Tavo krantas: tėvas Gasparas

XVIII. Po keliolika kartų per dieną pro mūsų gultus praeina Tėvas. Anot visažinio panevėžiečio, jis yra vienuolis, tik nežinia, ar kunigas, ar tik broliukas, neaišku, kokiam ordinui priklauso – bernardinams, pranciškonams, kapucinams, karmelitams ar jėzuitams. Tėvas atlašus, tiesus kaip žvakė, spindintis kaip monstrancija. Nuo buro bendruomenės narių skiriasi nepalaužiama ramybe. Sunku nuspėti, ar šis bruožas įgimtas, ar tik sąmoningai išpuoselėtas, išaugintas, kaip koks retas augalas. Gilios, ramios akys, nieko nesmerkiantis, neįžeidžiantis žvilgsnis, aiški, neskubri, pasverianti kiekvieną žodį kalba, ori lengva, kaip Kristaus, einančio per vandenį, eigastis. Neskuba nei į prausyklą, nei prie katilo košės, su jautria šypsena praleidžia nekantriuosius, tarsi jaustų didžiausią malonumą.
Šįryt prausykloje likome dviese. Aš įprastai pasilabinau, o jis, pakėlęs galvą, atsakė: „Tebūnie tau rami ir šviesi ši diena." Prausėsi lėtai, vos kilstelėdamas pirštu bakelio kaištuką, lyg taupydamas kiekvieną vandens lašą. Jo pirštai lygūs, ploni, grakštūs ir ilgi kaip smuikininko. Jeigu jis tikrai kunigas, iš jo rankų priimti ostiją būtų didžiausia palaima.
– Mano vaike, koks tavo vardas? – kreipėsi į mane, rankšluosčiu šluostydamas veidą, pradedančią atželti barzdą, kaklą ir krūtinę.
– Vladas.
– Vladislovas, taip? Mano jauniausias brolis irgi buvo Vladislovas.
– Kodėl buvo?
– Jį nušovė.
– Kas?
– Argi tai svarbu?! Žiaurumas, neapykanta, kerštas neturi nei rasių, nei nacijų, nei religijų. Žmonijos rykštės. Tamsos pasaulio atributika. Dvasios nuodai. Evangelikas Matas užrašė Kristaus žodžius: „Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. Jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa." Tokią baisią tamsą tegali įveikti malda. Tik ji išgelbės pasaulį, išsklaidys tamsumas. Reikia melstis visiems ir visur. Ir už save, ir už savo draugus, ir už savo priešus, ir už savo kankintojus, už visus gyvenančius amžinoje tamsoje,
– Tėve, sakote už visus? Ir už Atamaną, ir už Juodąją Pirštinę, ir už Kūmą?
– Taip. Už juos – ypač.
– Manote, kad nuo tų maldų jie bus geresni, taps šventaisiais?
– Šventaisiais galbūt ir netaps. Kristus nukryžiuotas ant kryžiaus net latro Barabo nepasmerkė, atleido jo nuodėmes. Krikščionis melsdamasis atlieka savo priedermę, o visa kita Viešpaties valioje. Jei tavo malda bus išgirsta, jei ji bus šviesi, tyra ir nuoširdi, Viešpats sustabdys didžiausio nedorėlio ranką, pakilusią piktadarybei, užgesins pykčio ir įtūžio gaisrus, neleis sužaloti nekaltą sielą. Nėra nei vieno tobulo. Nei elgetos, nei kunigo, nei vyskupo. Malda lyg šviesi skraistė saugo nuo juodų minčių, blogų poelgių, abejonių, dvejonių ir nevilties. Stiprina mūsų širdis ir dvasią, nukreipia mūsų akis į šviesą. Pasimeldus man būna labai gera. Jaučiuos lyg vaikščiočiau po žydinčią pievą, kurioje kiekviena gėlė tarsi išdygusi iš maldos žodžių.
Tėvas persimetė per petį rankšluostį ir pažiūrėjo man į akis.
– Melskis, mano vaike, šiandien pasimelsiu už tave, už visus čia esančius.
Vakare, palindęs po antklode, pirmą kartą bure sukalbėjau kelis poterius.
Žydinčios gėlėtos pievos nepamačiau.


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių