Tavo krantas: Ritos Vinciūnienės kūrinys „Garšvos"

Tik dabar supratau, kad išrovus vieną gysločio kupstelį, dalis šaknelių lieka žemėje ir iš jų išauga jau visas glėbelis kupstelių. Vadinasi, mano kova su vejoje besisėjančiais gysločių kupsteliais beviltiška. Absoliučiai. Tai jau ir pasiduosiu. Kas belieka?

Bet girdžiu: pradėjus valgyti garšvų lapus, jos savaime išnyksta iš patvorių. Tiesiog pajunti, kad jų nebėra, nes jos savo ruožtu pajunta, kad yra kramtomos žmogaus. O tai joms nepatinka, - tikina mane sodo kaimynė. Ji džiūgauja: nei ravėti, nei draskyti, nei pavasarį, nei vasaros vidury, nei įkyriai pilko garšvų žydėjimo, nei vaikystės vargų kvapo jose, tose garšvose, užsilikusio po šiai dienai. Labai nuoširdžiai įtikinėja mane kaimynė.

Aha, manau sau, tai gal ir gysločius reikia imti kramsnoti,a? Savaime išnyks. Tik juste pajusiu, kokia švari, švelni, jauki svidrės ir raudonojo ereičyno kiliminė danga. Glosto basos kojos pėdą, glosto ir rankas, pavargusias nuo kovos su pienėmis (jas juk jau valgau...) beigi visokiomis kitokiomis sidabro žolėmis, kurios tinka maistui. Dar gydymui tinka. Bet tik ne vejai ir basų kojų pėdoms... O juk ir pensininko piniginei lengviau, ar ne taip? Lengviau atsidus ir ji juk?

Dabar visa tai perkelkim į žmonių erdvę. Proga puiki – tremčių pradžios septyniasdešimtmetis. Vežė šeimomis, vežė po vieną, vežė vaikus, senelius lygiai kaip suaugusius. Bet neišnykom. Priešingai – išlikom dar tvirtesni. O štai dvidešimtojo amžiaus pradžioje pradėjo mus valgyti. Tie patys – mūsiškiai. Vardan valdžios ir milijonų. Valgo, žiaumoja, čepsi – skanu ir sveika. Ir mes pradėjom nykti. Į užsienius ir į Lopetinsko parapijas. Nykstam, išvykstam, gulam į žemelę, badaujam ir – tylim. Dega žemaičių durpynai? Kas man? Belgija net metus gyveno be vyriausybės, bet jie nenyksta juk, ane? Graikai triukšmauja, streikuoja, daužo stiklus ir automobilius, degina, svilina, verčia valdžią po valdžios, o mes? Atsidustam ir tylim.
Tylėti juk mes mokam, ane? Kaip tos garšvos iš vaikystės patvorių.

Būkim garšvos. Žydėkim pilkai. Kol kažkas mus suvalgys. Kas belieka?


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių