiai vartojami, kokios temos? Veikiausiai ne tos šviesiosios, o tamsiosios: apie žmonių egoizmą, vartotojiškumą, ekonominius sunkumus, depresijas, liūdesį. Gal tai taip pat įsikalbame? Ar mums yra įkalbama?

Čia yra hipnozės seansas, kurį Lietuvos televizijos išmano labai gerai. Žmonėms, kurie nori sveikai gyventi ir gražią Lietuvą matyti, reikėtų kiek įmanoma mažiau žiūrėti negatyviosios žiniasklaidos. Gaila, kad kitokios yra labai mažai.

Apskritai kalbantis su rimtais psichologais, paaiškėja, kad yra tam tikras teigiamų ir neigiamų žinių balansas, kurias žmogus pajėgus per dieną suvartoti, priimti. Jeigu tas balansas yra sutrikęs, jeigu jis gauna žymiai daugiau neigiamų žinių, jis išprotėja. Išprotėja nebūtinai ta prasme, kad pradeda šaudyt kaip Breivikas arba daryti kažką agresyvaus. Bet jis nebenori gyventi, jam nebėra vilties, kad šitas pasaulis yra gražus, teisingas, kad jame gali būti kas nors gera.

Man atrodo, kad mūsų žiniasklaida, ypač ta bulvariškesnė, sensacijų besivaikanti, atliko genocidišką veiksmą ir žmonės nustojo mėgautis Lietuva. Sąjūdžio laikais buvo mėgavimasis – mes turim Lietuvą, mes turim Baltijos kelią. Mes turim miškus, dainas, Antį, Mamontovą. Viskas mums kėlė tokį „Ach, kaip gerai!“, kaip gerai, kad mes tokie esam – unikalūs, įdomūs. (...) Viskas buvo iš tokios nuostabos ir džiugesio.

Dabar pavirtome niurgzliais – nieko gero nebėra. Nors tikrai yra puikių muzikantų, menininkų ir labai daug gražių žmonių. Bet mes jų nebematom. Mūsų dėmesys atkreiptas į negražiąją Lietuvą. Mes ją stebime, analizuojame, apkalbame. Tarsi koks šėtonas būtų mus sugundęs kalbėti tik apie tai, kas blogai. Taip žmogus negali būti sveikas.

Kaip kažkada per televiziją, jau nepriklausomybės laikais buvo kalbama – anglų kalbos pamokėlės ir t.t. Tai dabar turėtų būti mokymosi gražiai kalbėti [pamokėlės], kalbėjimo gražius dalykus [pamokėlės], kaip palinkėti ką nors gero, pasakyti komplimentą, kas yra beveik išnykę. Vėl kokia galėtų atvažiuoti Meškauskaitė ir pradėti pasakoti per televiziją... Iš tikrųjų aš pusiau juokais, bet ir su skauduliu sakau – mes to nebežinome.

Kai rašau knygą vaikams apie arklį Dominyką ir rugiagėlę, apie jųdviejų meilę, tai suprantu, kad rašau ne apie tai, kas galėtų ar turėtų būti meno objektas. Nes rašau apie normalų santykį – kaip arklys įsimyli rugiagėlę. Kaip jis jai sako: labas, aš tavęs pasiilgau. Ji atsako: koks tu gražus šiandien, kur tu taip ilgai buvai? Jis sako: aš ieškojau šaltinio, kad tau vandens atneščiau, kad tu sustiprėtum, kad tu atsigautum.

Jie kalba tuo metu, kai ta madingoji kultūra kalba visiškai priešingus dalykus – „užmušiu, nekenčiu, tu esi toks ir anoks“. Staiga supranti, kad tu vaikams turi pakeisti kalbą, kad kada nors, kai jie užaugs, kai jiems reikės su savo drauge pakalbėti, su kuo nors pasidalinti, kad jie turėtų žodžius, mokėtų situacijas.

Psichologai jau seniai atradę, kad XXI a. avangardas bus normalumas. Mes tiek turėsime perversinio meno, kuris persikels į gyvenimą, kad staiga bus: „Vau, pasakė, kad aš Tavęs pasiilgau – o čia tai stipru!“ Skaudus absurdas.

Aš pamačiau vieną aktorę, kuri mane labai sujaudino. Ji dirba lėlininke, su vaikais, vaikų namuose. Ji važiuoja su savo lagaminėliu ir vaidina tėtį ir mamą vaikams, kurie to niekada nematė. Vaidina gražiai: kaip jie kalbasi, kaip jie padeda vienas kitam, kaip jie kartu ruošia vakarienę, kaip jie prižiūri savo vaikutį. Tie vaikai žiūri išsprogusiomis akimis, jie niekad to nematė. Savo šeimose, iš kurių buvo paimti, jie matė kitokius tėvų santykius.

Tas naivaus meno būtinumas atsiranda. Kai mes tapsime normaliais, mes galėsime kurti rafinuotą meną, galėsime mėtyti bombas į Dievo veidą arba mėšlu drabstytis. Bet dabar mes negalime to padaryti, nes mes nesame normalūs. Mes ir taip mėšlą drabstome vienas ant kito kasdien. Mes turime išsigydyti nuo to. Ir tada žiūrėsime į tai kaip į eksliuzyvą – „Va, matai, ir taip būna, pasirodo“...

Kokį receptą Jūs galėtumėte parekomenduoti? Kaip būtų galima nuo to išgyti?

Receptus kiekvienas atranda savo viduje. Mano receptas buvo labai paprastas. Tai buvo vaikai. Dievulis man jų davė 5. Ir paskui, kai pradėjau rašyti pasakas, teko važinėti, ir dabar važinėju daug pas vaikus.

Vaikai išgydo, vaikai iš tavęs padaro žmogų. Prie jų negali meluoti, prie jų negali keiktis, negali galvoti bjaurių dalykų. Jie yra geri ir tu tuo užsikreti.

Aš galvoju, kad jeigu mes daug vaikų matytume per Lietuvos televiziją... Aš labai mėgstu tas laidas, [kuriose yra vaikų]. Pavyzdžiui, „Tūkstantmečio vaikai“, kur ateina tikrai gražūs vaikai, gražius dalykus daro. Suaugusiems tų laidų reikia, jie sveiksta. Jie pamato, kad Lietuva nėra kažkoks iškrypėlių ar nusikaltėlių kraštas.

Tai vienas iš pagrindinių receptų: turėkite daug vaikų. Jeigu neturite, imkite iš vaikų namų. O jeigu neturite tam laiko ar galimybių, važiuokit pabūti su vaikais. Netgi, kai užeina niūresnės nuotaikos, aš turiu tokią galimybę, aš važiuoju kartais Vilniuje pas vaikučius, kurie labai sunkiai serga. Mes su jais kuriame pasakas. Mes juokaujam, dainuojam. Ir tu pamatai, kad nėra ko dievulio vyt į medį. Viskas yra labai labai gerai. Tai va. Mokytojų yra aplinkui. Labai labai daug.



NAUJAUSI KOMENTARAI

RM

RM portretas
Prisipažinkim, per vaikus mes susimąstom....

GM

GM portretas
...tai kodėl senojo tatos neveikė nei vaikai , nei meilė jiems ? Kodėl jo dukterį išaugino ir išauklėjo Aloyzas Sakalas ?

tat

tat portretas
Vargas veikejas be tatos jis niekas....
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių