V. Bičkutė atskleidė, ką veikia sekmadieniais

Kaip rašytojas Antoine'as de Saint-Exupéry, pateikdamas garsųjį ekstatišką vandens aprašymą, vienoje to gaivališko kalbos srauto dalyje kukliai pripažįsta ir tai, kad „tavęs neįmanoma aprašyti“, taip ir sekmadienio kaip reiškinio pojūtis sunkiai pasiduoda žodžių valdžiai. Švelni Exupéry aprašo variacija galėtų būti: „Sekmadienis! Tu turi ir skonį, ir kvapą, ir jausmą. Dėl Tavęs mumyse vėl atgyja mūsų širdies šaltiniai.“ Vilniaus Mažojo teatro aktorė Valda Bičkutė padeda mums rasti daugiau žodžių, įsijausdama į sekmadieninę būseną ir minėdama svarbiausius šios dienos bruožus adagio tempo pokalbyje.

„Svarbiausia, kad sekmadienis tikrai yra. Nors mūsų profesijos žmonės negyvena pagal normalius savaitės dėsnius ir savaitgaliai mums kaip tik būna labiau darbiniai, bet išėjęs į darbą sekmadienį pagauni save galvojant, kad kažkas ne taip. Net jei iškart neatsirenki, kokia būtent šiandien diena. Sekmadieniais mieste tikrai tvyro kažkokia atmosfera. Oras skaidresnis. Gatvės ramesnės. Pagrindinis žodis, apibūdinant sekmadienį, tikrai būtų ramybė“, – sako aktorė.

Vienas ankstyvųjų prisiminimų, kalbant apie sekmadienį kaip savito rimto, savitos nuotaikos dieną, Valdos gyvenime susijęs su meile. „Kiekvienas sekmadienis vaikystėje prasidėdavo ėjimu į mišias. Dešimtą ryto vykdavo jaunimo pamaldos. Aš, aišku, nenorėdavau į jas, tėvai turėdavo varu varyti. Bet aštuntoje klasėje labai įsimylėjau. Viena draugė pamatė, kad mano meilė dalyvauja ryto mišiose. Ir staiga – koks nustebimas tėvams! Dukra kas sekmadienį pradėjo įnirtingai veržtis į bažnyčią“, – švelniai juokdamasi kertine savaitės diena kadaise tapusius sekmadienius prisimena Valda.

Ar dar likę sekmadienio sąsajų su šventumu? „Išvažiavus iš tėvų namų į Vilnių, nesusiklostė tradicija sekmadieniais eiti į bažnyčią. Bet turiu tikslą ją susigrąžinti. Galbūt nebūtina eiti į mišias, bet šiaip užsukti į vietą, kurioje patinka pabūti, labai sveika. Nesvarbu, kuo save laikai, – praktikuojančiu kataliku ar ne, budistu ar pravoslavu, – užeiti į maldos vietą gera. Tai irgi puikus būdas įprasminti sekmadienį ir proga pabūti su savimi, pagalvoti. Bet Vilniuje labai daug gražių bažnyčių, savos dar neišsirenku. Keisčiausia, kad mano namams šiuo metu artimiausia yra cerkvė. Nesu provoslavų tikėjimo, bet mėgstu jų tradiciją uždegti žvakelę, todėl kartais ten užsukusi taip ir padarau. Tai tiesiog ritualinis veiksmas“, – sako aktorė.

Sekmadienis skirtas pauzei. Kokia jaunai aktorei priimtiniausia atokvėpio forma? „Skaitymas. Vienareikšmiškai. Būtinai turiu turėti nors dvi skaitomas knygas. Viena – grožinė, kita – motyvacinė ar populiariosios psichologijos. Aišku, pabandyk taip paprastai įsirausti pataluose ir praleisti dieną skaitydama – nelabai išeina. Ima noras kilti. Pasivaikščioti irgi vienas nuostabiausių užsiėmimų, neapsakomai didelė prabanga. Vienas iš tų dalykų, kuriuos reikia vertinti, jų neatsisakyti, nepraleisti. Tad taip jau visą dieną vien skaityti negalėčiau, bet pramaišiui su pasivaikščiojimu, su skaniu maistu – mielai. Nes kartais tiesiog trūksta vienatvės. Kad ir kaip mylėtum artimus žmones, kad ir kaip būtų nuostabu su jais bendrauti, būtinas tas laikas tik sau“, – kalba V.Bičkutė.

Gal svečiose šalyse ramybė kitokia? „Kad išgyvenčiau ramybę, man visgi reikia savos žemės. Nors, jei reikėtų pasakyti, tai įspūdingiausia ramybės patirtis svečioje šalyje buvo šabas Jeruzalėje. Nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio yra jų šabas. Tuo metu jie nieko nedaro ir šią tradiciją puoselėja. Kadangi teatro, kino aktorių gyvenimas – be jokio režimo, savo draugams sakau, kad būtinai reikia įsivesti privalomą savaitgalį. Ir tai tikrai galėtų būti sekmadienis, nes pakanka ir vienos dienos, kuri būtų šventa bei neliečiama. Skirta išmiegoti, ko neatmiegojai, paskaityti, ko nepaskaitei, maloniai neskubiai praleisti laiką gaminantis maistą. Privalo savaitėje būti bent viena tokia diena. Juk mes mėgstame įsisukti“, – apie poilsį kalba aktorė.

Jei tapyčiau paveikslą sekmadienio tema, tai būtų pavasarinė nulyta Vilniaus gatvė ir lauko kavinukė. Joje dar nėra žmonių, stovi tik kėdės ir staliukai.

Jei rinkčiau sekmadienio filmą, tai būtų François Ozono „Angelas“. Apie jauną rašytoją.

Jei siūlyčiau sekmadienio skaitinį, tai galėtų būti Antono Čechovo apsakymai. Arba Stefano Zweigo novelės. Bet kadangi sekmadienis gali būti išvis vienintelė diena, kai gali paskaityti, skaitinys gali pasitaikyti ir „nesekmadieniškas“. Pastaroji knyga, su kuria šiuo metu bendravau, buvo Antano Šileikos „Pogrindis“. Teko ją skaityti dėl darbo – pati gal ir nebūčiau paėmusi, nes nemergaitiška knyga. Ir mano didžiam nustebimui, tai buvo knyga, kurios nenorėjau padėti, nenorėjau net eiti miegoti. Pusę nakties sugaišau, kad sužinočiau, kaip ten buvo. Sekmadieniui gal nelabai tiktų, jei pirmadienį į darbą (juokiasi).

Mano sekmadieniškas atradimas – pusryčiai mieste.



NAUJAUSI KOMENTARAI

diedas

diedas portretas
As sekmadieniais kiausius kasau. Prasau apie tai parasyti straipsni.

Netikes pavadinimas

Netikes pavadinimas portretas
Kaip dazniausiai buna, taip ir si karta, persistengta su str.pavadinimu..

rita

rita portretas
Kam reikalingi tokie" kisieliniai" straipsniai? Eilinė aktore, nei talento, nei grožio. Mačiau viename rusų seriale, kažkaip nesmagu buvo už tautietę, vaidinančią prancūzaitę...
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių