Tavo krantas: G.Patacko eilės

Kartu su saule
Gintarui Patackui

Kartu su saule meilė mūs yra,
Kartais taip baisiai ir saldu tolygiai,
kad staigiai nužvaigždėja Venera,
Tarytumei nutrūkus balso stygai.

Gražiai duetas skamba kvartete
Kvartalo, kotiruojamo kaip Centras:
Nuvytus Tulpė, Astra ir antai –
Tu, pirmas, pasirodai kaipo antras.

Ir dar tampi nesavas, nes sava
Esi tik tu, svaja,. o saulė kyla
Virš Kauno kaukių kauksmo, kai sala
Su Arena mūšiu taps Termopilių.

Ak, apkabink šviesėjantį mane,
mažajame Paryžiuje, kol gyvas.
Aš – visa tai, kas netelpa mene,
O tu – saldžios kančios rečitatyvas.
„“„“„“„“„“„“„“„“"

Tvora
Bet kur pradingo nuotrauka sena
Kad kurtų meilės trikampį banalų:
Pabaisa jo meilužė ir žmona
Ir pakastas šuva dar būt privalo

Kaip beskaičiuotum lieka keturi
Kaip pirštai o penktasis rodo špygą
Todėl kaip tvorą pagalius kali
Kaip tvorą ir kuri aukštesnę lygą

Nei knygoj ankstesnėj lai Lietuva
Įvertins triūsą raštininko rotos
Nežino nieks kur pakastas šuva
Kur Esmeralda ir jos Kvazimodas

Atrodo rašos kvazipoema
Toks baltas sniegas kad net tvoros traška
neilgai liko laukti jau žiema
Todėl kali kaip vinį kvazitašką
„“„“„“„“„“
Lanko ramybė
Lankstus yra lankas. Grįžta kaip bumerangas,
Prašvytravęs materija, į pradinę stadiją.
Doros ir ramios yra Viešpaties rankos
Ramybės mums linkinčios net per radiją. –

Lankstą ramybės! Lenkai skundžias,
Kad lietuviškai Viešpaties nesupranta.
Aš taipogi kitoniškai kalbėti gundžiaus,
Bet, kad negražiai nedaryčiau, paskyrė man
rentą.

Lanksto pavidalo tavo mėlynos akys,
Mano lankos mano laukas ir lankas.
Myliu tave ligi pačios ramybės už ačiū,
kai jaučiuos toks mažas ir menkas.
„“„“„“

Gervės šokis
Tautvydai Marcinkevičiūtei
Gervė siela mana baltas pienas yra jos sparnai
Tirštas rūkas virš upės ar kedenantis plaukus
vėjelis
Ji strėlė danguje kuris apglėbia ją mėlynai
Apsvaigintą rudens nuskraidina į svetimą šalį

Gervė siela mana ar tu ją mylima pažinai
Nebandyki jos niekad sugauti supančiot žinoki
Aš tik laikinas kūnas o ji bus gyva amžinai
Ir prieš manąją mirtį sušoks paskutinįjį šokį

Gervė siela mana braido upėj ant kojų laibų
Gaudo žuvį snapu tartum kraujas raudoną viliokė
Kai nebūna tavęs mudu džiaugiamės laisve abu
Skraidom padebesiais arba repetuojame šokį

Gervė siela mana plasnoja sparnais kai miegu
Suktukus mirties kilpas erdvėj sukdama pikiruoja
Ir į kūno narvelį sugrįžta kada sėdim abu
Vieniša ir nuliūdus kai tu pavergei ją mylimoji

Vėlų rudenį tą kai manęs nebebus kai kada
Tu prie kapo ateik tylutėliai kaip vėjas tik moka
Ir išvysi tu paslaptį, kurią slėpdavau aš nuo Tavęs
visada
Gervė siela mana paskutinįjį šokį Tau šoka