Tikroji tiesa, kuri sudrebintų pasaulį

Šiemet, Didžiųjų netekčių atminimo metais, Lietuvos diplomatai tarptautiniu mastu proteguoja JAV gyvenančios autorės romaną apie 1941 m. tremtinių Golgotą – kaip knygą, kuri pažadintų Vakarų sąžinę. Daug vertingesni ir įtaigesni kūriniai šia skaudžia tautai tema paliekami nuošalyje.

„Šindlerio sąrašo“ fenomenas

Gyvų stalinizmo aukų širdys tebekraujuoja: iki šiol tarptautiniu mastu oficialiai teisiškai neįvertinti stalinizmo nusikaltimai mūsų ir kitose šalyse. Nors Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas dar 2000-aisiais apibendrino ir įvertino komunizmo nusikaltimus, nei jis, nei periodiškai vykstančios konferencijos neprablaivina Europos.

Jei tarptautinio tribunolo (tegul ir visuomeninio) išvados nepaakino Vakarų visuomenės ir politikų bent palyginti sovietinio okupacinio režimo ir fašizmo nusikaltimų, tai gal reikėtų Vakarų sąžinę žadinti kitu būdu? Pavyzdžiui, tokiu, kuris prilygtų kino meistro Steveno Spielbergo filmui „Šindlerio sąrašas“. Septyniais „Oskarais“ įvertintame filme, pastatytame naudojant daug dokumentinių kadrų, remiamasi faktine medžiaga, surinkta Thomo Keneally knygoje „Šindlerio arka“.

O gal problema ta, kad mes neturime tokių paveikių, autentiškais išgyvenimais paremtų knygų apie stalinizmo nusikaltimus? Gal negalime jų išversti į kitas pasaulio kalbas, padaryti pasiekiamų tiems filmų kūrėjams, kurie į ekranus išleistų antrąjį „Šindlerio sąrašą“?
Sprogusios bombos įspūdis
„Turime tokių knygų„, – įsitikinusi Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos (INTER – ASSO) prezidiumo narė prof. Vanda Briedienė. Tuo ji įsitikino prieš kelerius metus šios organizacijos surengtame kongrese, kuriame dalyvavo nuo stalinizmo nukentėjusių asmenų organizacijų iš 17 šalių atstovai. “Aš pateikiau kongreso dalyviams išverstus į vokiečių kalbą Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Jie sukėlė sprogusios bombos įspūdį", – prisiminė kaunietė.
Stalininių represijų žiaurumą ir jų mastą sunkiai įsivaizduojantiems Vakarų europiečiams lakoniški, faktais paremti ir tarsi iš granito iškalti D.Grinkevičiūtės prisiminimai kongreso dalyviams atrodė tiesiog neįtikimi. 1941-aisiais į Altajaus kraštą, o po to – į Jakutijos šiaurę ištremtos kaunietės dienoraščiai, kuriuos ypač gerai vertina ir Lietuvos rašytojai bei literatūrologai, yra įtraukti į knygų seriją „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“.

Autentiškų istorijų galia

D.Grinkevičiūtės prisiminimai su kito tremtinio, Ričardo Vaicekausko, mažos apimties, bet labai įtaigiomis knygomis „Ten, kur baigiasi žemė“ ir „Skriauda“, Kęstučio Dambravos knyga „Vienuolikmetis nusikaltėlis“ – tai, anot V.Briedienės būtų žmoniją stulbinantis dokumentinis stalinizmo portretas.

„Savo įtaigumu jis tikrai galėtų pralenkti T.Keneally knygą“, – neabejoja kaunietė, tremtinio dalią patyrusi 1949–1957 m. Irkutsko srityje.

Skaitydami šias knygas dar gyvi trėmimų ar kalėjimų pragarą perėję tautiečiai atpažįsta ne tik vietovardžius, bet ir situacijas. Skausminga patirtis knygų autoriams suteikia tiek medžiagos, kad ją pateikti jiems neprireikia nei ypatingų literatūros įrankių, nei ilgų dialogų, nei metaforų. Viename jų atsiminimų knygos puslapyje sutelpa tiek protu sunkiai suvokiamos Sibire ar kitapus Poliarinio rato patirtų kasdienybės detalių, kad, skaitydamas juos, regis, pats būtum pažemintas antžmogiais virtusių prižiūrėtojų ar jaustum kvėpavimą stingdantį Užpoliarės žiemos speigą.

Deja, šių knygų nerasite didžiuosiuose knygynuose, nes daugumos tremtinių leidinių tiražai nekartojami ir yra nedideli – tokie, kokius išgalėjo savo lėšomis išleisti politinių kalinių ir tremtinių oragnizacijos, kurių leidybinei veiklai valstybė visiškai abejinga. Gal tikrai tokia istorinė atmintis valstybei nėra tokia svarbi ir verta dėmesio, kad galima leisti jai sunykti sulyg paskutiniu šių knygelių egzemplioriumi? Šį rudenį intensyviai reklamuojama tautietės iš JAV knyga byloja: esant norui, galima rasti ir pinigų, ir politinės valios skleisti tremties istoriją.

Pretenzijos – užkariauti pasaulį

Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“ – taip vadinasi knyga, sulaukusi išskirtinio Lietuvos leidyklų ir diplomatų dėmesio. Prieš keletą savaičių Lietuvoje planuoti autorės susitikimai Seime ir įvairiuose Lietuvos miestuose su skaitytojais, atrodo, neįvyko, tačiau jos knyga buvo mūsų šalyje pristatoma kaip būsimas tarptautinis bestseleris, išverstas į 27 (!) pasaulio kalbas. Beje, lietuvio ir amerikietės šeimoje gimusi, kai kurių lietuvių tremtinių knygų ir albumų leidybą finansavusi R.Sepetys sulaukė išskirtinio dėmesio Lietuvos ambasadose užsienyje.

Gražu, kad JAV gimusi R.Sepetys sumanė pati, nemokėdama lietuviškai, parašyti romaną apie lietuvių tremtį. Sveikintina, kad jos romane įvykiai nėra iš piršto laužti – autorė iš tiesų rinko medžiagą Lietuvoje, kalbino buvusius tremtinius, skaitė D.Grinkevičiūtės prisiminimus angliškai. Stebina tik tai, kad nė viena kita Lietuvoje šia tema parašyta ir visomis prasmėmis daug vertingesnė knyga nesulaukė tokios galingos Lietuvos valdžios institucijų paramos.

Akis bado netikslumai

Tarp R.Sepetys knygos reklamos eilučių šmėkštelėja žinia: romanu susidomėta net Holivude. Gal tai viltis pagaliau sulaukti savojo „Šindlerio sąrašo“?

Jei ir ekrane, kaip romane, būtų tiek dar gyviems Sibiro tremtiniams badančios akis netiesos – turėtume laikyti špygas, kad filmas vis dėlto neišvystų dienos šviesos. Juk R.Šepetys knygoje apstu įvairių akibrokštų. Tai cigaretes, o ne papirosus rūkantys, dantų krapštukais, o ne degtukais dantis krapštantys enkavėdistai; romane minimi Sibire anuomet dar neregėti ir ledai ant pagaliuko, o knygos veikėjos į savo vaikus kreipiasi lietuvėms motinoms tikrai nebūdingu kreipiniu „mano meile“.

Ano meto košmarą išgyvenusiems tautiečiams akis bado ir romano herojės svarstymai, ant ko geriau piešti – ant medžiaginės ar ant popierinės nosinės, ant sienų kabantys tapyti Stalino portretai, o ne įrėmintos jo nuotraukos ar portretų reprodukcijos, nuostabą kelia Maskvoje, o ne Lietuvoje sudaromi tremtinių sąrašai.

Nors ši knyga turi visas teises atsidurti skaitytojų lentynose, tačiau viena yra ją vertinti kaip greitai praryjamą, dialogų persunktą romaną – beje, literatūrologų ir tremtį išgyvenusių profesionalių Lietuvos rašytojų akimis, vertinamą kaip, švelniai tariant, ne paties aukščiausio lygio grožinės literatūros kūrinį, o kas kita – mokėti skleisti tiesą apie tautos tragediją.

Pasaulį, kuris šiandien net karinius konfliktus stebi transliuojamus tiesiogiai, galėtų sukrėsti tik nuoga dokumentika. Tokia, kurioje kalbama faktų, o ne paaugliams adaptuota kalba. Beje, naujienų agentūros praneša, kad R.Sepetys knyga į traukta į „The New York times“ siūlomą kalėdinių dovanų sąrašą – kaip knyga paaugliams.