Tavo krantas: Vlado Kalvaičio eilės „Odė duonai"

atplaiša.
Kieta kaip ketus, juoda kaip antracitas.
Paplutė – smulkių akučių korys.

Tave, kaip brangiausią relikviją, kaip kalėdaitį, atsargiai suvyniojęs
į paklodės nuoplėšos skivytą, nešioju vidinėje šimtasiūlės kišenėje.
Visi taip daro.

Tu kvepi alpiai, svaiginančiai. Pasaulyje nėra gėlių ir žiedų,
kurie galėtų prilygti Tavo kvapui:
nei rožės, nei mėtos, nei magnolijos, nei liepos, nei edelveisai, nei lotosai...

Kartais Tave pašildau virš ugnies. Padžiovinu. Paskrudinu.
Tik dėl to, kad ilgiau jausčiau gerklėje Tavo skonį. Žinau – tai apgaulė.
Bet man malonu.
Taip daro daugelis.

Tu gyva mano svajonėse ir sapnuose. Tu – mano tikėjimo ir vilties medis.
Stiprybės riedulys. Ištvermės kalva. Žara ant gimtinės namo slenksčio.
Girgždančios svirties šneka. Vakarinė žiogo giesmė.

Kryželiu nešioju Tave ant kaklo. Lūpom liečiu užmerkdamas akis ir vos
pakirdęs,
meldžiuos Tavo rožančium. Ir prašau dangaus malonės:
„Kasdieninės duonos duok mums šiandien." Šiandien... mes tikim –
dangus mus girdi.
Taip kartoju ne aš vienas.

Jei Tu su mumis būsi šiandien, ištversiu visas negandas ir ryt, ir poryt.
Ir dar vėliau. Tiek, kiek reikės. Kiek skirs Viešpats,
atleisdamas man visas kaltes ir apsaugodamas nuo pikto.

Būk su manim.
Būk su mano draugu.
Būk su mano priešu.
Dabar ir per Amžius.


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių