Teatras šiandien. Misija neįmanoma?

Koks teatras yra ir koks jis turėtų būti? Mintimis apie publikos linksmintoju neretai tampantį teatrą dalijosi du režisieriai, skirtingų kartų atstovai. 

Pastaruosius dešimt metų teatro režisierių, buvusį Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) teatro vadovą Gytį Padegimą Kaune galima išvysti retokai. Jis kuria visoje Lietuvoje - Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, kur neseniai įžengė į operos sceną. Tiesa, jo pavardė žinoma ne tik Lietuvoje ir ne tik teatro mylėtojams. G.Padegimas - teatro pedagogas, Klaipėdos universitete dėstantis būsimiems režisieriams. Viena įdomesnių patirčių - būsimiems aktoriams skaityti kursai Danijos akademijoje „GITIS Scandinavia“. Atgimimo pradžioje vadovavęs Šiaulių dramos teatrui jis buvo vienas ryškiausių Sąjūdžio figūrų Šiaurės Lietuvoje.

Jaunosios kartos režisieriaus Artūro Areimos pavardę žiūrovai dar taria nedrąsiai. Tačiau jo vardas šiemet solidžiai nuskambėjo garbingiausių teatro apdovanojimų - „Auksinių scenos kryžių“ - kontekste. Kauno valstybiniame dramos teatre jo pastatyta Friedricho von Schillerio „Klasta ir meilė“ nominuota trims apdovanojimams. Tai - antrasis režisieriaus darbas Kauno scenoje. Prieš metus čia jis debiutavo su „Sugrįžimu į dykumą.“

G.Padegimas: teatras - tai psichoanalitinė gydykla

- Ką jums reiškia Kaunas?

- Myliu gimtąjį miestą. Kaip aš galiu jo nemylėti, jei nueinu į „Spurginę“ Laisvės alėjoje, ir man sako: „Oi, pone, mes atsimenam, kaip jūs su mamyte ateidavot, kai dar buvot vaikas. Jūsų mamytė turėjo tokią gražią ilgą kasą.“ Gera būtų gyventi namuose, bet pastaruoju metu kur kas daugiau laiko praleidžiu viešbučiuose nei namuose. Į tuos sugrįžimus visaip galima pažiūrėti. Galima sakyti, kad grįžau marškinių persivilkti arba - stiprybės pasisemti iš gimtosios žemės. Juk Vilniuje ir visur kitur esu tik svečiuose.

- Su opera vaikams „Bruknelė“ neseniai įžengėte į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Kaip jaučiatės jums ganėtinai naujame žanre?

Žanras nėra man visai naujas - Klaipėdoje esu pastatęs operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai.“ O scena - nauja. Iš anksto pergyvenau, nežinojau, kaip šiame teatre mane priims. Mano nuostabai, atmosfera buvo labai geranoriška. Sakoma, kad tai - techniškai sudėtingiausias spektaklis operoje, nes mes naudojame naująsias scenos technologijas - kylančias ir besileidžiančias scenos grindis. Chorai, dekoracijos, solistai - visą laiką judėjime. „Bruknelės“ premjeros dieną įteikiau apie šimtą simbolinių dovanėlių - visiems operos kūrybinės komandos nariams, nepamirštant choristų, baleto artistų. Tai - smulkmenos, bet jos yra gražu.

Muzikinius veikalus statyti man labai patinka - yra muzika, ir tu nuo jos niekur nedingsi. Negali išsiplėsti - muzika labai sudrausmina. Muzikinį spektaklį sprendi kaip lygtį: turi klausytis muzikos, girdėti visas temas, leitmotyvus, įėjimus, išėjimus ir režisūriškai prigalvoti tik tiek, kiek reikia.

- Ilgai ėjote link operos.

- Teatras man prasidėjo nuo operos. Artima mamos giminaitė Irena Žukaitė buvo garsi operos solistė. Vaikystėje ji mane vesdavosi į operos spektaklius. Namie žaisdavau tuos pačius siužetus su statulėlėmis. Vaikystėje labai norėdavau žiūrėti operos transliacijas per televiziją. Toks mano noras suaugusiesiems keldavo juoką. Tėtis erzindavo, viena raide pakeisdamas Dezdemonos vardą. Už jos garbę aš puldavau muštis. Taigi, visą laiką svajojau apie operą, tik ėjau link jos labai pamažu. Pirmasis ledus man padėjo pralaužti kompozitorius Giedrius Kuprevičius su operete „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Labai liūdna, kad šio veikalo nebėra Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare. Manęs vis klausia ir solistai, ir gatvėje sutikti kauniečiai - kada vėl jis bus repertuare. Kaunui šis spektaklis turėtų būti ypač brangus - juk tai Kauno meno mokyklos, miesto meninio, kultūrinio gyvenimo tarpukariu dalis. Ruošdami šį spektaklį, solistai vaikščiojo į dailės, literatūros muziejus, rinko medžiagą apie prieškario veikėjus. Gilinomės iki detalių - išsiaiškinome, pavyzdžiui, kokius šalius nešiojo baleto artistė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Tai buvo didžiulis, kruopštus darbas. Nesuvokiama, kodėl Kauno muzikiniam teatrui „Silva“, „Marica“ ar tūkstantąjį kartą rodomas „Studentas elgeta“ yra brangesnis nei „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Maestro G.Kuprevičius planavo rašyti trilogiją apie Kauną ir Kaunui. Turėjo būti „Nemuno žiedas“ kaip Vagnerio opera „Nibelungų žiedas“, ir Herkus Kunčius buvo pasiryžęs rašyti scenarijų visiems trims veikalams. Bet kai šį spektaklį nei iš šio, nei iš to nuėmė, G.Kuprevičius nuleido rankas. Visi klausia, kodėl Kaunas taip apmiršta. Bet jei Kaunas taip nemyli pats savęs ir sulaukęs specialiai jam dedikuoto kūrinio, beje, gerai priimto Vilniuje, jo nesaugoja, o išmeta į šiukšlių dėžę, tai ir nenorėkime, kad kūriniai apie Kauną gimtų. Ką gi - amžinai gyvenkime XIX a. Vienoje, kaip siūlo Kauno muzikinis teatras.

- Tai turbūt susiję ir su režisierių, kitų menininkų migracija iš Kauno?

- Pasitaiko dienų, kad mano režisuoti spektakliai per vieną dieną parodomi keliuose Lietuvos miestuose, tačiau - ne Kaune. Žinoma, keista: esu kaunietis, tačiau Kaune mano spektakliai neina. Mano „Meistriškumo pamokai“ šiomis dienomis sueina dešimt metų, tačiau Nijolė Narmontaitė Maria Callas vaidina nebe Kaune, o Vilniaus mažajame teatre. Nenoriu per daug susireikšminti. Esu eilinis režisierius, bet gal ir ne prasčiausias Kaune. Man buvo patikėta režisuoti Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, šiemetines Kovo 11-osios eitynes Vilniuje. Eitynes režisavau visuomeniniais pagrindais, be jokio atlygio. O valstybės buvau labai įdomiai pasveikintas - man buvo paskambinta ir pasakyta, kad Kultūros rėmimo fondas prie Kultūros ministerijos mano spektakliui Šiaulių teatre neskyrė nė lito. Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas jau treti metai iš eilės praneša, kad mano siūlomiems spektakliams pagal klasikinius autorius valstybė vėl neskyrė nė cento. Į šį teatrą atėjo jaunų aktorių dešimtukas. Esu režisierius-pedagogas, dėstau Michailo Čechovo metodą visame pasaulyje. Kaune galėčiau dirbti su jaunimu, bet kaip aš juos mokysiu, jei nieko čia nestatau? Visokiems eksperimentams pinigų atsiranda, o mano motyvuotiems teatro projektams pinigų nėra. Galbūt panašus ir kitų Sąjūdžio žmonių likimas. Tyliai dirbau Sąjūdžio Seimuose. Turbūt mane taip originaliai pasveikina valstybė, prie kurios laisvės kukliai esu prisidėjęs. Mane stabdo žmonės Kauno gatvėse ir klausia, kada mano spektakliai bus rodomi Kaune. Džiaugiuosi, kad tokia galimybė man buvo sudaryta nors Kauno menininkų namuose - su aktore Olita Dautartaite ten pristatėme monospektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas.“ Toks jau mano diapazonas - nuo monospektaklio iki operos ar dainų šventės. Tai man leidžia visą laiką judinti savo meninę kraujo apytaką.

- Jūsų mintys vis sukasi apie ryškią prieškario asmenybę eseistą, literatūros profesorių Juozapą Albiną Herbačiauską.

- Jis, kaip epizodinis personažas, jau veikė keliuose mano pastatytuose veikaluose. Tai garsusis prieškarinės Kauno bohemos atstovas, pranašas, profesorius. Ir išdavikas, ir šventasis, ir Lietuvos lenkas, ir Lenkijos lietuvis. J.A.Herbačiauskas dalyvaudavo labai įdomiose kabareto „Žaliasis balionėlis“ programose Krokuvoje, XX a. pradžioje. Jis išeidavo skaityti tekstus lietuvių kalba. Niekas jo nesuprasdavo, bet jis visus užhipnotizuodavo. Norėčiau Kauno dramos teatro 90-mečio proga pastatyti spektaklį apie šią intriguojančią asmenybę. Tai turėtų būti labai sintetinis spektaklis. Noriu, kad spektaklyje sugyventų drama, modernus šokis ir kabaretas. Kol kas dar renku medžiagą apie J.A.Herbačiauską. Labai norėčiau, kad spektaklis apie išskirtinę mūsų kultūros asmenybę Kauno dramos teatro scenoje taptų 100-uoju mano spektakliu. Tik nežinau, ar ir šiam projektui bus skirtas finansavimas. Nes kartais imu galvoti, kad Kultūros rėmimo fondas įsirašęs atskirą eilutę: „Padegimo spektakliams neskirti nei lito.“

- Klaipėdoje šiemet išleidote pirmą režisierių kursą. Kokias svarbiausias tiesas, vertybes siekiate perduoti būsimiems teatro kūrėjams?

- Jonas Jurašas yra pasakęs: „Režisierius turi būti arba geras, arba joks.“Aš į režisūrą žiūriu plačiau nei kaip į spektaklių statymą. Režisierius yra labai matomas žmogus. Kiekvienas spektaklis neša publikai tam tikrą žinią. Teatro menas nėra menas dramblio kaulo bokšte. Juk nekuri sau, vien teatro gurmanų festivaliams ar estetikos žinovų būreliui. Labai džiaugiuosi, kad mano spektaklius žiūrovai mėgsta.

Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“ per devyniolika metų nespėjo publikai nusibosti. Jei būčiau neišėjęs iš teatro, jis būtų dar ėjęs ir ėjęs. Mane teatras vis kviečia tą spektaklį atnaujinti, bet aš sakau: „Antrą kartą į tą patį vandenį neįbrisi.“ Ir man režisūra yra žmonių telkimas. Esame tokie vilkai ir katinai, vaikštome atskirai ir prarandame Lietuvos, tėvynės, visuomenės buvimo kartu pojūtį.

Ernestas Hemingway labai taikliai yra pasakęs, kad žmogus nė velnio vienas negali. Teatras yra ta jungiamoji, lipdanti jėga. Jis tam per amžių amžius buvo ir tebėra skirtas. Šalia to, jis turi ir pramoginę, šviečiamąją ar estetinę funkciją - daug funkcijų, bet esminė jo funkcija yra telkti žmones. Kaip sakė Jevgenijus Vachtangovas, kurio vardu pavadintas garsusis dabar Rimo Tumino vadovaujamas teatras Maskvoje, režisierius - tai žmogus, turintis dovaną matyti pasaulį individualiai ir sugebėjimą tai perteikti kitiems. Režisierius turi būti įvykių sūkuryje. Aš niekada nestačiau ir nestatysiu politinių spektaklių, bet aš visada labai atidžiai bendrauju su įvairių sluoksnių žmonėmis.

- Užsiminėte apie teatro misiją. Šiandien teatre vis dažniau galima pamatyti pateikiamą tiktai gyvenimo paviršių, blizgučius. Jei šiandieninei visuomenei tokio teatro reikia, tai jis tik toks ir turėtų būti?

- Teatras turėtų būti visoks. Mes, lietuviai, esame maža tauta ir visą laiką teatre, politikoje ir kitur renkamės kažką vieno. Nesuprantame, kad gali būti ne „arba, arba“ bet „ir, ir.“ Reikia ir intelektualaus, ir probleminio, aktorinio, režisūrinio teatro. Bet negalima teatro absoliutizuoti ir nukreipti tik viena linkme. Deja, visuomenė, norėdama iš teatro tik pasilinksminimo, hedonistinių poreikių tenkinimo, labai supaprastina teatro galimybes ir apvagia save. O teatras tam pasiduodamas praranda savigarbą. Juk teatras visais laikais buvo ir bus žmogaus ir jo padėties visuomenėje, tarpusavio santykių tyrimo instrumentas. Teatras dažniausiai tai daro žymiai geriau nei apklausos, sociologai ir psichologai. Nes jis tai daro kompleksiškai, savo specifiniu būdu. Teatras yra ne tik labai sėkmingas diagnozuotojas, bet ir gydytojas. Neurozės, stresai, depresijos, kurios kamuoja mus kiekvieną atskirai ir visus bendrai, nusiima būnant kartu teatre, išgyvenant tam tikras emocijas. Tas Aristotelio katarsis, prašviesėjimo ašaros, kai mes, tarkim, skaitydami istoriją apie kliudytą katytę, tampame geresni - nebenorime panašiai elgtis. Išgyvendami bendrumo jausmą teatre galime žymiai labiau pradėti gerbti ir mylėti vienas kitą, tėvynę nei raginami politikų ar lozungų.

Teatras - tai psichoanalitinė gydykla. Neigiamas emocijas galime sudeginti teatre ir iš jo išeiti praskaidrėję. Žiūrovas teatre patenka į tam tikrą oazę, kur jis bus saugus tarp savų, žmonių su panašiais kaip jis pomėgiais. Dėl to teatras prisiima didžiulę atsakomybę spręsdamas, ar žiūrovo atsivėrimą paleisti vėjais per kvailus juokelius, blizgučius, ar šiame sudėtingame, nesaugiame, pilname iššūkių pasaulyje bandyti suteikti žmogui stiprybės, kad grįžęs į savo gyvenimą jis galėtų gyventi pilnavertiškiau, prasmingiau. Geriausi režisieriai stengiasi nepasiduoti „blizgučių“ tendencijai. Aš neturiu nieko prieš „Domino“ teatrą, kur eina mano „Ugnies medžioklė su varovais“, puikūs Cezario Graužinio spektakliai ar „Urvinis žmogus“. Bet kai publika ima šaukti, kad štai, teatras turi būti toks ir tik toks, tendencija darosi pavojinga.

- Pramogos - ar tai ne šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės poreikiai?

- Žinoma, bet jei žmogus nori tik dirbti, kalti pinigą, o paskui tik pramogaudamas jį leisti, jis yra infantilus. Tegul jis paskui neverkia, kad valdžia bloga. Nes toks žmogus teisę spręsti, kokia valdžia turi būti, atiduoda į kitų rankas - juo manipuliuojama. Globalizacijos procesuose pastebiu turtingiausių, turinčių galią ir valdžią norą dumti visuomenei akis, kad ji tik žaistų ir nieko negalvotų. Sovietmečiu KVDT J.Jurašas pastatė pjesę „Mamutų medžioklė“ - apie avinų bandą, kurią šarlatanai kur nori, ten ir veda. Tai buvo aliuzija į sovietmečio visuomenę. Bet, manau, tas spektaklis būtų labai aktualus ir dabar.

Teatras - tai kūrybos procesas, vykstantis čia ir dabar. Jis skatina kūrybiškumą, nes žiūrovas yra dalyvis, jis - čia pat. Jis už personažus serga, teisia arba smerkia. Todėl buvimas teatre, tikrame, gryname spektaklyje yra labai kūrybiškas. O kūrybiškumas - priešinga vartotojiškumui savybė. Žmogus, kuris sukuria net ir menkiausią daiktą, yra žymiai laimingesnis, nei gaunantis gatavą daiktą. Kadangi šiais laikais mes taip skubame gyventi, visko norime gatavo: meilės, maisto, meno. Tuomet paskęsti banalybės klišėse - iš gyvenimo dingsta kūrybinis procesas. Ir tuomet žmogus jaučiasi nelaimingas, nes praranda išsipildymo jausmą. Laimingas tik tas, kurio kūrybinis pradas yra išsiskleidęs.

Gyventi pagal klišes darosi žiauriai nuobodu - atsiranda alkoholis, kvaišalai. Tam, kad pasiektum kito, kitokio būseną. O juk tokią būseną labai organiškai, natūraliai duoda kūryba. Ir teatro menas. Teatre suvokus, kad ne aš vienas toks nelaimingas, stresuotas, nutolsta ir alkoholio, kvaišalų poreikis. Ir aš stengiuosi tokius spektaklius statyti, kuriuose žmonės atpažintų savo problemas ir jas išgyventų saugioje aplinkoje. Teatras - tai dvasinė oazė žmonėms, kurie domisi, kodėl jie yra ir nenori pragyventi viso gyvenimo kaip kažkieno manipuliuojami sraigteliai.

- Režisierius R.Tuminas vis pabrėžia teatro-namų idėją: esą aktoriai, režisierius, turėtų ne atsitiktinai vienam ar kitam spektakliui susibėgti, o būti prisirišę prie vieno teatro, trupės tarsi prie namų. Jūs kuriate visoje Lietuvoje. Vienos, savosios trupės pasiilgstate?

Teatras kaip namai - tai labai svarbu. Man teatras visada rūpėjo kaip visuma - ją Kaune aš ir bandžiau išsaugoti. Kai prieš dešimt metų buvau iš to teatro išprašytas, man buvo labai skaudu. Nežinojau, kaip toliau gyvensiu. Gyvenimas privertė keliauti per Lietuvą. Nuostabu, jei režisierius turi galimybę gyventi viename teatre, formuoti trupę, atvesti jaunų aktorių kursus į teatrą, ką aš ir dariau savo laiku. Bet atsidūriau gatvėje ir pradėjau gyventi kitaip. Pasirodė, kad esu paklausus Lietuvoje, užsienyje. Važiuodamas į teatrus, vežuosi ir teatrinį Michailo Čechovo, rašytojo Antono Čechovo sūnėno, metodo žinojimą. Skaitau paskaitas, vedu šio metodo kūrybines stovyklas. Jaučiu, kad šiais laikais reikia teatrą propaguoti, ginti, pristatyti jį visuomenei. Man skaudu, kad pastačius „Akropolį“ jo pašonėje visai sugriuvo Tilmanso salė (vėliau - „Pergalės“ gamyklos salė, kur vykdavo šokių vakarai, aut. past.), priklausiusi garsiajam tarpukario Tilmansų fabrikui. Tai istorinė salė - kai teatras būdavo remontuojamas, spektakliai buvo rodomi čia. Kartu su šviesios atminties Sauliumi Griciumi buvome vieni iš Žaliųjų partijos Lietuvoje steigėjų. Atgimimo laikais Dotnuvoje viešai pasakiau žodžius: „Man bus labai skaudu, jei išėjus okupantui mūsų žemę naikins savi baisiau nei svetimi.“ Norėjau būti blogu pranašu. Deja, taip neįvyko.

Tebedirbu Kultūros kongreso taryboje. Pasiūliau, kad politinės partijos pasirašytų vadinamąjį kultūros paktą, kuris užtikrintų: keičiantis politikams, kultūros ministrams kultūros politika nesikeis.

- Kuo jus žavi M.Čechovo metodas?

- Įdomu, kad M.Čechovas savo metodą pradėjo formuoti Kaune, kai jį į čia iš Rusijos pasikvietė Andrius Oleka-Žilinskas, vadovavęs valstybės teatrui Kaune. Rusijoje jis buvo gabus aktorius, o savo kūrybinį metodą ėmė aprašyti Kaune. M.Čechovas sako, kad žmogus, kūrėjas turi išgirsti savo vidinį balsą, taip išlaisvinti savo psichiką ir kūną, kad tą savo vidinį balsą galėtų pilnai išreikšti. Tai tinka ne tik aktoriams - suvokti, kas esi, kas tavyje svarbiausia ir tam tikrus gabumus išvystyti svarbu kiekvienam žmogui. Apie šį metodą aš skaitau pranešimus visoje Europoje.

- Buvę jūsų studentai, dabartiniai KVDT aktoriai, prisimena jus mokius, kad scena - tai sakrali erdvė, į kurią nevalia įžengti apsiavus kasdieniais batais. Kaip žiūrite į tuos teatro eksperimentus, kai žiūrovai sodinami ant scenos?

- Gal kartais to reikia, bet čia - išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad gal žiūrovams scenoje ne vieta. Bet kai dabar aš matau vieną po kito spektaklius su scenoje susodintais žiūrovais, darosi banalu. Kauno teatre ypač daug tokių spektaklių. Dabar jau tampa originalu, kai žiūrovas pasodinamas į salę. Mėgstu netradicines erdves, esu nemažai spektaklių lauke pastatęs, o „Vainuto raštininką“ pastačiau po KVDT Didžiąja scena. Žiūrovus įleisdavome pro budintį į teatro rūsius, jie patekdavo į keistą uždarą erdvę, virš kurios sukdavosi garsusis scenos ratas. Žmonės nesurasdavo, kur buvę. Kartais sugrįždavo, siūlydami budinčiajai penkis litus už tai, kad juos nuvestų ten, kur žiūrėjo spektaklį. Bet tai buvo kategoriškai užginta. Teatras turi išsaugoti sakralumą, paslaptį. Ne viskas turi būti atskleista.

A.Areima: į sceną - nusiėmus kepurę

- Kokia, jūsų akimis, yra teatro misija?

- Teatro misija - ugdyti žmogų, pasiekti jį, kelti klausimus, nenukrypti vien į pramoginius dalykus. Ar aš pats niekada nestatyčiau spektaklio, skirto pramogai? Žiūrint, kokia tai būtų pramoga. Tai gali būti banalus kasdienybės mėgdžiojimas arba gilesnių socialinių ir kitų klausimų kėlimas. Jei teatras juos kelia - gerai. Pramoginio žanro apraiškų teatre tikrai daug. Čia daug lemia teatro kūrėjų pozicija - jie turi formuoti žiūrovą, neleisti jam užimti reikalaujamų pozicijų. O pramoga gali būti ir dvasinė.

- Ar teatras vis dar turėtų saugoti kūrybinio proceso paslaptis?

- Paslapties skraistė visiškai neturėtų būti nuplėšta. Teatras - šventas melas. Atskleisti kaip kuriame tą melą - tas pats, kas atskleisti, kaip fokusininkas ištraukia triušį iš kepurės. Nemanau, kad žiūrovus reikėtų įsileisti į scenos užkulisius. Manau, kad ir patys kūrėjai įėję į sceną turėtų nusiimti kepurę, nevaikščioti tais pačiais batais kaip gatvėje. Tačiau šiandien daugumoje atvejų taip jau nebėra - į viską žiūrima supaprastintai.

- Naujausias jūsų spektaklis KVDT scenoje - „Laimingi“ pagal Friedricho von Schillerio „Klastą ir meilę.“ Jame kalbama apie tikrus jausmus. Šiais laikais atrodo keista kalbėti apie meilę.

- Manau, kaip tik dabar reikia apie tai kalbėti. Kalbėdami apie jausmus, pradėjome pernelyg dažnai vartoti sarkazmą, ironiją ir autoironiją - nesakyti tiesiogiai. Šiais laikais atrodo pernelyg banalu, per atvira save išduoti. Visi mes nuolatos jaučiam meilę, neapykantą, aistrą, tik galbūt mažiau kalbam apie tai. Ar Romantizmo epochos kūriniai aktualūs šiandien? Galima ir Romantizmo, ir Antikos laikų kūrinius, parašytus ditirambu, statyti. Viskas galima - tai ne kartą įrodė režisieriai. Svarbu, ką nori pasakyti, kaip nori kreiptis į žiūrovą ir kokias teatrines priemones panaudosi.

- Svarbu kalbėti šiuolaikine kalba?

- Žiūrint, kaip suprasime šiuolaikiškumą. Ar tai reiškia, kad turime nusileisti iki banalumo, ieškodami naujų to kūrinio akcentų? O gal galima išsaugoti - jei kūrinys parašytas Romantizmo laikotarpiu ar anksčiau - teksto logiką ir akcentus? Manau, teksto visai nebūtina iškarpyti taip, kad liktų tik struktūra, karkasas.

- Iki kokio lygio galima kupiūruoti dramaturgo tekstą, pridedant įvairių šiuolaikinių detalių?

- Viskas priklauso nuo to, kaip režisierius nori interpretuoti tą veikalą. Kita vertus, Williamo Shakespeare, F.von Schillerio ar Johanno Wolfgango Goethes kūriniai parašyti taip talentingai, kad kažin ar verta naikinti tuose kūriniuose sudėliotus akcentus, juos perrašyti. Aš neperrašinėčiau. Man autorius svarbus.

- Scenos sukeitimas su žiūrovų sale ir kiti teatro eksperimentai - į juos žiūrite palankiai?

- Erdvėje sukeitus žiūrovą su aktoriumi vietomis galima patyrinėti, kaip žiūrovas jaučiasi būdamas scenoje. Eksperimentinių priemonių yra daug - galima teatre naikinti veiksmą, judesį, dialogą. Viskas priklauso nuo to, ko sieki.

- Kuri teatro mokykla jums priimtiniausia?

- Nemanau, kad verta apsiriboti viena teatro mokykla. Viskas taip susiniveliavę - Stanislavskio, Mejerholdo, Čechovo principai, manau, teatro žmonėms yra pažįstami savaime. Viena kažkuri grynoji mokykla abejoju ar šiandien egzistuoja teatre, nebent tai būtų entuziastingi pasekėjai. O teatro priemonės šiais laikais kur kas įvairesnės nei gali pasiūlyti vienas metodas.

- Tikite teatro-namų idėja?

- Taip. Turėti tokį teatrą yra mano siekiamybė - suformuoti savo trupę, atrasti savo žmones, su kuriais randi bendrą kalbą - panašiai kaip su namiškiais, kurie supranta tave beveik be žodžių. Su tokia trupe gali žymiai daugiau pasiekti, kelti kitokius tikslus.

- Ar toks teatras-namai galėtų atsirasti Kaune?

- Kol kas panašiai ir yra. Bet dar nėra taip, kad visus kaip namiškius jaustum. Su kai kuriais randu bendrą kalbą, su kitais - bandau. Naujausias mano darbas - „Freken Julija“ Vilniaus mažajame teatre. Tačiau kūrybine prasme esu labiau apsistojęs Kaune.

- Ką jums reiškia Kaunas?

- Šiame mieste mažai būnu - pastaruosius šešerius metus gyvenu Vilniuje. Su Kaunu dar nelabai susigyvenau, jį nelabai pažįstu. Senamiestis patinka, o Laisvės alėja vakarais atrodo pavojinga teritorija. Tačiau Kauno dramos teatras - tai jaukumo salelė nepažįstamame mieste, beveik namai.