Tavo krantas: Marijos Abramaitienės eilės

Iš karo bloknoto

I
Karo kelias
Driekias plentas į nežinią gūdžią,
kur namai – vien pašvaistės gaisrų.
Dažniau vis pakrypsta vežiumas –
tai lavonas po vienu ratu.

– Ak, taikyki nors ne per galvą –
važiuotoją prašo žmona,
o vilkstinę gena ir gena
karo siaubo pamėklė juoda.

Kritę jaučiai, arkliai. Sudaužytio
vežimai, šlajelės mažiukės,
Pagalvių ir patalų pusnys,
sidabras ir krištolo šukės.

O žmonės! O žmonės, neleiskit
daugiau niekam tokio kelio matyti.
O už viską, už viską labiau – kruvinos pirštinaitės mažytės.

II
Pirštinaitė
Baltutėlė – švelnutėlė
kaip triušytis mažas,
virvelytės uodegėlė...
Ne, tai ne miražas...
Kas nutraukė ją, kada
nuo mažos rankutės?
neapgynė nei mama,
nei sena močiutė.
Ir kodė, už ką ant jos
baltutėlio fono,
rodos, klykia net dėmė
kaip vyšnia raudona...


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių