Pasibaigęs teatrinis sezonas – tinkama proga prisiminti ir apžvelgti Kauno teatrų bent kai kuriuos pastatymus, pabandyti palyginti tam tikras bendras tendencijas, aspektus, paminėti nepavykusias pastangas.

Kilnumas, dora, atgaila, aukštesnių tikslų siekimas, dvasinis tobulėjimas, galų gale apsivalymas ir praregėjimas per kančią – tokiomis sąvokomis manifestavo didesnė Kauno teatrų dalis. Kai kurie spektakliai bylojo ir apie kūrybinį išsekimą, atsainumą, cinizmą, atsakomybės ir naujų idėjų stoką.

Ketverybė ir vaškinė nosis

Gausiausią naujų spektaklių kraitę pasiūlė Kauno valstybinis dramos teatras. Valstybinė drama sezoną pradėjo ne tik naujoje Rūtos salėje, bet ir naujais neįprastais vėjais ir skersvėjais, atpūtusiais ketverybę viename asmenyje – Vidmantą Bartulį, spektaklio „Pamokslas žuvims“ autorių, režisierių, kompozitorių ir scenografą.

„Pamokslas žuvims“ – visų pirma muzikinis projektas, atsidūręs dramos scenoje. Išnykusios kuršių tautos likimą V.Bartulis atskleidžia per muziką, ir reikia pripažinti, vietomis gana išraiškingai, nelauktai. Minimalistinės detalės suskamba jautriai, efektas pasiekiamas netikėtais sąskambiais, tačiau daug kur koją kiša įvairiausių perdirbinių naudojimas, nesunkiai atpažįstami motyvai, parafrazės.

Tad ši muzikinė projekto dalis gan trumpa, tiesa, turinti šiokią tokią vidinę dramaturgiją, kurios, deja, nepakaktų ir kuršių gyvavimo ir išnykimo pristatymas nuskambėtų kaip čaižūs įspėjantys daužomų metalinių vamzdžių garsai scenoje.

Muzikinį sumanymą turėjusi prisodrinti ir pateisinti draminė dalis – pati silpniausia. Šalia kuršių, lyg atgijusių praeities šešėlių, atliekančių tam tikras muzikines ir kalbos pratybų funkcijas, V.Bartulis įveda keletą personažų – Pastorių (Kęstutis Povilaitis) ir Kurčnebylę tarnaitę (Aušra Keliuotytė). K.Povilaičio herojus priverstas tūnoti uoliai plėšomų lapų sąvartyne ir kalbėti apie viską. Tačiau dramos nėra. Santykis su Kurčnebyle – tai ne drama. Geriausiu atveju A.Keliuotytė gali reikšti amą praradusią tautą, tačiau kam toks bežadis simbolis šalia kuršių šešėlių?

V.Bartulis pateikė manipuliaciją gerai žinoma tema – mažos tautos išlikimo, gyvasties ir paskirties tema, kurią ne kartą gvildeno daugelis rašytojų ir režisierių. Dramatinei linijai buvo galima pasitelkti Vydūną, Hugo Šojų, Gizevijų, o ne kurti trūkinėjančios sąmonės pagimdytas monologo nuotrupas. Šiaip „Pamokslas žuvims“ daro neišbaigto, skuboto, eklektiško darbo įspūdį. Lyg vienu metu kurta muzika, kitu – kažkokios monologų nuotrupos, vėliau ieškota vizualizacijos, o pabaigai viską bandyta lipdyti. Ir rezultatas – kaip su garsiąja vaškine nosimi.

Apsivalymas per kančią

Jono Jurašo „Apsivalymas“ vėl atgaivino legendinį režisieriaus įvaizdį. Tai neeilinis, jaudinantis įvykis, su didžiule vidine jėga kalbantis apie tragiškus istorinius sukrėtimus, palietusius ir daugybę lietuvių šeimų.

Veiksmas vyksta pokario ir jau nepriklausomoje Estijoje, tačiau paliestos temos puikiai žinomos ir mums, patyrusiems panašų likimą. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, paženklinta širdies skausmu ir dvasiniu maksimalizmu nepalieka abejingų.

J.Jurašas, draminio vyksmo ir aktorių atvėrimo meistras, ir šįkart psichologiškai motyvuotomis mizanscenomis pasiekia įtaigaus ir pagavaus rezultato.

Žinoma, svarbiausius akcentus sudėliojo aktoriai, kurie psichologiškai tiksliai atskleidė savo personažų vidines dramas. Didžiausias krūvis tenka pagrindinei veikėjai – Eglės Mikulionytės Alydei.

Kas itin svarbu ir byloja apie universalų aktorės talentą – jos sukurti du vaidmenys. Ji vaidina senąją ir jaunąją Alydę – tą Alydę, kuri tada, neiškentusi prievartos ir kančių, pasirinko išdavystės kelią. Pasirinko daug ramesnį ir saugų gyvenimą su partorgu Martinu (Egidijus Stancikas), tačiau tada galėjo slapstyti savo namuose ištremtos sesers vyrą.

Tačiau pati Alydė sau negailestinga. Galgi taip ir nesiryžtų griežtai save nuteisti, tačiau netikėtas posūkis gyvenime viską sujaukė, pajudino primirštas istorijas, prikėlė kraupius praeities šešėlius. Šit tada ir pradeda aiškėti tikroji Alydės kaltė.

Toji kaltė, kaip dvilypio, apgaulingo gyvenimo ženklas, ypač akivaizdi scenose su partorgu Martinu. E.Stancikas sukūrė įsimintiną personažą, besąlygiškai tikintį partijos ir sovietine tiesa, tokį idėjišką „fašistinių kalėjimų“ užgrūdintą politruką.

Atgaila per kančią, apsivalymas per ugnį... Tokį kelią pasirenka Alydė, sudegindama save ir namus, tapusius prakeiksmu per tuos prabėgusius dešimtmečius. Tik liepsna apvalo kažkada suterštą dvasią, apvalo nuo prievartos, išdavystės ir prisitaikymo. Apvalo nuo melo.

Patyčios iš vertybių

Kitas, jaunosios kartos, režisierius Artūras Areima pastatymu pagal vokiečių klasiko romantiko Friedricho Schillerio idealistinę dramą „Plėšikai“ pajuokai išstatė tikrąsias vertybes, moralinius imperatyvus – kilnumą, dorą, pasiaukojimą, meilę. It iš kloakos ar spektaklio įvaizdžiui naudojamo unitazo purkšte purkščia personažų šiurkštumas, bukumas, gatvės žargonas, klozetinis popsas ir kičinės sekso scenos. Tikslas, ko gero, buvo vienas svarbesnių – šokiruoti, papiktinti, suvimdyti sotų ir savimi patenkintą miesčionį.

Tokiai šoko terapijai ir suvimdymui pasiekti A.Areima renkasi netradicinius būdus, scenoje matome naują, nepažįstamą Areimą – provokuojantį, įžūlų, besišaipantį, žaidžiantį ir parodijuojantį.

Kai kurie ankstesniems jo pastatymams būdingi bruožai – aktorių ansambliškumas, psichologinė įtaiga, judesio ir vyksmo sąveika – „Plėšikuose“ įgauna visiškai kitą skambesį ir išraišką. Kartais apima įspūdis, kad režisierius parodijuoja ne tik kitus, ne tik sąmoningai perkelia (ar įterpia) į veiksmą kultinių tapusių filmų scenų, bet pasišaipo ir pats iš savęs.

Tas plačiai reklamuotas Quentino Tarantino stilius, neva naudojamas pastatyme, iš tiesų tėra fikcija, galimybė sukurti groteską, kalbant apie nūdienos vertybių sistemą, tiksliau, bet kokių tradicinių vertybių paneigimą, savotišką antidekalogą, kartu pasityčiojant ir iš paties tarantiniškojo stiliaus.

Šiaip A.Areima suplaka įvairius stilius ir mokyklas, aukštyn kojom verčia, išnarsto, išbarsto, išlukštena, išlupinėja ir negailestingai kastruoja nelaimingąjį klasiką romantiką, veržlųjį vokiečių idealistą F.Schillerį.

Atrodo, A.Areima, entuziastingai griebęsis klasiko moderninimo, užsižaidė ir ištėškė visą idealistinį dramos užtaisą, išgramdė bet kokias užuominas apie priežastis, nuklydinusias du tokius skirtingus brolius tokiais skirtingais tragiškais keliais.

Tipiniai gangsteriai, atkeliavę iš kino filmų, vadovaujami vyresniojo sūnaus Karlo (Tomas Rinkūnas), siaučia scenos erdvėje, tik neaišku, prieš ką, kodėl, už ką, dėl ko. Gangsterių komandos vyrukai improvizuoja, dažniausiai primityviai, ne be reikalo nuolat užsižaidžia vyrų ir moterų tualetų durimis, neva netyčia jas supainiodami – tai juk juokinga, ar ne? A.Areimai juokinga, gal net giliamintiška, o man tas draikymasis, paįvairintas blondinės palydovės erotiniais pasiraitymais primena blogiausio lygio skečus ar provincijos teatrėlių kapustnikus.

Juk apskritai F.Schilleris taip perdarytas, taip neatpažįstamai suknežintas ir suluošintas, kad norisi šaukti: „Autorių, autorių į sceną!“ 2 psl. >>